Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nukentėjusiosios D. Z. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. Š. pagal BK 129 str. 1 d. išteisintas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. B. pagal BK 129 str. 1 d. išteisintas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. L. pagal BK 140 str. 1 d. išteisintas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios D. Z. 56945 Lt civilinis ieškinys ir Panevėžio apygardos prokuroro 3525,90 Lt civilinis ieškinys Valstybinės ligonių kasos naudai už A. Z. gydymą palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Š. ir V. B. buvo kaltinami tuo, kad 2005 m. liepos 21 d., apie 23.00 val., S. Š. sandėlyje, esančiame Vaidatonių kaime, Surviliškio seniūnijoje, Kėdainių rajone, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupėje, užklupo iš sandėlio grūdus vogusį A. Z. , dėl to, iš pykčio, S. Š. kumščiu sudavė A. Z. vieną smūgį į galvos sritį ir nugriuvusiam nukentėjusiajam koja tris kartus spyrė į dešinį šoną, o V. B. gulinčiam A. Z. sudavė kumščiu du smūgius į galvos sritį ir koja du kartus spyrė į įvairias kūno vietas. Taip A. Z. buvo padaryti odos nubrozdinimai ir kraujosruvos minkštuosiuose audiniuose dešinėje smilkinėje momeninėje srityje, galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu, dėl ko nuo sužalojimų visumos nukentėjusysis 2005-07-30, 15 val. 30 min. mirė Kauno Medicinos Universiteto klinikoje.

M. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. liepos 21 d. apie 23.00 val. S. Š. sandėlyje, esančiame Vaidatonių kaime, Surviliškio seniūnijoje, Kėdainių rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl pykčio, užklupęs iš S. Š. sandėlio grūdus vogusį A. Z. , koja tris kartus spyrė jam į kairį šoną, tuo sukeldamas A. Z. fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro bei nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas išsamiai neištyrus ir tinkamai neįvertinus visų byloje surinktų įrodymų bei nepašalinus byloje iškilusių prieštaravimų. Šiuos pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo trūkumus bei įrodymų tarpusavio prieštaravimus, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, pašalino Apeliacinis teismas, atlikdamas papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau tiriant ir nagrinėjant bylą gautus bei Apeliaciniame teisme surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas.

Nuoseklius V. K. parodymus apie tai, kad A. Z. , užkluptas sandėlyje nebandė bėgti ir nenugriuvo nuo laiptų, o buvo mušamas išteisintųjų, patvirtina ne tik pirmiau aptartos komisijinė teismo medicinos ekspertizės akto išvados, bet ir kiti bylos duomenys.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad abejoti liudytojo V. K. parodymais nėra pagrindo, nes jie yra pakankamai nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys – teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 46 (124)/08 (01) išvados, teismo medicinos eksperto J. M. Paliulio, liudytojų O. Z. , D. Z. , T. G., D. Č. , I. Š. , V. R. ir D. R. parodymai, todėl, nustatydama faktines įvykio aplinkybes, teisėjų kolegija be kitų byloje surinktų duomenų, remiasi ir šio liudytojo parodymais, duotais tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, o taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Įvertinusi liudytojo V. K. parodymus bei kitus pirmiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja neabejotinai įrodytu tai, kad A. Z. smūgius sudavė visi trys išteisintieji: S. Š. , V. B. ir M. L. . O vadovaudamasi pakankamai nuosekliais V. K. parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys, taip pat jo parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. Z. buvo sužalotas tokiomis aplinkybėmis:

V. K. ir A. Z. įsibrovus į sandėlį, jie išgirdo, kad kažkas atvažiavo. Todėl mediniais laiptais abu užlipo į antrą aukštą, kur ir pasislėpė - V. K. vienoje, o A. Z. kitoje sandėlio pusėje. Pirmas į sandėlio antrą aukštą užlipo S. Š. , o jam iš paskos M. L. ir V. B. . Pirmas buvo pastebėtas būtent V. K. S. Š. priėjęs prie V. K. , jam tupinčiam trenkė kumščiu į galvą, po šio smūgio V. K. nugriuvo. Tuomet prie jo priėjo kiti du išteisintieji, t. y. M. L. ir V. B. . Tuomet visi trys V. K. mušė rankomis bei spardė kojomis.

