Kauno apygardos teismo nutartis

2017-03-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-179-319/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-14
Bylos Nr.
1A-179-319/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-07798-2016-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Rezultatas
Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjai
Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Viktoras Preikšas
Nuteistasis
V. M., A. Č., A. P., D. S.
Kaltinamasis
A. Č.
Civilinis ieškovas
A. G.
Advokatai
Georgijus Zavtrakovas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-179-319/2017Proceso Nr. 1-01-1-07798-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.6.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,

nuteistajam V. M., jo gynėjui advokatui Georgijui Zavtrakovui, kaltinamojo A. Č. gynėjui Eugenijui Senovaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. ir A. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su 2016 m. kovo 24 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityta 2016 m. kovo 30 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikta dalis bei laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas.

V. M. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2016 m. kovo 30 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 60 parų arešto bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams vienam mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityta 2016 m. kovo 30 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės atlikta dalis bei laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas.

Civilinės ieškovės A. G. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jai iš nuteistųjų A. P., D. S., A. Č. ir V. M. solidariai 27 Eur turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti A. P. ir D. S., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P., D. S., A. Č., V. M. nuteisti už tai, kad 2016 m. vasario 16 d. apie 22 val., UAB „Kauno autobusai“ (duomenys neskelbtini) maršruto autobuse, veikdami bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kuris veikos padarymo metu neturėjo amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, prikibo prie autobusu važiavusio nukentėjusiojo nepilnamečio G. M., apstojo jį ratu, atsisėsdami šalia, ir taip sudarydami bauginančią situaciją, A. P. smogė nukentėjusiajam G. M. vieną smūgį kumščiu į veidą, D. S. pareikalavo G. M. atiduoti mobiliojo ryšio telefoną ir bandė jį pagrobti, A. Č. sudavė kumščiu vieną smūgį nukentėjusiajam G. M. į veidą, po to, tęsdami nusikalstamą veiką, išlipo iš autobuso ir, pasiviję nukentėjusįjį G. M., (duomenys neskelbtini) namo kieme, Kaune, kartu su asmeniu, kuris veikos padarymo metu neturėjo amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus bei dar penkiais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, užpuolė nepilnametį G. M. ir bendrais veiksmais sudavė pastarajam ne mažiau kaip du smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies viršutiniame voke, dešinio skruosto srityje, dešinės plaštakos IV piršto sumušimu su poodine kraujosruva bei iš G. M. pagrobė svetimą, A. G. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung” 15 Eur vertės, odinį dėklą 20 Eur vertės, kuriame buvo autobuso elektroninis bilietas 7 Eur vertės, viso pagrobdami turto už 42 Eur.Kauno apylinkės teismas, spręsdamas dėl apeliantų A. Č. ir V. M. kaltės ir veikos kvalifikavimo, konstatavo, jog byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamieji be jokios priežasties panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir nors byloje nepavyko nustatyti, kokius konkrečius veiksmus atliko visi kaltinamieji, tačiau jie visi buvo aktyvūs nusikalstamos veikos bendravykdytojai ir dėl to visi turi atsakyti už kilusias pasekmes.V. M. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo nuosprendį panaikint ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Skunde teigia, kad jo atlikti veiksmai, susiję su šiuo nusikaltimu, neatitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto veikos kvalifikavimo, kadangi jis neatliko jokių veiksmų, atitinkančių šį straipsnį. Nuteistasis teigia, kad visa bylos medžiaga rodo, jog jo veiksmais nebuvo pažeistas joks įstatymas, nėra jokių faktinių domenų dėl pripažinimo jį padarius tokį nusikaltimą. Mano, kad nuosprendis ne tik nepagrįstas, bet priimtas pažeidžiant įstatymus.A. Č. apeliaciniame skunde prašo apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo ir yra nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Prašo atsižvelgti, kad turi tris mažus vaikus, kuriem reikia priežiūros ir dėmesio, kad jo paties sveikata bloga, kad gyvena su tėvu, kuriam taip pat reikalinga pagalba ir priežiūra. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis V. M., jo bei A. Č. gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį. Nuteistųjų V. M. ir A. Č. apeliaciniai skundai atmetami.Abu apeliantai skunduose teigia, kad jie savo veiksmais nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, nes nėra įrodymų, kad jie būtų atlikę veiksmus, atitinkančius šio straipsnio kvalifikaciją. Abu apeliantai neigia dalyvavę padarant jiems inkriminuotą nusikaltimą, apeliacinių skundų argumentai iš esmės tokie patys, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl abiejų skundų kartu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis. Apylinkės teismas apeliantus kaltais pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, BPK normų reikalavimų nepažeidė. Visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Apeliantai neneigia buvę įvykio vietoje kartu su kitais kaltinime minimais asmenimis, tačiau tvirtina tiesiogiai neatlikę jokių veiksmų, kurie atitiktų nusikalstamos veikos (plėšimo) sudėties objektyviuosius požymius, t. y. nenaudojo prieš nukentėjusįjį smurto ir nepagrobė jo turto. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie skundų teiginiai yra nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

