Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-346/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.9.1.,1.2.14.4.2.,1.1.4.4.5.Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00069-2010-3

2011 m. birželio 10 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. (V. K. ) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 156 straipsnio 1 dalį bei nuteistas:

- pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 156 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. K. ir G. U. solidariai priteista 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) nukentėjusiosios J. L. naudai neturtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas G. U. (G. U. ), tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio mėnesio viduryje, tikslus laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, turėdamas tikslą prievartauti didelės vertės svetimą turtą, sukurstė G. U. pagrobti svetimą mažametį vaiką ir už jo paleidimą pareikalauti piniginės išpirkos. G. U. iki 2010 m. vasario 2 d., veikdamas bendrininkų grupe su V. K. , susitarė, kad jis pagrobs svetimą mažametį vaiką, kurį parsives į butą, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, ir kartu su juo, pavartojant prievartą, tai yra laikant vaiką minėtame bute, iš jo artimųjų už paleidimą pareikalaus 350 000 litų piniginę išpirką. Vykdydamas išankstinį susitarimą su G. K. , G. U. 2010 m. vasario 2 d., apie 7 val. 35 min., pėsčiųjų take ties Gedminų g. 8 namu, Klaipėdos mieste, pavartodamas fizinę prievartą – ranka suėmęs mažamečiam P. L. , gim. 2002-11-10, už striukės apykaklės ir taip neleisdamas pastarajam ištrūkti, jį pagrobė, parsivedė į butą, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kur su V. K. prievarta jį laikė. Tęsiant nusikalstamus veiksmus bei vykdant bendrą susitarimą su V. K. , G. U. 2010 m. vasario 2 d., apie 7 val. 55 min., iš savo mobiliojo ryšio telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), parašė SMS žinutę su tekstu „Rosk išpirka 400 000 tukstan cu litu tavo vaj kas pasmania iki 6 vakaro“ į mažamečio P. L. motinos J. L. mobiliojo ryšio telefoną, abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi V. K. , veikdamas bendrininkų grupe su G. U. , pagrobė svetimą mažametį vaiką P. L. ir, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai pareikalavo iš jo motinos perduoti didelės vertės turtą – 400 000 litų – už vaiko paleidimą.

Iš nuteistojo V. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nurodo, kad G. U. savo parodymuose jį apkalba, norėdamas padėti savo sugyventinei G. D. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pasak nuteistojo, jis negalėjo žinoti ir nežinojo, kad G. U. į butą, kuriame gyveno ir apeliantas, atvestas vaikas yra pagrobtas ir už jo sugrąžinimą yra prievartaujamas turtas iš J. L. . Nuteistasis tvirtina, kad šių nusikalstamų veikų padarymą suorganizavo G. U. ir jo sugyventinė G. D. , o dabar jie abu apkalba apeliantą.

Apeliantas skunde teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, apklausų metu jis nebuvo apklaustas dėl visų svarbių bylai išnagrinėti teisingai aplinkybių, nebuvo atlikta akistata su G. U. .

Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis V. K. skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad sukurstė nuteistąjį G. U. pagrobti mažametį vaiką ir už jo paleidimą pareikalauti išpirkos. Apeliantas skunde su šiomis apygardos teismo išvadomis nesutinka, nurodo, kad negalėjo žinoti ir nežinojo apie tai, kad G. U. pagrobė mažametį P. L. ir už jo paleidimą iš J. L. reikalauja didelės vertės turto – 400 000 Lt. V. K. skunde tvirtina, kad šių nusikalstamų veikų padarymą G. U. suorganizavo su savo sugyventine G. D. , o apeliantas kaltinančius parodymus duoda siekdamas padėti pastarajai išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šie apeliacinio skundo argumentai paneigiami byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

V. K. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta išsamiais ir patikimais bendranuteistojo G. U. parodymais, kuriuos, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys – liudytojų mažamečio P. L. , J. B. , A. E. , L. B. parodymai.