Tada kažkas iš trijų išteisintųjų pamatė A. Z. ir pasakė: „va dar vienas“. Po šių žodžių prie A. Z. priėjo S. Š. . A. Z. taip pat tupėjo ir buvo pasisukęs į S. Š. dešiniu šonu. Pastarasis priėjęs trenkė A. Z. kumščiu į dešinę galvos pusę. A. Z. po šio smūgio nugriuvo. Tada S. Š. , būdamas gulinčiam nukentėjusiajam iš dešinės, įspyrė jam tris kartus į dešinį šoną. Netrukus prie nukentėjusiojo priėjo ir kiti du išteisintieji. M. L. , būdamas nukentėjusiajam iš kairės, taip pat spyrė nukentėjusiajam A. Z. tris kartus į kairį šoną, o M. B. , būdamas prie gulinčio nukentėjusiojo galvos, trenkė jam kumščiu du kartus į galvą bei du kartus įspyrė į viršutinę kūno dalį. Po to buvo iškviesta policija. Iki atvykstant policijai S. Š. jį bei A. Z. , kiekvieną atskirai, vedėsi į sandėlio pirmą aukštą ir reikalavo parodyti pro kur jie įlindo į sandėlį. Kai S. Š. laikydamas už parankės atvedė A. Z. ir pasodino, jis maždaug po 2 min. nugriuvo ir pradėjo vemti. Atvykusi policija bei apžiūrėjusi A. Z. iškvietė greitąją pagalbą. Greitoji pagalba A. Z. išvežė į ligoninę, o V. K. nuvežtas į policijos komisariatą.

Patys išteisintieji, apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, laikėsi pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, jog nukentėjusysis susižalojo pats, griūdamas nuo laiptų. Tačiau, kaip minėta, šiuos jų parodymus paneigia kiti bylos duomenys, todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija juos atmeta.

Iš liudytojo V. K. parodymų matyti, kad smūgius rankomis bei kojomis nukentėjusiajam į galvą, kur ir buvo padarytas mirtį sukėlęs sužalojimas, sudavė S. Š. ir V. B. . Kaip minėta, atlikus komisijinę teismo medicinos ekspertizę nustatyta, kad nukentėjusiojo mirtimi pasibaigusiam galvos smegenų sužalojimui - kraujo išsiliejimui po kietuoju galvos smegenų dangalu - sukelti pakako vieno iš nustatytų dviejų trauminių poveikių, tačiau nuo kurio iš jų konkrečiai - į veidą ar viršugalvį – kilo mirtis, ekspertai nustatyti negalėjo. Kaip Apeliaciniame teisme paaiškino ekspertas J. M. Paliulis, mirtimi pasibaigęs galvos smegenų sužalojimas galėjo būti padarytas tiek suduodant į veidą, tiek ir į viršugalvį, tam būtų pakakę suduoti ir vieną smūgį į kurią nors iš nustatytų sužalotų galvos vietų. Ekspertas taip pat neatmetė galimybės, kad mirtį sukelti galėjo ir abu smūgiai, t. y., jog po pirmo smūgio suduotas antrasis galėjo prisidėti prie gausesnio kraujavimo į galvos smegenis.

Taigi, nors byloje nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima konkretizuoti, kuris iš dviejų išteisintųjų kurį iš teismo ekspertų konstatuotų galvos sužalojimų padarė, tačiau abu šie sužalojimai, nulėmę nukentėjusiojo mirtį, buvo padaryti ne dėl kokių nors kitų priežasčių, bet būtent išteisintiesiems S. Š. ir V. B. suduodant smūgius rankomis nukentėjusiajam į galvą. Kitaip tariant, būtent išteisintųjų S. Š. ir V. B. bendri nusikalstami veiksmai – smūgiai nukentėjusiajam į galvą - ir sukėlė A. Z. mirties priežastimi tapusį galvos smegenų sužalojimą.

Normalaus protinio išsivystymo ir intelekto žmogus, kokie yra S. Š. ir V. B. , neabejotinai suvokia, kad suduodamas stiprius tiesioginius smūgius rankomis kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, asmuo numato, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padarytas sveikatos sužalojimas, ir net pavojingas gyvybei sužalojimas, dėl kurio nukentėjusysis gali mirti. Taigi kaltininkui, darančiam tokią veiką, yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numato, kad tokia jo veika gali sukelti net ir gyvybės atėmimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad išteisintieji būtų siekę būtent nužudyti nukentėjusįjį. Bylos duomenys rodo, kad jų tikslas buvo paauklėti, nubausti ir sulaikyti į S. Š. sandėlį vogti atėjusius V. K. ir A. Z. . Tačiau suduodami smūgius rankomis į gyvybei pavojingą vietą – galvą, S. Š. ir V. B. suvokė nusikalstamos veikos pavojingumą, suprato, kad savo bendra veika kelia pavojų ne tik A. Z. sveikatai, bet ir jo gyvybei, numatė, kad tokie padariniai gali atsirasti ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti.

