Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. buvo kaltinamas tuo, ,,kad 2006 m. birželio 24 d., laikotarpyje nuo 13.00 val. iki 15 val. turėdamas tikslą pagrobti automobilį su iš buto adresu (duomenys neskelbtini) pagrobtais rakteliais su signalizacijos pultu atrakino prie(duomenys neskelbtini) stovėjusio automobilio ,,FIAT DUCATO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekines dureles, atsisėdo į vairuotojo sėdynę, po ko raktu užvedęs automobilio variklį nuvažiavo, tokiu būdu pagrobė UAB ,,VALERIJA“ priklausantį automobilį ,,FIAT DUCATO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , baltos spalvos, 1994 metų pagaminimo 16500 litų vertės“.

BK 178 str. 2 d. numatyta veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai - kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori. A. D. suprato, kad be leidimo paima nei jam, nei patėviui I. K. nuosavybės teise nepriklausantį, t. y. svetimą automobilį, numatė, kad automobilio tiek patėvis, tiek A. P. pasiges, kreipsis į policiją, tačiau A. D. nuo šeštadienio iki antradienio nieko apie tai neinformavo. Tai rodo, kad jis ir norėjo tų pasekmių, kurios kilo. Vien tai, kad A. D. parodė, jog paėmęs automobilį, negalėjo niekam paskambinti, kadangi buvo išsikrovusi telefono baterija ir neturėjo kroviklio, atmestina, kadangi jis iš pat pradžių galėdamas motinai, kuri tuo metu vienintelė nemiegojo, pasakyti apie norą nuvažiuoti pas draugus UAB ,,Valerija“ priklausančiu automobiliu, to nepadarė, bet po trijų dienų grįžęs į Klaipėdą motinai iš savo telefono paskambino. Be to, kaip parodė pats kaltinamasis jis Klaipėdos rajone šventė su draugais, tačiau kodėl iš draugų telefono negalėjo paskambinti, paaiškinti negalėjo. Tai paneigia tą aplinkybę, jog nepaskambino tik todėl, kad telefonas buvo išsikrovęs ir pagrindžia kaltinamojo subjektyviąją pusę, supratimą, kad jis nuo pat turto užvaldymo suvokė pavojingą veikos pobūdį, tačiau parodymus davė prieštaringus, siekdamas pateisinti savo nekaltumą. Be to, kaip parodė liudytojas M. R. jis per Joninių šventę matė A. D. važiuojantį baltos spalvos automobiliu ,,Fiat-Ducato“. Šiuo automobiliu dirba A. D. patėvis I. K. . A. D. jam sakė, kad patėvis leido pasivažinėti šiuo automobiliu. Tai parodo kaltinamojo baimę, kad apie neteisėtą automobilio valdymą niekas nesužinotų.

Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu. A. D. automobiliu naudojosi 3 dienas, važinėjosi po Klaipėdos rajoną, t. y. naudojo jį savo poreikiams tenkinti. Vien tai, kad automobilis buvo grąžintas po 3 dienų, parodo kaltinamojo baimę, supratimą, kad jo gali ieškoti policija, o tai pagrindžia ta aplinkybė, jog automobilis buvo pastatytas ne ten, iš kur paimtas, o (duomenys neskelbtini) kieme. Be to, anksčiau minėtos kaltinamojo išreikštos ir paneigtos įrodinėtinos jo subjektyvios pusės aplinkybės visumoje sudaro BK 15 str. 2 d. nurodytą būtiną vagystės subjektyviosios pusės požymį.

Nuosprendyje A. D. kardomoji priemonė - įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje iš karto nepanaikinta, o palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Taip surašydamas nuosprendžio dalį rezoliucinę teismas nesivadovavo BPK 307 str. 4 d. 3 p. nurodyta aplinkybe (sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 40 išdėstytos nuosprendžių surašymo tvarka. Būtent nutarimo 4.4. p. nurodyta, kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti priimtas sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo. Kardomųjų priemonių paskirtis užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 str.). Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 str. 2d.). Paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai tampa nebereikalinga (BPK 139 str. 1 d.). Šiuo atveju nuosprendyje konstatuojama, kad A. D. nepadarė nusikalstamos veikos, tačiau procesinė prievartos priemonė tęsiama, nors tam jau pagrindo nebebuvo. Kardomoji priemonė išteisinamajam nuosprendyje turi būti naikintina iš karto. Atsižvelgus į tai, kad teismas nepanaikino A. D. kardomosios priemonės kyla abejonės dėl teismo vidinio įsitikinimo, kad A. D. nepadarė nusikalstamos veikos.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintojo gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Todėl apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį turi būti vadovaujamasi BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir turi būti konstatuojama, kad kaltininkas suprato daromos veikos pavojingą nusikalstamą pobūdį, numatė, jog ją darydamas neteisėtai, prieš savininko valią, užvaldys svetimą turtą. Kaltinant padarius vagystę, turi būti nustatyta ir neginčijamai įrodyta, kad ir daromą veiką, ir jos padarinius kaltininkas vagystės atveju vertina kaip pavojingus, neteisėtus, t. y. supranta jų tikrąją esmę, tačiau jų neatsisako, bet sąmoningai ir valingai siekia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punkte nurodoma, kad nustatant nusikalstamo sumanymo turinį negalima apsiriboti pirmine jo forma – privaloma aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, ir pabrėžiama, jog, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Be to, nurodoma, kad nėra vagystė tokie atvejai, kai tarp savininko ir asmens yra nusistovėjusi praktika, leidžianti pastarajam naudotis daiktu savininkui sutikus, tačiau tas asmuo pasinaudoja daiktu savininkui nežinant (pvz., asmuo, kuriam savininkas leisdavo naudotis automobiliu, kartą juo pasinaudoja savininkui nežinant, po to grąžina automobilį).