8.1. Pirmosios instancijos teismas A. Č. ir V. M. nuteisė pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už nukentėjusiojo G. M. turto (mobiliojo telefono, dėklo su jame buvusiu e-bilietu) plėšimą, padarytą veikiant bendrininkų grupe su A. P. ir D. S.. Nuosprendyje aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nurodyta, jog A. Č. nusikalstami veiksmai reiškėsi tuo, kad autobuse visi kaltinamieji apstojo nukentėjusįjį G. M. ratu, atsisėsdami šalia, ir taip sudarydami bauginančią situaciją, vienam iš jų smogus nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į veidą, kitam pareikalaus atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, A. Č. sudavė kumščiu vieną smūgį nukentėjusiajam G. M. į veidą, o po to, tęsdami nusikalstamą veiką, visi kaltinamieji išlipo iš autobuso ir, pasiviję nukentėjusįjį G. M., užpuolė jį ir bendrais veiksmais sudavė pastarajam ne mažiau kaip du smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, bei pagrobė iš jo mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung”, odinį dėklą su autobuso elektroniniu bilietu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl nukentėjusiojo pagrobimo visų kaltinamųjų kaltė atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, nes svetimas turtas buvo užvaldytas panaudojant fizinį smurtą, kaltinamiesiems veikiant bendrininkų grupe.

8.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009).

8.3.Nors teisme A. Č. kaltę pripažino tik iš dalies, pripažindamas tik buvęs nusikaltimo padarymo vietoje, bet nusikalstamų veiksmų neatlikęs, o V. M. kaltu neprisipažino, teigdamas, kad nieko neatsimena, pirmosios instancijos teismas abiejų apeliantų kaltę dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui dėl jo priimti. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė teisingą išvadą, kad apeliantų pirmosios instancijos teisme duoti parodymai negali būti laikomi teisingais, nes jie ne tik nenuoseklūs ir prieštaringi tarpusavyje, bet prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

8.4. A. Č. tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu neigė nukentėjusiojo atžvilgiu atlikęs bet kokius plėšimui būdingus veiksmus, t. y, nei grasino jam, nei mušė, nei grobė daiktus. Autobuse A. Č. teigė matęs nukentėjusįjį ir girdėjo, kaip kartu su visais buvę D. ir A. S. sakė, kad pažįsta nukentėjusįjį ir priėję prie jo pradėjo kabinėtis, tačiau kad būtų mušę ar bandę atimti telefoną, nematė, nes visą laiką jų nestebėjo. Tačiau visai kompanijai išlipus iš autobuso, išlipo ir, ir kai D. S. pasakė, kad duos tam vaikinui į galvą ir visi pradėjo bėgti paskui tą vaikiną, kartu bėgo ir A. Č.. Jis nurodė, kad matė, kaip kieme, į kurį įbėgo A. M., A. P. sudavė nukentėjusiajam, kurį dar pats atitraukė nuo pastarojo. Jis G. M. nemušė, iš jo jokių daiktų nepagrobė. Kad kieme G. M. smūgių būtų sudavę kiti jo kompanijoje buvę vaikinai, nematė. Kad kas nors iš G. M. būtų reikalavę, jog šis atiduotų savo daiktus, kad būtų pagrobę kokius nors jo daiktus, negirdėjo ir nematė. Pripažino, kad įvykio dieną buvo susibintavęs sužeistą ranką. Patvirtino, kad jo pusbrolis A. M. taip pat buvo kartu, tačiau nematė, kur jis buvo, kai visi išlipo iš autobuso, teigia V. M. jokio MRT „Samsung“ nedavęs ir nei tą, nei kitą dieną neliepęs priduoti į lombardą. Kaip matyti iš apelianto parodymų, jis pripažįsta tik patį buvimo įvykio vietoje faktą, tačiau neigia bet kokių plėšimo požymius turinčių veiksmų atlikimą. Tačiau tokius jo parodymus paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo bei kitų kaltinamųjų parodymai.