Apklaustas ikiteisminiame tyrime G. U. savo kaltę pripažino visiškai, paaiškino, kad norėdamas atiduoti skolas už buto nuomą ir vartojamąjį kreditą sugalvojo pagrobti mažametį vaiką bei už jį pareikalauti išpirkos. Maždaug nuo 2010 m. sausio 20 d. jis kas rytą eidavo prie mokyklos, esančios Sportininkų gatvėje, ir stebėdavo į ją einančius vaikus. 2010 m. vasario 2 d., apie 7.15 val., G. U. nuėjo prie mokyklos, esančios Gedminų gatvėje. Pamatęs į šią mokyklą einantį mažametį berniuką, sugriebė jį už striukės ir, pasakęs, jog berniuko mama yra skolinga, todėl šis turėsiąs pagyventi kartu su nuteistuoju, parsivedė jį į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Bute tuo metu miegojo V. K. ir G. D. . Būnant bute nukentėjusysis G. U. padiktavo savo mamos J. L. mobiliojo ryšio telefono numerį, kuriuo nuteistasis netrukus išsiuntė trumpąją SMS žinutę nurodydamas paruošti 400 000 Lt, kadangi jos sūnus pagrobtas. Tiek V. K. , tiek G. D. G. U. pasakė, kad jie turi svečių – pusseserės mažametį sūnų. Po kurio laiko į G. U. mobiliojo ryšio telefoną paskambino nukentėjusiojo motina, kuriai jis dar kartą pakartojo, kad vaikas bus paleistas tada, kai ji sumokės 400 000 Lt. Apie 12 val. G. U. ir V. K. iš buto išėjo, su berniuku liko G. D. . Nuteistasis teigė, kad būdamas bute berniukas neverkė, žiūrėjo televizorių, piešė. Apie 16 val. G. U. ir V. K. L. B. namuose sulaikė policijos pareigūnai. Šios apklausos metu G. U. tvirtino, kad pagrobti mažametį vaiką ir reikalauti už jo paleidimą pinigų sugalvojo jis vienas, nei V. K. , nei G. D. apie tai nieko nežinojo (t. 1 b.l. 133-135). Papildomos apklausos ikiteisminiame tyrime metu G. U. iš dalies pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, kad pagrobti vaiką ir pareikalauti už jo paleidimą išpirkos jam pasiūlė V. K. . Pastarasis patarė G. U. pagrobti būtent mažametį vaiką, kadangi už jo išlaisvinimą galima gauti daugiau pinigų. Jie abu susitarė, kad už vaiko paleidimą pareikalaus 350 000 Lt, kuriuos pasidalins po lygiai. 2010 m. sausio mėnesio pabaigoje pokalbio metu V. K. nurodė, kad vaiką reikia pagrobti kuo greičiau, kadangi jam reikalingi pinigai. Todėl G. U. 2010 m. vasario 2 d., ankstesnės apklausos metu nurodytomis aplinkybėmis, pagrobė mažametį P. L. . G. U. šios apklausos metu patvirtino, kad V. K. girdėjo pokalbį su J. L. , kurio metu G. U. jai nurodė sumokėti 400 000 Lt už P. L. paleidimą. G. U. paaiškino, kad pirmosios apklausos metu nurodė, jog V. K. apie vaiko pagrobimą nieko nežinojo todėl, kad jie buvo susitarę, jog jis taip sakys tuo atveju, jei kas nors nepavyktų taip, kaip buvo suplanavę. Be to, G. U. teigė bijojęs V. K. (t. 1 b.l. 139-140). 2010 m. balandžio 8 d. vykusios apklausos metu G. U. patvirtino savo ankstesnius parodymus ir nurodė, kad po to, kai davė V. K. kaltinančius parodymus, jis buvo sumuštas Klaipėdos miesto areštinėje. Nepažįstamas vyriškis, sumušęs G. U. , reikalavo pakeisti savo byloje duodamus parodymus apie V. K. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme ir visą kaltę „prisiimti ant savęs“ (t. 1 b.l. 141-142). Apklaustas teisiamajame posėdyje G. U. patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotų parodymų teisingumą ir nurodė, kad pagrobti vaiką ir už jo išlaisvinimą pareikalauti pinigų sugalvojo V. K. , kuriam reikėjų lėšų verslo pradžiai. G. U. su šia V. K. idėja sutiko, kadangi tuo metu jam taip buvo reikalingi pinigai. G. U. savo parodymuose taip pat patvirtino, kad V. K. suprato, jog jų nuomojame bute esantis vaikas yra pagrobtas ir už jį reikalaujami pinigai, kadangi jis girdėjo telefoninius pokalbius su J. L. bei buvo kartu banke, kuomet G. U. atidarė sąskaitą savo vardu, į kurią turėjo būti pervesti reikalaujami pinigai (t. 3 b.l. 165-167). Taigi, nuteistojo G. U. parodymai dėl esminių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs ir vienodi. G. U. paaiškino, kad pirmosios apklausos metu jo duoti parodymai dėl V. K. atliktų nusikalstamų veikų skiriasi nuo kitų apklausų metu duotų parodymų todėl, kad abu nuteistieji buvo susitarę, jog tuo atveju, jeigu jiems nepavyktų įgyvendinti nusikalstamo sumanymo, G. U. neduos V. K. kaltinančių parodymų. Tokia nuteistojo G. U. nurodyta parodymų keitimo priežastis yra įtikinama ir nekelia abejonių. Juolab, kad ją patvirtina nuteistojo V. K. elgesys ikiteisminio tyrimo metu. Bylos duomenimis – nuteistojo G. U. , liudytojo A. E. parodymais byloje patikimai nustatyta, kad G. U. kalint Klaipėdos miesto areštinėje, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kur tuo metu kalėjo V. K. , atvykęs liudytojas A. E. , prieš tai pavartojęs fizinį smurtą, nurodė G. U. pakeisti byloje duodamus parodymus dėl apelianto vaidmens nusikalstamų veikų padaryme. Iš G. U. atliktos teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė akto Nr. 85TPK-80/2010 matyti, kad G. U. psichinė būsena atitinka organinio asmenybės sutrikimo kriterijus (t. 2 b.l. 43-45). Akivaizdu, kad V. K. , ilgą laiką bendraudamas su G. U. suprato, kad dėl psichinės sveikatos būklės jis yra lengvai įtakojamas ir tuo pasinaudojo ne tik kurstydamas nusikalsti, bet ir siekdamas jį priversti pakeisti byloje duodamus parodymus. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo netikėti nuteistojo G. U. parodymų patikimumu. Juolab, kad jis duodamas parodymus apie savo ir V. K. neteisėtus veiksmus nurodė ne tik pastarąjį, bet ir save įkaltinančias aplinkybes. Taigi, G. U. nurodydamas, jog be jo nusikalstamų veikų padaryme dalyvavo ir V. K. , savo padėties nei kiek nepalengvino. Be to, G. U. parodymais nustatytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes patvirtino ir kiti byloje surinkti duomenys.

Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametis nukentėjusysis P. L. parodė, kad girdėjo jį pagrobusių asmenų – G. U. ir V. K. pokalbį apie tai, kad už jo išlaisvinimą reikalaujama 400 000 Lt (t. 1 b.l. 21-23). Liudytojai L. B. ir J. B. teisiamajame posėdyje tvirtino, jog V. K. planavo pradėti savo verslą, todėl ieškojo galimybių gauti pinigų verslo pradžiai. Abu liudytojai patvirtino bendravę su apeliantu nusikalstamų veikų padarymo dieną, kuomet V. K. gyrėsi, jog netrukus turės daug pinigų, reikalingų nuosavam verslui pradėti (t. 2 b.l. 169-170). Šių liudytojų parodymai patvirtina, kad V. K. žinojo apie reikalaujamus 400 000 Lt iš nukentėjusiojo motinos J. L. ir neabejotinai tikėjosi juos gauti.

Pagal BPK 178 straipsnio nuostatas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali apklausti įtariamąjį, liudytojus, taikyti procesinės prievartos priemones, atlikti kitus BPK numatytus veiksmus, tarp jų ir akistatą. Kaip teisingai nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu procesinis veiksmas – akistata atliktas nebuvo. Pažymėtina, kad pagal BPK 190 straipsnio 1 dalį dviejų pirmiau apklaustų asmenų suvedimas į akistatą nėra privalomas ikiteisminio tyrimo veiksmas. Apie šio procesinio veiksmo atlikimo būtinumą kiekvienu atveju sprendžia tyrimą atliekančios institucijos pareigūnai, priklausomai nuo pasirinktos tyrimo taktikos ir konkrečioje proceso stadijoje keliamų tikslų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje, net ir neatlikus akistatos, surinkta pakankamai duomenų, atskleidžiančių priežastis prieštaravimų tarp V. K. ir G. U. parodymų. BPK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta įtariamojo ar jo gynėjo teisė raštu prašyti prokuroro atlikti BPK numatytus procesinius veiksmus. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nei V. K. , nei jo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu neprašė surengti akistatos su G. U. . Be to, susipažinęs su visa bylos medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą, apeliantas pareiškė, kad prašymų dėl ikiteisminio tyrimo papildymo neturi (t. 2 b.l. 127).

Taigi, pirmiau aptartais duomenimis patikimai nustatyta, kad: V. K. norėdamas gauti pinigų nuosavo verslo pradžiai, įkalbėjo G. U. pagrobti mažametį vaiką ir pareikalauti už jo išlaisvinimą didelės vertės svetimą turtą; 2010 metų sausio mėnesio pabaigoje V. K. dar kartą paragino G. U. pagrobti mažametį vaiką ir nurodė tai padaryti kaip įmanoma skubiau; 2010 m. vasario 2 d. G. U. nuomojame bute pamatęs mažametį vaiką neabejotinai suprato, kad G. U. įgyvendino jų bendrą nusikalstamą sumanymą ir jam pritarė – jis girdėjo G. U. kalbant telefonu su J. L. ir reikalaujant iš jos 400 000 Lt, ėjo kartu į banką, kur G. U. savo vardu atidarė sąskaitą, į kurią turėjo būti pervesti reikalaujami pinigai.

Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Kurstytojo veika yra noro nusikalsti sukėlimas kitam asmeniui – būsimam vykdytojui – ir padėjimas apsispręsti daryti nusikaltimą. Kurstytojo veika yra žodžiais ar raštu parašytas tekstas, kuriais kitas asmuo prašomas, įkalbinėjamas daryti nusikaltimą, apie kurį jis anksčiau negalvojo ar nesiryžo jo daryti. Subjektyvieji kurstymo požymiai yra kurstytojo suvokimas, kad jis lenkia kitą asmenį nusikalstamai veikai, supratimas, jog jo žodžiai yra lemiami vykdytojui apsisprendžiant, ir noras, kad kitas asmuo padarytų nusikaltimą. Šiuo atveju vykdytojo sutikimas padaryti nusikalstamą veiką pripažįstamas bendrininkų susitarimu. Taigi, nors V. K. tiesiogiai neatliko jokių BK 156 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje dispozicijose aprašytų veiksmų, pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad būtent apeliantas palenkė nuteistąjį G. U. pagrobti mažametį vaiką ir prievartauti didelės vertės svetimą turtą. V. K. G. U. išsakytomis mintimis apie galimybę gauti daug pinigų pagrobiant vaiką ir reikalaujant pinigų už jo išlaisvinimą buvo inicijuotas nusikalstamų veikų padarymas. Akivaizdu ir tai, kad vienas G. U. nesiryžo vykdyti šių nusikalstamų veikų ir tik 2010 metų sausio mėnesio pabaigoje, pakartotinai paragintas V. K. , 2010 m. vasario 2 d. pagrobė mažametį P. L. ir prievartavo didelės vertės turtą iš J. L. . Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad V. K. sukurstė ir palenkė G. U. padaryti BK 156 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Tokios apelianto padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 156 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.