Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. N. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros. E. N. įpareigotas dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. rugpjūčio 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 MGL (2 000 Eur) bauda, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros, įpareigojant E. N. dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir 40 MGL (2 000 Eur) bauda.

Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per 12 (dvylika) mėnesių nuo Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. rugpjūčio 26 d. teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos – 2020 m. rugsėjo 15 d.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į baudos bausmę įskaityta bauda, atlikta iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pagal Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. rugpjūčio 26 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „c“ papunkčiu, į laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. spalio 20 d. iki 2020 m. spalio 21 d.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai, priteista iš kaltinamojo E. N. civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai 200,73 Eur turtinei žalai dėl nukentėjusiosios R. S. gydymo išlaidų atlyginti.

Civilinės ieškovės R. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteista iš kaltinamojo E. N. civilinei ieškovei R. S. 200 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. N. nuteistas už tai, kad smurtaudamas nesunkiai sužalojo žmogų, tai yra 2019 m. spalio 19 d. apie 21.00 val., V. P. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia strypu vieną kartą sudavė R. S. per kairę koją, taip sužalodamas kairės rankos, kuria nukentėjusioji buvo prisidengusi koją, pirštą, po to suėmęs kaklą ją smaugė bei dar kartą sudavė strypu į galvos sritį, tęsdamas savo veiksmus, V. P. namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), sudavė kumščiu į veido sritį R. S., dėl ko nukentėjusiajai R. S. šiais bendrais veiksmais padarė kairės šlaunies sumušimą, nubrozdinimą veido dešinėje pusėje, kraujosruvas kaklo dešinėje pusėje bei kairės šlaunies srityse, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, o kairės plaštakos IV piršto II pirštakaulio lūžimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, sprendė, kad E. N. padaryta nusikalstama veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiosios parodymais, specialisto išvada ir jo teisme duotais paaiškinimais, kitais bylos duomenimis. Vertindamas liudytojų parodymus teismas atkreipė dėmesį į jų prieštaringumą ir nenuoseklumą, dalies liudytojų giminystės ryšį, neblaivumą įvykio metu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tai suponuoja, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia apelianto prašymai (jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas), pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo pagrindai ir motyvai. Nagrinėjamu atveju Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendis yra skundžiamas įrodymų vertinimo aspektu. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertinto liudytojų teisiamajame posėdyje duotus parodymus, teismo medicinos eksperto paaiškinimus, dėl to padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir priėmėm neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

6. Pasisakant dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų vertinimo visų pirma pažymima, kad nuosprendis pripažįstamas teisėtu, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, įvertinus skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas bei nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimą bei nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išvadas dėl jo kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrindė visapusišku byloje surinktų įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. N. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, pagrįsta teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir tai suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant E. N. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję esminę reikšmę tiriant bei vertinant įrodymus bei paveikę nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryti nebuvo. Nesutikdamas su nuosprendyje išdėstytais įrodymų vertinimo motyvais bei išvadomis, nuteistasis E. N. akcentuoja teisminio nagrinėjimo metu duotus liudytojų I. N., V. N., E. K., V. R., E. D. parodymus, taip pats teismo medicinos eksperto paaiškinimus. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintos duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos suponuoja teismo pareigą byloje surinktus įrodymus įvertintu ne atsietai, o jų visumos aspektu. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šio reikalavimo vertinamu atveju neabejotinai buvo laikomasi.

8. Nagrinėjamu atveju nors E. N. savo kaltę pripažino tik iš dalies (tvirtino, kad šioje byloje aktualiu laiku ir vietoje nukentėjusiajai R. S. du kartus sudavė delnu per pakaušį, kitų kaltinime nurodytų veiksmų – smūgių metaliniu strypu bei kumščiu nesudavė, nesmaugė), jo pateikta įvykio versija, apeliaciniame skunde nurodomi nesutikimo su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

