Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-04 · Administracinė byla Nr. I-4234-1047/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-04
Bylos Nr.
I-4234-1047/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02393-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Beata Martišienė, Tomas Blinstrubis, Iveta Pelienė
Pareiškėjas
M. K. S. H.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4234-1047/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02393-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 55.1
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Ivetos Pelienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. S. H. atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. K. S. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Egipte (toliau – ir Ambasada) 2019 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. LT-44-00000000000000000000005268 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. spalio 26 d. Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išdavė leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, tačiau atsakovė nepagrįstai neišdavė nacionalinės vizos. Pabrėžė, jog atsakovei pateikė ne tik prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, tačiau kartu su prašymu pateikė ir būtinus dokumentus, t. y. Tarnybos išduotą leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje; su UAB „Alsama“ sudarytą darbo sutartį; tarpininkavimo rašto numerį ir tarpininkavimo raštą; reikalavimus atitinkantį sveikatos draudimą įrodantį dokumentą; lėktuvo bilieto rezervacijos išrašą; galiojantį asmens dokumentą.

Paaiškino, kad tarpininkavimo rašte, kuris buvo pateiktas EPS portale, kviečiantysis darbdavys įsipareigojo, kad pareiškėjas bus tinkamai apgyvendintas; kad bus padengtos pragyvenimo ir apgyvendinimo išlaidos; pareiškėjas bus įdarbintas; bus sudarytos sąlygos užsiimti veikla dėl kurios pareiškėjas kreipėsi dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo; įsipareigojo, jog pareiškėjas visą buvimo laikotarpį bus apdraustas sveikatos draudimu.

Pareiškėjo įsitikinimu, priimtas Sprendimas neatitinka pateiktų įrodymų visumos, nėra jokių aplinkybių, kurios leistų atsisakyti išduoti jam nacionalinę vizą.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad 2018 m. gruodžio mėnesį pareiškėjas kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti nacionalinę vizą vykti į Lietuvą, tačiau jam 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti vizą, nes pareiškėjas pateikė netikslius ir prieštaringus dokumentus. Pareiškėjas minėto sprendimo neskundė. 2019 m. birželio 10 d. pateikė naują prašymą Ambasadai, kuriame nurodė, kad dabartinė profesinė veikla – vairuotojas, tačiau darbdavio duomenų nenurodė; kad pagrindinis kelionės tikslas – darbas; kad numatoma atvykimo data – 2019 m. liepos 10 d., išvykimo – 2020 m. sausio 9 d.; kviečiantis asmuo – UAB „Alsama“; kad kelionės ir pragyvenimo išlaidas padengs UAB „Alsama“. Pareiškėjas Ambasadai kartu su prašymu pateikė draudimo poliso kopiją, paso kopiją, 2019 m. birželio 9 d. darbo sutartį Nr. 02, Tarnybos leidimą dirbti Lietuvoje.

2019 m. birželio 10 d. Ambasadoje su pareiškėju konsulas atliko pokalbį – interviu. Interviu metu paaiškėjo, kad pareiškėjas silpnai kalba angliškai, negalėjo paaiškinti ir pagrįsti savo finansinės padėties, ryšių su kilmės valstybe, nežinojo pateiktos darbo sutarties sąlygų, darbdavio nepažįsta. Paaiškino, kad susirašinėjo el. laiškais, tačiau negalėjo paaiškinti, kaip ir kokiu būdu darbdavys apmokės jo pragyvenimą Lietuvoje, kur bus apgyvendintas. Atsakovė darė išvadą, kad konsulinis pareigūnas, įvertinęs aplinkybių visumą priėmė pagrįstą sprendimą – atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

Atsakovė pastebėjo, jog pareiškėjas neteisus tvirtindamas, jog kartu su prašymu buvo pateikęs UAB „Alsama“ tarpininkavimo raštą, nes šis tarpininkavimo raštas buvo išduotas tam, kad pateikti šį dokumentą Ambasadai kartu su pirminiu pareiškėjo prašymu, kuomet buvo priimtas sprendimas neišduoti nacionalinės vizos. Tarpininkavimo rašte nurodomos datos nesutampa su pareiškėjo prašyme pateiktomis datomis.

Pabrėžė, kad vizų išdavimą reglamentuojantys tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai Užsienio reikalų ministerijos konsuliniam pareigūnui nustato plačią diskrecijos teisę įvertinti gautą medžiagą ir surinktą informaciją bei jos pagrindu priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę vertinant nelegalios migracijos pavojų ir nagrinėjant asmenų prašymus dėl vizų išdavimo.