Pirmiau išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad S. Š. ir V. B. veikė netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje, kai yra netiesioginė tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius - kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Šiuo atveju dėl S. Š. ir V. B. nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis mirė, todėl šie išteisintieji privalo atsakyti už jo nužudymą (BK 129 str. 1 d.).

Kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas, priimdamas nuosprendį, gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Šiuo atveju, kaip minėta, teismo medicinos ekspertai nustatė, kad nukentėjusysis mirė nuo galvos smegenų sužalojimo, kurį sukėlė du ekspertų konstatuoti trauminiai poveikiai į nukentėjusiojo akį ir į viršugalvį. Todėl šiuo atveju tenka remtis mirtino smūgio teorija, pagal kurią, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą vartojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Kaip minėta, nukentėjusiojo A. Z. mirties priežastimi buvo S. Š. ir V. B. smūgiai jam į galvą, todėl jie ir turi atsakyti pagal BK 129 str. 1 d. už nukentėjusiojo nužudymą, o M. L. veiksmai kvalifikuotini pagal kitą BK straipsnį.

Trečias išteisintasis M. L. , kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusiajam A. Z. į galvą smūgių nesudavė. Jis tik įspyrė jam tris kartus į kairį šoną. Šie M. L. smūgiai nesukėlė nukentėjusiajam galvos smegenų sužalojimo, tapusio jo mirties priežastimi. Nors M. L. smūgius nukentėjusiajam sudavė beveik tuo pat metu, kaip ir kiti du išteisintieji, tačiau negalima teigti, kad jis veikė vieninga tyčia su S. Š. ir V. B. . Pastarieji nukentėjusįjį mušė ne tik kojomis į kitas kūno dalis, bet ir rankomis į galvą – gyvybei svarbų organą. Tuo tarpu išteisintasis M. L. tik įspyrė A. Z. į kairį šoną. Jokių vidinių organų sužalojimų, kaip matyti iš teismo medicinos ekspertų išvadų, šie M. L. smūgiai nukentėjusiajam nepadarė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad tarp visų trijų nuteistųjų būtų buvęs išankstinis susitarimas nužudyti A. Z. . Išankstinio susitarimo tai padaryti, kaip minėta, nebuvo ir tarp S. Š. su V. B. . Toks susitarimas tarp šių dviejų išteisintųjų kilo veikos padarymo metu, kuomet jie abu, iš pradžių S. Š. , o po to ir V. B. , suduodami smūgius nukentėjusiajam į galvą, suprato, kad tokiais savo bendrais veiksmais gali atimti A. Z. gyvybę, ir nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau tęsdami savo veiksmus ir jų nenutraukdami, sąmoningai leido jiems kilti. Tuo tarpu M. L. suduotų smūgių skaičius (3 smūgiai), lokalizacija (į kairį šoną), stiprumas (vidinių sužalojimų nenustatyta) neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad jis veikė vieninga tyčia su S. Š. ir V. B. . Todėl M. L. nusikalstami veiksmai pagrįstai buvo atriboti nuo nukentėjusiojo gyvybę atėmusių S. Š. ir V. B. nusikalstamų veiksmų.

