Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Broniaus Januškos ir Gedimino Užubalio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2018 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. KS-254 teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Komisijoje buvo gautas paklausimas dėl Šiaulių miesto savivaldybės mero A. V. viešųjų ir privačių interesų galimo supainiojimo. Prašymu buvo teiraujamasi, ar Šiaulių miesto savivaldybės meras, nenusišalindamas ir spręsdamas klausimus, susijusius su (duomenys neskelbtini), kurioje Teisės skyriaus viršininke dirba mero sesuo, nepažeidė viešųjų ir privačių interesų. Pranešime buvo teigiama, kad pareiškėjas nebuvo nusišalinęs nei nuo vieno Taryboje nagrinėto ir priimto sprendimo, kurie buvo priimti (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Komisija, atsižvelgdama į paklausime išdėstytus argumentus, Šiaulių miesto savivaldybės mero elgesį įvertino už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 11 d. (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalis).

3. Komisija atlikdama tyrimą nustatė, kad pareiškėjo pirminė privačių interesų deklaracija elektroniniu būdu buvo pateikta 2012 m. rugsėjo 24 d. Vėliau deklaracija buvo tikslinama. Pareiškėjo 2015 m. spalio 13 d. pateiktos deklaracijos priede ID00IF „Ryšiai su fiziniais asmenimis“ nurodyta, jog „pareiškėjo sesuo dirba (duomenys neskelbtini). Gali kilti interesų konfliktas priimant sprendimus“. Šie duomenys nurodyti ir vėlesnėse deklaracijose, pateiktose po 2015 m. spalio 13 d. Komisija nustatė, kad Taryba 2016–2018 metais priėmė septynis sprendimus, susijusius su pareiškėjo sesers darboviete, tačiau pareiškėjas nuo jų priėmimo nenusišalino.

5. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (2 punktas). Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis, taip pat artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalys reglamentuoja terminus, per kuriuos asmuo turėtų patikslinti deklaraciją atsiradus naujiems duomenims. Asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis). Iš šių teisės normų matyti, kad jose asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, yra nustatytos šios elgesio taisyklės: 1) draudimas dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą; 2) pareiga informuoti savo institucijos vadovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą bei pareikšti apie nusišalinimą nuo tokio sprendimo priėmimo; 3) institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Iš šių teisės normų taip pat matyti, kad jose įtvirtintos elgesio taisyklės asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, tampa privalomomis ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konflikto, kylančio tarp privačių ir viešųjų interesų, kriterijus. Šie kriterijai yra nustatyti Įstatymo 2 straipsnio 2–3 dalyse, pagal kurias privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje (ar jam artimo asmens), asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas aukščiau aptartas teisės nuostatas yra išaiškinęs, kad konstatuoti, jog asmuo pažeidė Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (2014 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1009/2014); valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, sutinkamai su Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta paskirtimi, privalo vengti net šališkumo regimybės (2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-3154/2011; 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-518/2013); Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis draudžia atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (2011 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1121/2011); vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2312/2011, 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-518/2013); Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2312/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-662-2728/2012); asmens pareikštas nusišalinimas gali būti ir nepriimtas, tačiau asmeniui patekus į interesų konflikto situaciją, asmeniui realizuoti pareigą pareiškiant nusišalinimą yra būtina (2011 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1121/2011).

7. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad laikotarpiu 2016–2018 metais (Sprendime minimų septynių Tarybos sprendimų priėmimo metu) pareiškėjo sesuo dirbo (duomenys neskelbtini) Teisės skyriaus viršininke. Pareiškėjas, Bendrovei aktualių sprendimų priėmimo metu, nuo jų priėmimo nebuvo nusišalinęs.

Kaip jau minėta, įstatymo leidėjas privačius interesus deklaruojančiam asmeniui paliko diskrecijos teisę pačiam nuspręsti, kokie kiti asmenys, duomenys ir aplinkybės gali sukelti interesų konfliktą. Tuo tarpu deklaruojančio asmens manymas dėl kitų asmenų, duomenų ir aplinkybių, galinčių ateityje sukelti interesų konfliktą, turėtų kilti iš tam tikrų objektyvių aplinkybių, galinčių sudaryti galimo būsimo interesų konflikto pagrindą ir kartu sukurti prielaidas prognozuoti galimą interesų konfliktą.

8. Pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą grindžia keliais pagrindiniais aspektais. Pareiškėjo nuomone, nors jo sesuo dirba (duomenys neskelbtini), tačiau ši aplinkybė savaime neįrodo pareiškėjo, kaip Tarybos nario – mero privataus intereso priimant Bendrovei aktualius sprendimus. Be to, Tarybos priimti sprendimai yra tik bendro pobūdžio ir susiję išskirtinai tik su Bendrovės teikiamomis viešosiomis paslaugomis vandentvarkos srityje. Pareiškėjas deklaracijoje nurodydamas ryšį su seserimi jį vertina kaip hipotetinį galimo kilti interesų konflikto atžvilgiu. Prielaidos dėl galimo kilti interesų konflikto dar nereiškia, kad visais atvejais tai tampa realiu interesų konfliktu.

