Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-02-17 · Administracinė byla Nr. A-143-130-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-17
Bylos Nr.
A-143-130-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
S. M.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Administracinė byla Nr. A143 – 130/2010Procesinio sprendimo kategorija 38; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui S. M.,atsakovų atstovams Virginijui Varnaičiui ir Dainiui Jasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. M. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 17 – 21), kurį patikslino (b. l. 2 – 11), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija) 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (1.23.)-7R-6974; 2) įpareigoti atsakovus Teisingumo ministeriją ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), laikytis įstatymų, išmokant pinigines sumas; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Teisingumo ministerijos, 500 Lt neturtinės žalos; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kalėjimų departamento, 1 300 Lt neturtinės žalos; 5) priteisti žyminį mokestį.

Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus miesto 2 – ųjų pataisos namų direktorių, nes negavo valstybės skirtų piniginių išmokų, t. y. jam priklausančios iki 0,3 minimalaus gyvenimo lygio (toliau – MGL) dydžio išmokos ir iki 0,4 MGL dydžio piniginės pašalpos. Jam buvo paaiškinta, kad šių pataisos namų fonde nėra pakankamai lėšų, nes Kalėjimų departamentas neskiria tiek lėšų, kad nuteistiesiems būtų galima išmokėti visas pinigines išmokas. Pareiškėjas teigė, kad Kalėjimų departamentas netinkamai skirsto lėšas, nes jis negali gauti mažesnių nei 0,3 MGL ir 0,4 MGL dydžio piniginių išmokų kas mėnesį. Be to, nuteistieji gauna nevienodas išmokas, todėl yra pažeidžiamas įstatymas. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir 2008 m. rugpjūčio 11 d. gavo atsakymą, kuriame nurodyta, kiek jam priklauso piniginių išmokų pagal įstatymą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Teisingumo ministerija išsamiai neištyrė skundo, nesiaiškino, kodėl yra pažeidžiamas įstatymas. Pareiškėjas teigė, kad dėl Kalėjimų departamento veiksmų jis patiria didelius sveikatos sutrikimus, kankina nemiga. Savo išgyvenimus jis įvertino 1 300 Lt. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl Teisingumo ministerijos veiksmų – neobjektyvaus skundo tyrimo ir biurokratinio atsakymo – patyrė 500 Lt neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 34 – 37) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisingumo ministerija nurodė, kad priimdama skundžiamą sprendimą veikė pagal savo kompetenciją, nepažeidė teisės aktų, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti panaikintas. Pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 MGL dydžio išmoka, kuri nustatoma pagal Kalėjimų departamento direktorius nustatytus kriterijus. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam kas mėnesį turi būti mokamos 0,3 MGL dydžio išmokos, yra nepagrįstas ir jo teisių nepažeidžia. Teigė, kad jos veiksmuose nėra civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nenurodė, koks neigiamas poveikis ir kokių neigiamų išgyvenimų jis patyrė. Nėra teisinio pagrindo patenkinti ir pareiškėjo reikalavimą priteisti žyminį mokestį, nes pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnį pareiškėjo skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 45 – 47) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad jis, kaip centrinis asignavimų valdytojas, iš valstybės gautas lėšas paskirsto pavaldžioms įstaigoms pagal kiekvienos įstaigos poreikius ir galimybes. Kiekvienos įstaigos direktorius pats sprendžia, kokią dalį gautų lėšų skirti nuteistųjų piniginėms išmokoms. Įstaigos direktorius, skirdamas nuteistajam piniginę išmoką, vadovaujasi Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalimi ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintomis Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde teisingai nurodė, kad turi teisę gauti iki 0,3 MGL dydžio išmoką (Taisyklių 2.1 p.) ir iki 0,4 MGL dydžio pašalpą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintos Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarkos (toliau – Tvarka) 3.1 p.). Taisyklių 3 punktas nustato, kad jeigu nuteistasis einamąjį mėnesį gavo pašalpą iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, piniginė išmoka nuteistajam gali būti skiriama, tačiau bendra pašalpos iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo ir piniginės išmokos suma negali būti didesnė kaip 0,4 MGL, o kai pašalpa iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo buvo skirta remiantis Tvarkos 3.4 punktu, – negali būti didesnė kaip 0,5 MGL. Taigi pareiškėjui skiriama pašalpa ir piniginės išmokos negali viršyti 0,4 MGL (52 Lt) sumos, o jam mokamos Socialinės paramos nuteistiesiems fondo pašalpa ir piniginės išmokos suma vidutiniškai sudarė 45 – 50 Lt. Nurodė, kad pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų ir nepateikė objektyvių įrodymų, kad dėl jo veiksmų patyrė didelę nervinę įtampą, depresiją, sutriko miegas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu (b. l. 70 – 74) administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (1.23.)-7R-6974 nutraukė, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar tinkamai pareiškėjui yra mokamos piniginės išmokos ir pašalpa, taip pat dėl neturtinės žalos priteisimo. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 2 straipsnio 14 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, įvertinęs Teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. (1.23)-7R-6974, padarė išvadą, kad raštas yra informacinio pobūdžio, nes jame paaiškinta, kokie teisės aktai reglamentuoja nuteistiesiems mokėtinas pinigines išmokas ir pašalpas, ir cituojamos teisės aktų nuostatos, susijusios su pareiškėjo skundu. Šis raštas jokių teisinių pasekmių (teisių ar pareigų) pareiškėjui nesukūrė, taigi nelaikytinas administraciniu aktu (sprendimu). Administracinių teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai ir imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės ir pareigos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-966/2006). Teismas pažymėjo, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje pateiktas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, sąrašas. Į šį sąrašą nepatenka pirmasis pareiškėjo reikalavimas. Administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl viešojo administravimo subjektų informacinio ar aiškinamojo pobūdžio dokumentų, adresuotų kitiems asmenims, kaip atsakymų į jų paklausimus. Teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai ir imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, o ne aiškinama subjektui, kaip vienokiu ar kitokiu atveju taikyti teisės aktai. Teismas konstatavo, kad administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (1.23.)-7R-6974 nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalimi, Taisyklių 1, 2, 2.1, 2.2 punktais. Teismas padarė išvadą, kad nuteistiesiems gali būti mokama piniginė išmoka iki 0,3 MGL dydžio. Tokiu teisiniu reguliavimu yra nustatyta maksimali išmokėtinos piniginės išmokos riba. Konkreti asmeniui, esančiam įkalinimo įstaigoje, išmokėtina suma nustatoma atsižvelgiant į Taisyklių 2 punkte nustatytas aplinkybes: į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis. Pareiškėjo teiginys, kad jam turi būti mokama 0,3 MGL dydžio išmoka, yra nepagrįstas. Teismas pažymėjo, jog esant Tvarkos 3.1 punkte nurodytoms sąlygoms pareiškėjas turi teisę gauti ir iki 0,4 MGL dydžio socialinę pašalpą. Teismas taip pat pažymėjo, kad Taisyklių 3 punktas nustato, jog maksimali pašalpos ir piniginės išmokos suma negali viršyti 0,4 MGL, tačiau nenustato, kad išmokama suma negali būti mažesnė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui išmokamos piniginės išmokos ir pašalpos suma negali viršyti 0,4 MGL, t. y. 52 Lt. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kas mėnesį gaudavo 45 – 50 Lt. Teismas konstatavo, kad atsakovai, apskaičiuodami ir išmokėdami pareiškėjui pašalpą ir piniginę išmoką, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti mokėti teisingai apskaičiuotas sumas. Teismas, spręsdamas bylą, taip pat vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 – 6.250 straipsniais, 6.271 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pažymėjo, jog esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Nurodė, kad, nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytas jo paminėtų valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas (CK 6.271 str. 2, 3 d.), neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, neatsižvelgiant į tai, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas. Teismas padarė išvadą, kad Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento veiksmuose neįrodyti neteisėti veiksmai. Nesant atsakovų veiksmuose neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, todėl ir ši skundo dalis atmestina. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti žyminį mokestį atmestinas. Pareiškėjas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo buvo atleistas teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, be to, pareiškėjo skundas yra atmestas, o bylos dalis yra nutraukta (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 82 – 92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą, Teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (1.23.)-7R-6974, Kalėjimų departamento 2008 m. rugsėjo 11 d. raštą Nr. 2S-3081, taip pat priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Teisingumo ministerijos, 500 Lt neturtinės žalos, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kalėjimų departamento, 1 300 Lt neturtinės žalos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Jam buvo įteiktas šaukimas į 2008 m. gruodžio 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdį, tačiau į šį teismo posėdį nebuvo pristatytas, ir byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant, todėl negalėjo apginti savo pažeistų teisių.