9. Šioje byloje sprendžiant E. N. kaltės dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai R. S. klausimą, visų pirma buvo remiamasi pačios nukentėjusiosios parodymais, kurie viso proceso metu dėl esminių šiai bylai aplinkybių buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji R. S. parodė, kad V. P. namuose, į kuriuos ji atėjo su E. K. ir V. R., E. N. jai metaliniu strypu trenkė per koją, ji dengėsi ranka, dėl to pataikė į ranką ir sužalojo pirštą. Taip pat tvirtino, kad E. N. suėmė už kaklo ir smaugė, liko žymės, o einant į lauką nuteistasis ją atsivijo, rankos kumščiu sudavė į veido sritį (akį), ji nuo smūgio nukrito, liko kraujosruva (2 t., b. l. 17, 18). Iš esmės tokias pačias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 47, 48). Aplinkybes, kad buvo sumušta (suduodant metaliniu strypu), smaugta, nukentėjusioji R. S. nurodė ir kitą dieną ją į ligoninę vežusiam D. V., kuris apklausiamas kaip liudytojas, patvirtino matęs kraujosruvas ant nukentėjusiosios kaklo, akies srityje, nukentėjusioji teigė, kad buvo sumušta strypu. Šis liudytojas, be aukščiau paminėtų aplinkybių, nurodė ir tai, kad aplinkybę, jog nukentėjusioji buvo sumušta E. N., patvirtino ir E. K. (papasakojo mačiusi, kad mušė, kad pusbrolis ir, kad nesikiš) (2 t., b. l. 117, 118). Liudytojo suinteresuotumas byloje nenustatytas (informacijos apie liudytojo asmeninio pobūdžio, konfliktiškus santykius su nuteistuoju, tikslo nuteistąjį apkalbėti, buvimą byloje nėra), liudytojas parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl netikėti jo parodymais nebuvo pagrindo. Aplinkybė dėl smūgių metaliniu strypu, taip pat tai, kad sumušė E. N., užfiksuota ir nukentėjusiosios telefoninio pokalbio su Bendrojo pagalvos centro operatoriumi garso įraše, kurio apžiūra fiksuota daiktų apžiūros protokole (1 t., b. l. 21–25). Nukentėjusiosios parodymai apie sužalojimų padarymo aplinkybes neprieštarauja ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotiems medicininiams duomenims bei specialisto padarytoms išvadoms (1 t., b. l. 59), specialisto paaiškinimams teisme (2 t., b. l. 118, 119).

10. Esant šios nutarties 9 punkte aptartoms aplinkybėms ir byloje nesant informacijos, kad nukentėjusiosios parodymai galėtų būti įtakoti siekio pakenkti nuteistajam jį apkalbant, duodant melagingus parodymus (tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji patvirtino, kad anksčiau nebuvo pažįstami, jokie asmeninio pobūdžio santykiai jų nesiejo, konfliktų nebuvo), pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiosios R. S. nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir jos parodymais, kaip vienu iš E. N. kaltės įrodymų, nesivadovauti priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Pagrindu nelaikyti nukentėjusiosios parodymų tinkamu įrodymu šioje byloje nelaikytina ir tai, kad teisminio nagrinėjimo metu kaip liudytojos apklaustos kartu su nukentėjusiąja į V. P. namus vykusios E. K. ir V. R. pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nurodydamos, kad nematė, kaip E. N. sumušė nukentėjusiąją. Šių liudytojų parodymų prieštaravimai tarpusavyje, taip pat su kitais bylos įrodymais, nuosprendyje yra aptarti ir įvertinti, dėl jų motyvuotai pasisakyta. Teisėjų kolegija šių liudytojų parodymus vertinti kitaip, negu jie įvertinti skundžiamame nuosprendyje, neturi pagrindo.