9. Ištyrus bylos medžiagą, ginčo šalių argumentus, sutiktina su Komisijos išvadomis, kad šiuo atveju pareiškėjo padarytas pažeidimas (pareiškėjas, kaip Tarybos narys – meras, prieš priimant Bendrovei aktualius sprendimus, neinformavo Tarybos apie galimą interesų konfliktą – sesers darbas (duomenys neskelbtini) ir nusišalino nuo sprendimų priėmimo), iš esmės yra susijęs su reikalavimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų derinimu valstybinėje taryboje, pažeidimu, t. y. pareiškėjas nesiėmė Įstatymo 1 ir 2 dalyse nustatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, taip pat nevykdė Valstybės tarnybos įstatyme numatytų pareigų, susijusių su įpareigojimu vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto (15 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad, Privačių interesų deklaracijoje nurodęs, kad sesuo dirba (duomenys neskelbtini), pareiškėjas žinojo apie galimų privačių interesų egzistavimą šio subjekto atžvilgiu (šią aplinkybę pareiškėjas, be kita ko, nurodė ir deklaracijoje). Todėl, dalyvaudamas Tarybos sprendimų, priimamų Bendrovės atžvilgiu, priėmime ir už juos balsuodamas, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, turėjo Tarybos nariams pranešti apie galimą šališkumą bei nusišalinti. Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas raštu ar žodžiu būtų informavęs apie galimą interesų konfliktą ir būtų pareiškęs apie nusišalinimą. Pareiškėjo argumentai, kad savo privačius interesus jis buvo išsamiai deklaravęs ir šie duomenys buvo žinomi kitiems asmenims, ar tai, kad sesers darbovietė yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti, neatleidžia pareiškėjo nuo Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų pareigų vykdymo. Minėta, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo konstatavimui pakanka nustatyti, jog pradedant sprendimo, sukeliančio interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo neinformavo apie esamą interesų konfliktą ir nepareiškė apie nusišalinimą. Taigi, kaip ir šiuo atveju, ginčo faktinę situaciją įvertinus aptarto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos kontekste, darytina išvada, kad Komisija pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas, dalyvaudamas sprendimų, susijusių su Bendrovės veikla, priėmime, veikė interesų konflikto situacijoje ir šiais savo veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas.

10. Dėl pareiškėjo skunde nurodytų kitų argumentų, kad sprendžiant ginčą buvo netinkamai pritaikytos Įstatymo nuostatos, nes ne bet kokia situacija sukelia interesų konfliktą, o tik ta, kurioje yra tiesioginis ir aiškus asmens privatus interesas, pažymėtina, kad, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-85-261/2015). Taigi, nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl pareiškėjo pareigos nusišalinti siekiant išvengti viešųjų ir privačių interesų konflikto yra formalios prigimties, susijęs su pareiškėjo konkrečių veiksmų atlikimu ar neatlikimu. Tyrimo metu Komisija tinkamai nustatė, kad pareiškėjas dalyvavo Tarybos darbe rengiant, svarstant ir priimant sprendimus, aktualius sesers darbovietei ir pastarąsias aplinkybes pagrįstai įvertino kaip patvirtinančias pareiškėjo galimą interesą, galintį turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Būtent šių nustatytų faktų pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir spręsti dėl asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, pareigos nusišalinti egzistavimo (Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, 11 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo interesų konflikto situacijos, laikytini subjektyviu situacijos vertinimu ir nepaneigia nustatyto intereso egzistavimo. Tuo labiau, kad pareiškėjas ir pats Privačių interesų deklaracijoje nurodė apie galimą interesų konfliktą, galintį kilti priimant sprendimus Taryboje (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.

11. Papildomai pažymėtina, kad valstybės institucijų, savivaldybių vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, kuriems taikomi ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos reikalavimai, bet ir pareiga laikytis aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų. Atitinkamai ir pareiškėjui, kaip savivaldybės merui, turi būti taikomi aukščiausi elgesio standartai ir dėl jo veiksmų neturi kilti abejonių.

12. Įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, darytina išvada, kad, priešingai, nei skunde tvirtina pareiškėjas, Komisija nustatė visas ginčo situacijai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkami aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei įrodinėjimą reglamentuojančias proceso taisykles, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką bei priėmė pagrįstą ir VAĮ 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą. Komisijos 2018 m. spalio 3 d. sprendimas Nr. KS-254 pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, kurį naikinti ar keisti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl teismo išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straispniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.