2. Nepriklauso nuteistųjų kategorijai, kuriems gali būti neskiriama piniginė išmoka, neturi galiojančių nuobaudų. Teisingumo ministerija privalo laikytis Tvarkos nuostatų. Taisyklės patvirtintos nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Kameros tipo patalpoje yra jo prašymu. Turi teisę gauti iki 0,5 MGL dydžio piniginę išmoką ir pašalpą.

3. Teisingumo ministerija ir Kalėjimų departamentas neveikė pagal įstatymą, todėl patyrė neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 101 – 103) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismo šaukimas apeliantui buvo įteiktas 2008 m. gruodžio 3 d., apie teismo posėdžio laiką ir vietą jis žinojo, todėl, vadovaujantis ABTĮ 78 straipsnio 3 dalimi, teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo apeliantui nedalyvaujant.

2. Teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. (1.23.)-7R-6974 yra tik informacinio pobūdžio, jame apeliantui paaiškinta, kokie teisės aktai reglamentuoja nuteistiesiems mokamas pinigines išmokas ir pašalpas, cituojamos teisės aktų nuostatos, susijusios su apelianto skundu. Šis sprendimas nesusijęs su apelianto teisės ar saugomo intereso pažeidimu, todėl tiesiogiai jam nesukelia jokių teisinių pasekmių. Teismas pagrįstai atsisakė nagrinėti apelianto skundo dalį dėl šio Teisingumo ministerijos sprendimo panaikinimo, kadangi toks reikalavimas nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje pateiktų bylų sąrašą, kurias sprendžia administracinis teismas.