11. Liudytojoms E. K. ir V. R. teisiamojo posėdžio metu pakeitus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodžius, kad versiją, jog E. N. mušė pagaliu ir sulaužė pirštą, joms pasiūlė pasakoti nukentėjusioji (2 t., b. l. 49, 50), vadovaujanti BPK 276 straipsnio 4 dalimi buvo perskaityti šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose šios liudytojos nurodė tokias pačias aplinkybes, kokios užfiksuotos nukentėjusiosios skirtingu proceso metu duotuose parodymuose (1 t., b. l. 114,115, 117,118) ir kurias patvirtina kiti šios nutarties 9 punkte aptarti duomenys. Nei viena iš liudytojų negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė iš esmės skirtingas, negu apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu, aplinkybes, o jų iškeltos versijos, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo susitarusios su nukentėjusiąja R. S. kokią versiją pasakoti, daugiau jokie kiti objektyvūs duomenys nepatvirtina, pati nukentėjusioji tokio susitarimo buvimą kategoriškai paneigė (2 t., b. l. 105). Skunde akcentuojamas nukentėjusiosios R. S. susirašinėjimo su liudytoja V. R. (2 t., b. l. 99, 100) turinys, priešingai nuteistojo vertinimui, niekaip neįrodo, kad nukentėjusioji darė įtaką liudytojoms, kokius parodymus duoti. Iš tikrųjų iš susirašinėjimo matyti, kad nukentėjusioji įkėlė užduoties atlikti objektų tyrimą, kurioje aprašytos pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą nurodytos aplinkybės, nuotrauką, tačiau nuotrauka įkelta iš karto po nukentėjusiosios rašyto teksto apie vykimą į ligoninę, tuo tik patvirtinant teiginius, kad pirmiausia turi vykti apžiūrai. Tokį nuotraukos įkėlimo tikslą nurodė ir pati nukentėjusioji (2 t., b. l. 106). Visos šios aplinkybės nuosprendyje ir aptartos ir pagrįstai vertintos, kaip teikiančios pagrindą nesivadovauti liudytojų E. K. ir V. R. parodymais, duotais teisminio bylos nagrinėjimo metu.

12. Apeliaciniame skunde, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teigiama, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, o pirštą galėjo sulaužyti E. D., kuris patvirtino užlipęs nukentėjusiajai ant rankos. Ši versija nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo patikrina, įvertinta kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste ir pagrįstai atmesta. Versija, kad nukentėjusioji galėjo būti sužalota kitomis aplinkybėmis, kad jai pirštą galėjo sulaužyti E. D., buvo iškelta tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Liudytojas E. D. patvirtino, kad 2019 m. spalio 19 d. vakare buvo prie ežero su V. R., kartu buvo E. K. ir R. S.. Taip pat teigė, kad buvo užlipęs nukentėjusiajai ant piršto (2 t., b. l. 118). Užlipimą ant piršto savo teisme duotuose parodymuose nurodė ir liudytojos V. R. bei E. K.. Apeliaciniame skunde šių liudytojų parodymai yra vertinami kaip paneigiantys nuosprendyje padarytas išvadas dėl E. N. kaltės, tačiau teisėjų kolegija sutikti su tokiu vertinimu neturi pagrindo. Dėl liudytojų E. K. ir V. R. parodymų, susijusių su jų matymų, kokius veiksmus atliko E. N., vertinimo šios nutarties 9–11 punktuose jau yra pasisakyta. Papildomai pažymėtina, kad minėtų liudytojų parodymai dėl liudytojo E. D. užlipimo nukentėjusiajai ant piršto aplinkybių taip pat nėra nuoseklūs ir yra prieštaringi. Į tai pagrįstai dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas. Liudytojas E. D., kaip minėta, patvirtino užlipęs nukentėjusiajai ant piršto, šiai ant liepto gulint ant nugaros ir nuleidus vieną ranką ant liepto. Tačiau teigė, kad užlipo ne visu svoriu. Tačiau liudytoja E. K. teigė, kad E. D. nukentėjusiajai ant piršto užlipo tuo metu, kai ši susvyravo ir nukrito, o liudytojos V. R. tvirtinimu – E. D. nukentėjusiajai užlipo ant piršto tuo metu, kai nukentėjusioji R. S. sėdėjo ant liepto krašto.