8.5. Nukentėjusysis G. M. apklaustas teisme nurodė, kad į autobusą įlipo apie 10 vaikinų ir pradėjo kabinėtis prie jo, sudavė porą smūgių į veidą, jis bandė vengti konflikto ir nuėjo į vidurį autobuso, atsisėdo prie durų, tada prie jo priėjo trys vaikinukai. Vienas bandė atimti iš rankų telefoną, kiti grasino. Kai jis bandė pereiti į autobuso priekį, buvo suduotas dar vienas smūgis į veidą nematyto asmens. Vairuotojas jį išleido Ožeškienės stotelėje, tačiau autobusui truputį pavažiavus, jis sustojo šiek tiek toliau nuo stotelės ir paskui jį atbėgo būrys tų vaikinų. Jis įbėgo į bromą, tačiau ten užsidegė šviesa ir tie vaikinai pamatė jį, pradžioje atėjo du vaikinukai, tada pradėjo kviesti kitus. Jie visi subėgo, pradėjo daužyti, reikalavo telefono ir viso kito, ką jis turėjo. Kai paėmė telefoną, jie vėl visi jį apsupo, pradėjo smūgiuoti, smūgiavo, kojomis spardė. Kai nustojo ir pradėjo eiti iš įvykio vietos, prie jo priėjo vienas vaikinukas ir spyrė koja į galvą sakydamas, kad jis niekam nieko nesakytų. Vaikinukų buvo apytiksliai dešimt, o iš jų trys-keturi vaikinai darė veiksmus. Vienas iš jų buvo sugipsuota ar subintuota ranka, tiksliai negali pasakyti, nelabai prisimena tą faktą. Nukentėjusysis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis davė teisingus parodymus, kurie yra detalesni, nes tada geriau atsiminė. Kaip matyti iš G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jie praktiškai tokie patys, tik kaip kurios detalės apibūdintos smulkiau. O būtent, kad į autobusą įlipusių jaunuolių amžius buvo nuo maždaug 12 m. iki 18 m. amžiaus. Kad jam persėdus į autobuso vidurį, prie jo priėjo ir atsisėdo šalia iš tos grupės jaunuolių, keturi jaunuoliai, vienas kurių buvo anksčiau matytas, vienas iš jų jam pasakė „atiduok telefoną“ ir bandė jam iš rankos ištraukti telefoną, tačiau jis spėjo ranką nuo jo patraukti, todėl telefono atimti nepavyko. Tuo metu, kai minėtas vaikinas bandė iš jo rankos atimti telefoną, kiti 3-ys vaikinai stovėjo apstoję apie jį. Atkreipė dėmesį, kad vienam iš tų 3-jų apie 17 m. amžiaus jį apstojusių vaikinų, buvo sugipsuota, kiek pamena, dešinė ranka. Jam bandant pereiti nuo tų vaikinų atsisėsti į autobuso priekį, tas vaikinas, kurio buvo sugipsuota ranka, sveikąja ranka jam sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą. Taip pat ir dar kažkuris iš tų prie jo stovėjusių vaikinų sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą. Kai jau sumušė brome ir paėmė daiktus, pradėjo skirstytis, tada prie jo priėjo tas jaunuolis sugipsuota ranka ir pasakė, kad nebandytų niekam skųstis ir nelįstų prie jo draugų. Kaip jam pasirodė, šis jaunuolis sugipsuota ranka vadovavo šiai jaunuolių grupei.

8.6. Kaltinamasis A. P. paaiškino, kad autobuse važiavo jis, V., A. ir D., važiavo ir daugiau pažįstamų vaikinų, bet vijosi nukentėjusįjį keturiese. Vėliau nukentėjusįjį gaudė po centrą. Išlipus iš autobuso, D. ir A. S. pasakė „pagaunam jį“ ir tada jie visi nubėgo paskui minėtą vaikiną į minėto namo bromą. Jis teigė į bromą nėjęs. Kai minėti jo draugai atėjo iš bromo, daugiau jokių daiktų, kurie yra paminėti jam įteiktame pranešime apie įtarimą, pas juos nematė.