Pagal Europos Sąjungos 2010 m. kovo 19 d. sprendimą „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ (toliau – ir Tvarka) konsuliniams pareigūnams išaiškina dėl pateikiamų dokumentų Šengeno vizoms gauti formos, turinio ir pan. Tvarkoje nustatyta, kad patvirtinamaisiais dokumentais dėl kelionės tikslo verslo reikalais turėtų būti įrodyta: a) numatomos kelionės tikslas; b) apgyvendinimo įrodymas arba įrodymas, kad turima pakankamai lėšų asmens apgyvendinimo išlaidoms padengti; c) kad asmuo turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; d) informaciją, pagal kurią galima įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tvarkoje pažymima, kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybės narių teritorijos išvykti iš valstybės narės teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais laikoma: atgalinis bilietas arba užsakymo patvirtinimas, finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas (pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose parodytas lėšų judėjimas mažiausiai tris paskutinius mėnesius), įdarbinimą patvirtinantis dokumentas (darbo sutartis, darbo pažymėjimas, banko pažymos, socialinio draudimo įmokų mokėjimo įrodymas), nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas (giminystės ryšiai, profesinė padėtis). Pagal Tvarkos 6.2.2 p., pragyvenimo lėšų įrodymu gali būti nesenos banko pažymos, kuriose parodytas lėšų judėjimas per tam tikrą laiką (mažiausiai per tris paskutinius mėnesius), kreditinė kortelė ir kreditinės kortelės sąskaitos išrašas, grynieji pinigai konvertuojama valiuta, kelionės čekiai, algalapiai, darbo pažymėjimas.

Nagrinėjant prašymus išduoti Šengeno vizas taikomas Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr.810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas. Čia tarp prašymų nagrinėjimo pagrindinių kriterijų nurodyta ir tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su „rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės paskirtį, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas 2019 m. birželio 10 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuriame nurodė, kad kelionės į Lietuvą tikslas – darbas (b. l. 41–46).

Ambasada 2019 m. birželio 16 d. Sprendimu pareiškėjui atsisakė išduoti nacionalinę vizą, nurodydama, kad norėdamas gauti vizą, užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; norėdamas gauti vizą, nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvoje laikotarpiu, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (b. l. 47–48).

Byloje keliamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos ambasados Egipte Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), nuostatos, taip pat ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas).

Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams nustatomos tokios atvykimo sąlygos – jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnyje, pagal kurį nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu: 1) jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų; 2) norėdamas gauti vizą, jis atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; 3) norėdamas gauti vizą, jis pateikė dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių; 4) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis Lietuvos Respublikoje gali užsiimti neteisėta veika, už kurią yra nustatyta atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; 5) jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą; 6) priimtas sprendimas jį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės; 7) jis veiksmu, žodžiu ar raštu pažemino vizas išduodančius pareigūnus, tarnautojus dėl jų veiklos arba Lietuvos Respublikos valstybę; 8) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis yra padaręs nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą arba vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse arba kituose tarptautinės teisės šaltiniuose; 9) jis nepateikia sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai būtina jį turėti kelionės metu; 10) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

Vizų kodekse nustatyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Pagal Vizų kodeksą, siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendime „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ konsuliniams pareigūnams išdėstyta nuosekli tvarka dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti forma, turinys ir pan. Tvarkoje pažymima, kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybės narių teritorijos išvykti iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais, be kitų, laikoma ir nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis.

Ambasadai pateiktame prašyme išduoti nacionalinę vizą, pareiškėjas nurodė, kad pagrindinis jo kelionės tikslas yra darbas.

Pažymėtina, jog interviu metu su konsuliniu pareigūnu, pareiškėjas negalėjo paaiškinti ir pagrįsti savo finansinės padėties, ryšių su kilmės valstybe, nežinojo pateiktos darbo sutarties sąlygų, darbdavio nepažįsta. Negalėjo paaiškinti ir kokiu būdu darbdavys apmokės pragyvenimą Lietuvoje, kur bus apgyvendintas (b. l. 45–46). Taip pat konsulinis pareigūnas nustatė, jog pareiškėjas sunkiai supranta anglų kalbą.

Prašyme išduoti vizą pareiškėjas nurodė, jog kvietėjas suteiks gyvenamąją vietą, tačiau darbo sutartyje (b. l. 16–17) nurodyta, jog pareiškėjo darbovietė bus UAB „Alsama“, adresu (duomenys neskelbtini). 2018 m. lapkričio 25 d. Tarpininkavimo rašte (b. l. 7–10) nurodyta, kad pareiškėjas bus apgyvendintas (duomenys neskelbtini), t. y. darbovietės buveinėje. Konsulas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių vairuotojo specialybės įsigijimo ar kursų baigimo sertifikato ir darbo patirtį įrodančio dokumento, todėl negalėjo įsitikinti, kad pareiškėjas galės dirbti vairuotoju. Prašyme taip pat nenurodytas darbovietės adresas ir kontaktai.