13. Vertinant šių liudytojų teisme duotus parodymus pažymėtina, kad nukentėjusioji R. S. neneigė, kad prie ežero E. D. jai užlipo ant piršto, tačiau kategoriškai tvirtino, kad tai buvo jau po įvykių V. P. namuose, kuriuose nukentėjusioji jau buvo sužalotas nuteistojo E. N.. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojų E. K. ir V. R. parodymai dėl šios aplinkybės yra prieštaringi tarpusavyje, neatitinka E. D. parodymų, taip pat nesant esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiosios ir liudytojo E. D. nurodomo įvykio prie ežero laiko (nukentėjusiosios teigimu prie ežero buvo jau po V. P. namuose buvusių įvykių, kurių laikas nustatytas apie 21.00 val.; liudytojas E. D. teigė, kad prie ežero buvo apie 22.00 val., gal vėliau), spręsti, kad nukentėjusioji buvo sužalota (susižalojo) kitomis, negu nustatyta skundžiamame nuosprendyje, aplinkybėmis, nėra pagrindo.

14. Priešingo vertinimo nesuponuoja apeliaciniame skunde išskirti teismo medicinos eksperto paaiškinimai dėl nukentėjusiosios sužalojimų mechanizmo, jų atsiradimo aplinkybių. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas V. V., teikęs specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kategoriškai nepaneigė prielaidos, kad pirštas galėjo lūžti ant jo užlipus, o kiti sužalojimai atsirasti griuvus. Tačiau tuo pačiu teismo medicinos ekspertas nurodė, kad labiau tikėtina, jog lūžis buvo dėl smūgio, kad judėjo žalojantis daiktas (2 t., b. l. 118, 119). Šiuo aspektu pažymėtina, kad specialisto išvados, jas surašiusių specialistų paaiškinimai yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir jų vertinimui taikytinos tos pačios įrodymų vertinimą reglamentuojančios nuostatos, kaip ir kitiems įrodymams, nei viena iš jų nesuteikiant didesnės įrodomosios galios prieš kitus įropdymus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas specialisto išvadas, teisiamajame posėdyje duotus teismo medicinos eksperto V. V. paaiškinimus įvertino visumoje su kitais bylos įrodymais, kurių visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė patikimai patvirtinančia nukentėjusiosios R. S. nurodytas jai nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybes (jų padarymo mechanizmą). Esant tokioms aplinkybėms, apelianto skunde selektyviai išskiriama teismo medicinos eksperto parodymų dalis dėl mažai tikėtinos galimybės, kad nukentėjusiajai pirštas galėjo lūžti dėl užlipimo ant rankos, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų, kurios yra pagrįstos visapusiška byloje surinktų įrodymų analize ir BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu vertinimu, nepaneigia.

15. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į liudytojų V. N., ir I. N. parodymus tvirtinant, kad šių asmenų parodymai patvirtina būtent tokias įvykio aplinkybes, kokias nurodė E. N. (kad nuteistasis du kartus delnu sudavė nukentėjusiajai į pakaušį, metalinių strypu nemušė, nesmaugė). Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo šių liudytojų parodymus vertinti kaip patikimai paneigiančius nuosprendyje nustatytas nuteistajam E. N. inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes. Liudytojai V. N. ir I. N. patvirtino nuteistojo E. N. nurodytą vykimo į V. P. namus tikslą (jų teigimu, E. N. į V. P. namus vyko, nes juose buvo sumuštas V. N.), tačiau dėl kitų aplinkybių, kurios yra teisiškai reikšmingos vertinant E. N. veiksmus BK 138 straipsnio 1 dalies kontekste, šių asmenų parodymai išsiskyrė. Liudytojos I. N. parodymai dėl E. N. nukentėjusiajai suduotų smūgių skiriasi nuo paties E. N. parodymų: I. N. teigimu, E. N. vieną kartą nukentėjusiajai trenkė per veidą (2 t., b. l. 51), kaip pats E. N. tvirtino, kad du kartus delnu sudavė nukentėjusiajai per pakaušį (2 t., b. l. 120). V. N., apklausiamas kaip liudytojas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teigė, kad nematė, kad brolis E. N. muštų R. S., nes buvo girtas (2 t., b. l. 103, 104). Taigi, priešingai apelianto įsitikinimui, minėtų liudytojų parodymai jo pateiktos versijos patikimai nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtų liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus, giminystės su nuteistuoju ryšį, bei tai, kad nukentėjusiosios paaiškinimai dėl sužalojimo aplinkybių buvo nuoseklūs viso proceso metu, juos patvirtina ir kiti bylos duomenys, pagrįstai V. N. ir I. N. teisme duotais parodymais nesivadovavo, nuosprendyje motyvuotai pasisakydamas, kodėl šių asmenų parodymus atmeta.