8.7. D. S. parodė, kad autobuse prie nukentėjusiojo jis vienas kabinėjosi ir jam sudavė, o išlipę gaudė nukentėjusįjį visi keturi. Jis teigė vienas buvęs brome ir mušęs G. M., atėmęs telefoną. A. nebuvo brome, laukė jo šalia. Jo brolis stovėjo ir žiūrėjo, kiti nieko nedarė. Neatsimena, ar ką daugiau pavogė, ir nepamena, kur dėjo telefoną. Pasisamdė žmogų, kuris nunešė telefoną į lombardą, nes reikėjo pinigų, tačiau nepamena kiek jų gavo. Kartu buvo A. ir A., bet jie buvo toliau negu bromas. Kur buvo V., nepamena, vėliau jie pamatė, kai jis išėjo. Iš viso buvo keturi, bet du nebuvo įėję į bromą. Jis nepastebėjo ar V. buvo brome. A. brome nebuvo, stovėjo prie bromo vartų kartu su A. P..

8.8. Kaltinamasis V. M. kaltu neprisipažino ir nurodė, kad nieko apie įvykį neatsimena, tačiau parodžius 2016 m. vasario 16 d. sudarytos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kopiją, pripažino, jog tai jis šiame lombarde yra pridavęs mobilaus ryšio telefoną „Samsung 15500“, kurį priduoti į lombardą jam davė A. Č. tą pačią dieną. A. Č. nesakė iš kur gavo minėtą telefoną, o jis jo ir neklausė. Nepamena kur išleido gautus iš lombardo pinigus.

8.9. Vertinant apeliantų parodymus, matyti, kad jie pripažįsta tik patį buvimo įvykio vietoje faktą, tačiau neigia bet kokių plėšimo požymius turinčių veiksmų atlikimą. Tačiau kaip matyti iš visų kaltinamųjų parodymų, jie kiekvienas iš dalies pripažino kai kurias įvykio detales, kurios kai kur sutampa ir su nukentėjusiojo parodymais. Kaltinamieji A. P. ir D. S. nurodė, kad nors jų buvo daugiau, tačiau aktyviausiai veikė keturiese, ir kaip matyti iš parodymų viseto, tarp aktyviausių minimi ir A. Č. bei V. M.. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus kaltinamųjų parodymus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tokie prieštaringi ir nenuoseklūs kaltinamųjų, tame tarpe ir apeliantų, parodymai iš esmės sąlygoti siekiu sušvelninti savo vaidmenį minėto nusikaltimo padaryme.

8.10.Aptartais duomenimis nustatyta, kad dar autobuse A. Č. sudavė nukentėjusiajam per veidą, brome jis taip pat kartu su kitais vaikinais buvo ir būtent jis pabaigoje pagrasino nukentėjusiajam, kad nebandytų niekam skųstis. A. Č. neigė paėmęs nukentėjusiojo telefoną, tačiau šį faktą paneigė ikiteisminio tyrimo metu V. M. duoti parodymai, jog pagrobtąjį telefoną jis gavo iš A. Č.. V. M. neigė, kad tuo metu buvo nusikaltimo vietoje, tačiau šią aplinkybę patvirtino kaltinamasis A. P., kuris matė V. M. brome. Taigi, V. M. žinojo, jog telefonas, kurį jam padavė A. Č., yra gautas plėšimo būdu. Taigi, nusikaltimo padarymo aplinkybės, taip pat tai, kad jis, žinodamas, kokiu būdu yra gautas turtas, tą pačią dieną nunešė mobilaus ryšio telefoną į lombardą jį užstatė ir gavo pinigus, patvirtina, jog jis suvokė, kad kartu su kitais bendrininkais dalyvauja plėšime, t. y. suvokė, kad neteisėtomis priemonėmis – panaudojant fizinį smurtą – užvaldė svetimą, nukentėjusiajam priklausantį turtą, ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalis).

9. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais ištirtais įrodymais, pateikta jų analize ir išvadomis dėl jų vertinimo motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys apeliantų ir kitų kaltinamųjų parodymai, o kitais įrodymais –nukentėjusiojo G. M. ir ta kaltinamųjų parodymų dalimi, kuri atitinka kitus duomenis, specialisto išvada, taip pat rašytiniais bylos duomenimis – remiamasi. Bylos medžiaga rodo, kad teismas nepažeidė įrodymų vertinimo tvarkos ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, faktinės bylos aplinkybės nustatytos įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas padarė pagrįstą išvadą dėl A. Č. ir V. M., kaip bendravykdytojų, dalyvavimo padarant BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir jų veika pagal šią įstatymo nuostatą yra tinkamai kvalifikuota. Todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo.

10. Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma apie nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. M. sudaro 57,90 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis byloje Nr. 2K-322/2014). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. Č. ir V. M. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo V. M. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasViktoras PreikšasRimas Švirinas