Pareiškėjas skunde teismui teigė, kad atsakovei pateikė Tarnybos leidimą dirbti Lietuvoje. Pažymėtina, jog Tarnyba išdavė leidimą dirbti Lietuvoje (b. l. 5, 50) nuo 2018 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d., tačiau pareiškėjas prašyme išduoti vizą nurodė laikotarpį nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2020 m. sausio 9 d. (b. l. 42), t. y. pasibaigus leidimui dirbti Lietuvoje. Taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė galiojančio Tarnybos leidimo dirbti Lietuvoje prašomu laikotarpiu.

Pareiškėjas skunde teismui pažymėjo, jog kartu su prašymu pateikė UAB „Alsama“ tarpininkavimo raštą. Atsakovė teigė, kad Tarpininkavimo raštas datuotas ankstesniam pareiškėjo prašymui dėl vizos išdavimo, kuris nebuvo patenkintas.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Vizų išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 104 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo raštas turi būti sudarytas ne anksčiau nei prieš vieną mėnesį iki užsieniečio prašymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą pateikimo dienos ir apimti visą numatomą užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje turint daugkartinę nacionalinę vizą laikotarpį. Iš byloje pateikto UAB „Alsama“ tarpininkavimo rašto Nr. 1 (b. l. 7–10) matyti, jog jis yra sudarytas 2018 m. lapkričio 25 d., pareiškėjas prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo pateikė 2019 m. birželio 10 d. (b. l. 41–44). Teismas pastebi, kad minėtame tarpininkavimo rašte yra prašoma pareiškėjui išduoti vizą nuo 2019 m. sausio 7 d. 6 mėnesių laikotarpiui, tačiau pareiškėjas prašyme Ambasadai vizą prašo išduoti nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2020 m. sausio 9 d. Taigi šie paminėti neatitikimai neleidžia pateikto UAB „Alsama“ tarpininkavimo rašto vertinti kaip tinkamo, todėl atsakovė pagrįstai nurodė, kad galiojantis ir pareiškėjo 2019 m. birželio 10 d. pateiktam prašymui aktualus tarpininkavimo raštas konsului pateiktas nebuvo.

Kartu su prašymu Ambasadai pareiškėjas taip pat pateikė lėktuvo į Vilnių bilieto rezervaciją (b. l. 49), tačiau iš pateiktos rezervacijos matyti, jog atvykimas į Vilnių buvo numatytas 2019 m. liepos 9 d. nors prašyme išduoti vizą pareiškėjas nurodo 2019 m. liepos 10 d. Taigi akivaizdu, jog pareiškėjas atvykti į Lietuvą, neturėdamas vizos 2019 m. liepos 9 d. negalėtų.

Teismas iš pareiškėjos 2019 m. birželio 10 d. prašymo Ambasadai nustatė, kad pareiškėjas pirmąją valstybę narę, įkurią planuoja atvykti, nurodė Vokietiją (b. l. 42).

Teismo vertinimu, sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo, nustatytos aplinkybės sukėlė rimtų įtarimų, kad tikrieji pareiškėjo kelionės tikslai gali būti visai kitokie nei oficialiai deklaravo pareiškėjas, todėl galėtų kilti nelegalios migracijos rizika.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje Nr. C-84/12 konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą. Tačiau nustatytas teisinis reguliavimas nereikalauja, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Jos turi nustatyti, tik ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo. Prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas patikimais įrodymais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo gyvenamosios vietos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybes nares.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir atsakovės pateiktais dokumentais, matyti, jog skundžiamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjo prašymą, kitus pareiškėjo pateiktus dokumentus, pareiškėjo paaiškinimus, kitą turimą informaciją.

Teismas pažymi, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su Ambasados išvada, kad pareiškėjas nepagrindė savo atvykimo į Lietuvą tikslo, sąlygų bei turimų pragyvenimo lėšų buvimo Lietuvoje laikotarpiu. Atsižvelgdamas į aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą, įvertinęs visą bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad Ambasados konsulinis pareigūnas tinkamai įvertino surinktus duomenis ir pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra, todėl Ambasados 2019 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. LT-44-00000000000000000000005268 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo“ paliktinas nepakeistu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo yra išvestinis reikalavimo panaikinti Sprendimą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. S. H. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Tomas BlinstrubisBeata MartišienėIveta Pelienė