3. Visus klausimus, susijusius su išmokų nuteistiesiems asmenims išmokėjimu ir skirtų lėšų panaudojimu, sprendžia Kalėjimų departamentas ir konkreti įkalinimo įstaiga. Teisingumo ministerija Kalėjimų departamento nefinansuoja bei neskiria lėšų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems išmokų mokėjimui. Priimdama informacinio pobūdžio sprendimą, veikė pagal savo kompetenciją.

4. Apeliantui mokama pašalpa ir piniginė išmoka apskaičiuota teisingai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

5. Teisingumo ministerijos veiksmai neatitinka CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodytų veiksmų, todėl atlyginti apelianto nurodytą 500 Lt žalą nėra teisinio pagrindo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 105 – 107) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Kalėjimų departamentas nurodo, kad teismas nustatė, jog byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių skunde nurodytas aplinkybes. Todėl pareiškėjo skundo motyvas, kad Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento veiksmai, skaičiuojant jam skiriamą pašalpą ir piniginę išmoką, yra neteisėti, pažeidžiantys teisės aktus, ir kuriais padaryta neturtinė žala, yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad atsakovui atstovaujančių institucijų (Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento) veiksmų neteisėtumas, pagal pareiškėją, pasireiškė tuo, kad jam nebuvo mokamos Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalyje numatyta iki 0,3 MGL dydžio išmoka bei Tvarkos 3.1 punkte numatyta vienkartinė mėnesinė iki 0,4 MGL dydžio pašalpa.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalį (bylai aktuali 2005-04-21 įstatymo Nr. X-164 redakcija), arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 MGL dydžio išmoka; kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius. O pagal Tvarkos (2003-04-14 nutarimo Nr. 475 redakcija) 3.1 punktą, socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšos naudojamos: vienkartinėms mėnesinėms iki 0,4 MGL dydžio pašalpoms būtiniausiems reikmenims įsigyti išmokėti turintiems teisę juos pirkti nuteistiesiems; pašalpos mokamos tik nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi jų mažiau kaip 0,3 minimalaus gyvenimo lygio dydžio; konkretų pašalpos dydį pagal nuteistojo rašytinį prašymą nustato areštinės, pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į turimas socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšas ir nuteistojo elgesį; nuteistiesiems, turintiems galiojančių drausminių nuobaudų, pašalpa gali būti neskiriama.

Iš nurodytų materialinės teisės normų matyti, kad nuteistųjų teisė į jose nurodytas išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o yra sąlygojama atitinkamų Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytų kriterijų atitikimo (kalbant apie paminėtą iki 0,3 MGL dydžio išmoką) ir sąlygų, nustatytų Tvarkos 3.1 punkte, buvimo. Pažymėtina, kad nurodytose teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų išmokos ir pašalpos dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias išmoką ir pašalpą.

Pasisakydama dėl teisės į nurodytą iki 0,3 MGL dydžio išmoką, kolegija pažymi, kad ją realizuojant būtina vadovautis atitinkamomis Taisyklių nuostatomis, kuriose nustatyti Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalyje paminėti šios išmokos mokėjimo kriterijai, tarp jų ir Taisyklių 3 punkto nuostata dėl ribos , kurią negali viršyti bendra aptariamų išmokos ir pašalpos suma.

Iš byloje esančio ir pirmosios instancijos teismo įvertinto pareiškėjo asmeninės sąskaitos Nr. 23031 kortelės nuorašo matyti, kad 2008 m. pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamos nurodytos išmoka ir pašalpa, kurių bendra suma sudarė apie 45-50 Lt, kuri savo dydžiu yra artima galimai išmokėti sumai, taikant paminėtą Taisyklių 3 punkte nustatytą ribojimą.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra keliamas klausimas dėl tam tikros paminėtų išmokos ir pašalpos sumos priteisimo, todėl bylai nėra aktualu išaiškinti konkrečių pareiškėjui išmokėtų sumų pagrįstumą ta prasme, ar jos visiškai atitinka aukščiau paminėtus išmokos ir pašalpos konkretaus dydžio nustatymo kriterijus. Nagrinėjamai bylai yra svarbu (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšminga) išaiškinti, ar šiuo atveju atsakovo (paminėtų institucijų) veiksmai CK 6.271 straipsnio 4 dalies („Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti“) gali būti pripažinti neteisėtais. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje tokio neteisėtumo nėra.

Atsakydama į apelianto argumentus dėl jo procesinių teisių pažeidimo, kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie pirmosios instancijos teismo posėdžio laiką bei vietą, todėl jo neatvykimas nebuvo kliūtimi teismui nagrinėtis bylą iš esmės (ABTĮ 78 str. 1 d., 80 str. 1 d.). ABTĮ 142 straipsnio taikymo požiūriu pareiškėjo nebuvimas pirmosios instancijos teismo posėdyje nelaikytinas procesinės teisės normų pažeidimu, nulemiančiu būtinumą panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė - Maculevičienė