Nuteistasis A. D. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobilio nevogė, o tik pasivažinėjo, kol patėviui nereikėjo į darbą, ir jį grąžino. Nuteistasis taip pat paaiškino, jog patėvis ir anksčiau leisdavo minėtu automobiliu pasivažinėti ir dėlto nekildavo jokių problemų. Šiuos nuteistojo parodymus teisme patvirtino ir liudytojas nuteistojo patėvis I. K. parodydamas, jog visada duodavo automobilį A. D. , kai jis to paprašydavo (t. 2, b. l. 17). Iš šių parodymų matyti, jog tarp patėvio I. K. ir posūnio A. D. buvo susiklosčiusi praktika, kad A. D. galėjo naudotis I. K. darbdavio patikėtu automobiliu. Šią išvadą patvirtina ir jau minėtų asmenų ikiteisminio tyrimo metu nurodyta aplinkybė, jog A. D. žinojo, kad užvesti automobilį galima tik nuspaudus slaptą jungiklį, kuris buvo įtaisytas po vairo apdaila. Nors prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad jokios praktikos, pagal kurią A. D. galėtų naudotis automobiliu, negalėjo būti, kadangi automobilis priklauso UAB ,,Valerija“, o direktorius jokio leidimo juo naudotis A. D. nebuvo davęs, tačiau iš UAB ,,Valerija“ direktoriaus A. P. parodymų matyti, kad būtent I. K. vienintelis iš darbuotojų naudojosi automobiliu ,,Fiat-Ducato“, ir jis leido pastarajam šį automobilį laikyti prie namų esančiame kieme (t. 2, b. l. 15). Tai leidžia teigti, jog faktinis automobilio ,,Fiat-Ducato“ valdytojas buvo I. K. , kuris savo veiksmais ir suformavo praktiką, kad automobiliu naudojosi ir A. D. .

Iš išteisintojo ir liudytojų parodymų matyti, kad prieš dingstant automobiliui, I. K. bute buvo švenčiamos Joninės. Šventėje dalyvavo ir A. D. su draugais. Po šventės I. K. nuėjo pamiegoti. Jį pažadinusi žmona pasakė, kad dingo automobilis. I. K. nustatęs, kad nebėra ir sekcijoje padėtų automobilio raktelių, iškart įtarė, kad automobilį eilinį kartą paėmė A. D. , tačiau negalėdamas su pastaruoju susisiekti ir išsiaiškinti tikrąją padėtį, įvertindamas, jog raktelius galėjo paimti ir kartu šventę A. D. draugai, juolab, kad žmona taip pat nematė, kas paėmė automobilio raktelius, pradėjo abejoti savo versija ir apie automobilio dingimą pranešė darbdaviui. Darbdavys, UAB ,,Valerija“ direktorius, į policijos pareigūnus dėl automobilio vagystės kreipėsi tik kitą dieną po to, kai I. K. jam pranešė apie automobilio dingimą, taip pat tikėdamasis, jog pastarasis suras savo posūnį, kurį įtarė paėmus automobilį, ir tuo pačiu automobilį. Minėtos aplinkybės rodo, kad tiek I. K. , tiek A. P. netikėjo vagystės versija (kas galiausiai ir pasitvirtino, kai A. D. grąžino automobilį), ir į policiją kreipėsi tik po pusantros paros po automobilio dingimo, taip ir nesugebėję surasti A. D. , kuris, pasak jo paties, tuo metu šventė Jonines su draugais Šernų sodų bendrijoje, o vėliau ir Klaipėdoje, žinodamas, jog patėviui per šventes darbinio automobilio nereikės.

Esant išdėstytoms bei pirmosios instancijos nustatytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetą ir pagrįstai konstatuodamas, jog A. D. neturėjo tyčios pagrobti UAB ,,Valerija“ priklausantį automobilį ,,Fiat Dukato“, jį pagal BK 178 str. 2 d. išteisino. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo išteisintojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinio skundo ribose nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos, kolegija nenagrinėja apeliacinio skundo argumentų dėl nuosprendžio dalies, kuria išteisintajam A. D. palikta kardomoji priemonė - įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.