16. Dėl liudytojos R. S. parodymų vertinimo pažymėtina, kad dėl jų nuosprendyje taip pat yra pasisakyta, šios liudytojos parodymai aptarti ir įvertinti. Liudytoja R. S., patvirtinusi, kad sužalojimų nukentėjusiajai padarymo aplinkybės (V. P. namuose ją sumušė E. N., mušė metaliniu strypu) jai tapo žinomos iš pačios nukentėjusiosios R. S., tuo pačiu nurodė ir tai, kad R. S. nekelia pasitikėjimo, mėgsta išeiti naktimis, yra ne kartą pavedusi, dažnai pažada ir pažadų netesi, mėgsta pasakoti istorijas, kad nauda būtų jai pačiai (2 t., b. l. 52). Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais yra tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Liudytoja R. S. pati šioje byloje vertinamo įvykio nematė, apie tai, kad nukentėjusioji buvo sumušta E. N., sužinojo iš nukentėjusiosios, kurios parodymai apie tai, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo sužalota, buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtino ir iš kitų įrodymų šaltinių gauti duomenys. Taigi esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas R. S. parodymų dalies apie nukentėjusiosios asmenines savybes, jos patikimumą nelaikydamas pagrindu netikėti R. S. parodymų dėl šios konkrečios bylos faktinių aplinkybių objektyvumu, įrodymų vertinimo klaidos nepadarė. Nors apeliaciniame skunde su tokiu vertinimu nesutinkama, nesutikimas yra grindžiamas išimtinai tik apelianto samprotavimu apie tai, kaip turėtų būti vertinami liudytojų, tarp jų ir R. S., parodymai. Tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 6 punkte, teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Vertinamu atveju skundžiamas nuosprendis paminėtus reikalavimus atitinka.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas teisines ir faktines aplinkybes, sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad E. N. kaltė dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai R. S. yra neginčijamai įrodyta, jo veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Pirmosios instancijos teismo ištirtais bei įvertintais ir šioje nutartyje dar kartą aptartais įrodymais patikimai įrodyta, kad E. N. panaudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą – sudavė smūgius metaliniu strypu, rankomis, suėmęs už kaklo smaugė, tokiais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai R. S. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (dėl pirštikaulio lūžimo). Nuteistasis neabejotinai suprato, kad jo veiksmai pagal jų pobūdį ir intensyvumą (nukentėjusiajai buvo suduotas ne vienas smūgis, buvo naudojamas įrankis – metalinis strypas, nukentėjusiajai buvo suimtas ir spaudžiamas kaklas) yra pavojingi asmens sveikatai ir gali sukelti padarinius (sužaloti kitą žmogų), tokiems padariniams leido atsirasti – nukentėjusiajai dėl patirtų sužalojimu buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, todėl nuosprendyje jo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip tyčiniai.

18. Skirdamas nuteistajam E. N. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54, 62 straipsnio nuostatų nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai. Įvertinus tai, kad E. N. praeityje jau buvo teistas, savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino, byloje nenustatytos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, asmuo baustas administracine tvarka, taip pat įvertinus veikos pobūdį ir pavojingumą (nusikaltimas tyčinis, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, nebuvo iš anksto planuotas, nuteistasis veikė spontaniškai), nuteistajam buvo skirta švelniausios rūšies BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros. Šios bausmės terminas nustatytas artimas vidurkiui (BK 48 straipsnio 2 dalis). Spręsti, kad nuteistasis buvo nubaustas aiškiai per griežtai, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nesant pagrįstų abejonių dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą bei dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių buvimo, nėra pagrindo nesutikti ir su šioje byloje pareikštų civilinių ieškinių turtinei ir neturtinei žalai atlyginti išsprendimu.

19. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė E. N. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti, bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina, kad E. N. tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją ir tokie jo veiksmai sąlygojo BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių atsiradimą – nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl E. N. kaltės nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.