Iš bylos duomenų matyti, kad M. L. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d. už fizinio skausmo sukėlimą A. Z. . Pagal šį straipsnį atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nuosekliais liudytojo V. K. parodymais, šių parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis bei kitų pirmiau minėtų liudytojų parodymais nustatyta, kad M. L. , po to, kai A. Z. nugriuvo nuo S. Š. smūgių į galvą ir į šonus, nukentėjusiajam A. Z. įspyrė tris kartus į kairį šoną. Teismo medicinos specialistai ir ekspertai šioje nukentėjusiojo kūno dalyje išlikusių sužalojimų požymių nenustatė, tačiau nepaneigė, jog tokie smūgiai A. Z. galėjo būti suduoti. Neišlikus sužalojimų požymių negalima konstatuoti, kad suduodamas tris smūgius koja nukentėjusiajam į kairį šoną, M. L. nežymiai jį sužalojo. Tačiau tokie smūgiai koja nukentėjusiajam į kūną (kairį šoną), neabejotinai sukėlė jam fizinį skausmą ir tai, suduodamas smūgius suprato išteisintasis M. L. . Iš bylos duomenų matyti, kad išteisintasis M. L. mušė A. Z. norėdamas jį taip nubausti už tai, kad jis pasikėsino pagrobti svetimą, t. y. S. Š. turtą. M. L. , įspirdamas A. Z. tris kartus į šoną suprato, kad tokiais savo veiksmais jis neišvengiamai sukels nukentėjusiajam fizinį skausmą, ir norėjo tokių pasekmių. Taigi, M. L. veiksmai kaltinamajame akte teisingai buvo kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d., kaip fizinio skausmo sukėlimas, įspiriant A. Z. tris kartus į kairį šoną.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstama veika padaryta 2005 m. liepos 21 d., t. y. dar galiojant šiuo metu jau pakeistai BK 129 str. 1 d. redakcijai (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymas Nr. VIII-1968), pagal kurią žemiausią laisvės atėmimo bausmės riba buvo penkeri metai. Priimant nuosprendį jau galiojo 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, kurioje BK 129 str. 1 d. sankcijos žemutinė riba yra septyneri metai. Atsižvelgiant į tai, kad nauja įstatymo redakcija sunkina kaltininkų padėti, jiems taikytina veikos padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymas Nr. VIII-1968).

BK 140 str. nuo veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo nesikeitė, todėl taikytina veikos padarymo metu galiojusi šio straipsnio redakcija (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymas Nr. VIII-1968).

Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Be to, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmes S. Š. , V. B. ir M. L. , visų pirma atsižvelgia į tai, kad nusikaltimą iš esmės lėmė paties nukentėjusiojo neteisėti veiksmai, t. y. jo įsibrovimas į svetimas S. Š. priklausančias sandėliavimo patalpas, kėsinantis pagrobti ten buvusį turtą. Byloje surinktais įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad S. Š. ir V. B. , o taip pat ir M. L. , veikė esant aplinkybėms, panašioms į įstatyme nustatytas baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes, t. y. sulaikydami asmenis, padariusius nusikalstamą veiką (BK 29 str.). Tačiau sulaikydami A. Z. ir V. K. išteisintieji peržengė baudžiamajame įstatyme numatytas tokio teisėto elgesio (asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo) teisėtumo sąlygas, numatytas BK 29 str. Pagal šį straipsnį, asmuo neatsako pagal BK už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Šiuo atveju, nors išteisintieji ir tvirtino, kad A. Z. mėgino pabėgti iš sandėlio, tačiau šie jų parodymai buvo paneigti, o kitų duomenų, kad V. K. ar A. Z. būtų mėginę aktyviais veiksmais išvengti sulaikymo, byloje nėra. Iš surinktų duomenų galima spręsti, jog tiek V. K. , tiek ir A. Z. tiesiog slėpėsi antrame sandėlio aukšte, nė nemėgindami iš jo kaip nors pabėgti, tad juos užklupusiems išteisintiesiems nebuvo jokio reikalo naudoti prieš V. K. ir A. Z. tokio pobūdžio fizinės jėgos ir juos sumušti. Juolab, kad patys išteisintieji pripažino, kad A. Z. jų prašė atleisti ir nekviesti policijos. Be to, išteisintieji S. Š. ir V. B. viršijo ir įstatyme leidžiamas padaryti žalos ribas sulaikomam asmeniui. Jie A. Z. nužudė, o baudžiamasis įstatymas leidžia padaryti sulaikomam asmeniui tik nesunkų sveikatos sutrikdymą (arba sunkų, kai sulaikomas nužudymą padaręs ar pasikėsinęs jį padaryti asmuo).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, pripažįsta S. Š. , V. B. ir M. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jie veiką padarė pažeisdami nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo sąlygas (BK 59 str. 1 d. 8 p.).

Be to, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog ikiteisminio tyrimo metu visiems trims ištesintiesiems buvo nepagrįstai inkriminuota jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio. Iš pačių išteisintųjų parodymų matyti, kad jie pripažįsta prieš įvykį tryse išgėrę vieną degtinės butelį. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vien tas faktas, kad išteisintieji vartojo alkoholį, neduoda pagrindo pripažinti tai jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Baudžiamasis įstatymas leidžia šią aplinkybę vertinti, kaip atsakomybę sunkinančią tik tuo atveju, jei apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Šiuo gi atveju, kaip minėta, nusikaltimas buvo iš esmės sąlygotas paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, o išteisintųjų veiksmus panaudojant smurtą jo atžvilgiu lėmė ne jų apsvaigimas nuo alkoholio, tačiau reakcija į pakankamai stresinę ir panaudoti fizinę jėgą provokuojančią situaciją, kuri kilo dėl to, kad nukentėjusysis su V. K. buvo užklupti nusikaltimo vietoje, į S. Š. sandėlį buvo įsibrauta jau ne pirmą kartą, be to, įsibrovusius asmenis reikėjo sulaikyti. Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad S. Š. , V. B. ir M. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad jie nusikaltimą padarė apsvaigę nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 9 p.), iš kaltinimo šalintina.

Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir kaltininkų asmenybę charakterizuojančius duomenis: S. Š. anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, Kėdainių raj. savivaldybės administracijos Surviliškio seniūnijos charakterizuojamas, kaip vienas perspektyviausių ir pažangiausių seniūnijos ūkininkų, ramaus būdo, pareigingas, kaimynų ir pažįstamų gerbiamas žmogus. V. B. taip pat anksčiau neteistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, UAB „Rimvina“, kurioje dirba nuo 2007-07-21, direktorės charakterizuojamas, kaip atsakingas, laiku savo darbą atliekantis, drausmingas darbuotojas. M. L. neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra vedęs, turi tris nepilnamečius vaikus, registruotas darbo biržoje, jo gyvenamosios vietos seniūnija (Kėdainių r. Vilainių seniūnija) skundų ir pareiškimų dėl M. L. nėra gavusi.

Taigi, teisėjų kolegija, skirdama bausmes S. Š. , V. B. ir M. L. atsižvelgia į tai, kad S. Š. ir V. B. , veikdami netiesiogine tyčia, padarė labai sunkų, o M. L. , veikdamas tiesiogine tyčia - nesunkų nusikaltimą. Nusikaltimai padaryti siekiant sulaikyti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, tačiau pažeidžiant įstatymo nustatytas nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo sąlygas ir tai pripažintina jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Visi išteisintieji teisiami pirmą kartą, charakterizuojami teigiamai. S. Š. ir V. B. veikė bendrininkų grupėje ir tai pripažintina jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. M. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Pirmiau aptartų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos nuomone, rodo, kad padarytų nusikaltimų (tiek nužudymo, tiek ir fizinio skausmo sukėlimo) bei pačių juos padariusių asmenų pavojingumas yra sąlyginai mažesnis. Be to, vadovaujantis BK 55 str., asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (M. L. atvejis). Todėl S. Š. ir V. B. skirtina bausmė, artima BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankcijoje numatytai minimaliai laisvės atėmimo bausmei, o M. L. skirtina švelnesnė, nei laisvės atėmimas, bausmės rūšis, numatyta BK 140 str. 1 d. sankcijoje, o jos dydis, mažesnis negu numatytas tos bausmės vidurkis.

Dėl civilinių ieškinių

Nukentėjusioji D. Z. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį, nurodydama atsakovais S. Š. , V. B. , M. L. ir A. S. . Šis civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.

Vadovaujantis BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, A. S. nebuvo kaltinamas A. Z. nužudymu, jis nėra ir nuteisiamas už tai, todėl jis negali būti pripažintas atsakovu šioje baudžiamojoje byloje. Taigi ši D. Z. civilinio ieškinio dalis atmetama.

Kita vertus, vadovaujantis CK 6.263 str. 2 d., žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. D. Z. savo civiliniame ieškinyje prašė priteisti jai padarytą turtinę žalą solidariai iš S. Š. , V. B. ir M. L. . Kaip matyti iš paties civilinio ieškinio ir jame nurodytos žalos dydžius pagrindžiančių dokumentų, turtinė žala nukentėjusiajai padaryta dėl A. Z. nužudymo (laidojimo išlaidos, antkapio pastatymas, kapo sutvarkymas, ligonio lankymas ir slaugymas). M. L. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta kaltu tik dėl skausmo sukėlimo A. Z. suduodant smūgius. M. L. veiksmais A. Z. nebuvo sužalotas (sužalojimų nenustatyta), jis nėra atsakingas ir už A. Z. mirtį, todėl D. Z. patirtą turtinę žalą privalo atlyginti tik asmenys, tiesiogiai atsakingi už jos padarymą, t. y. S. Š. bei V. B. .

Dalį D. Z. patirtos turtinės žalos sudaro jos atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidos, iš kurių, kaip matyti iš bylos duomenų, 1000 Lt sudaro atstovavimo pirmosios instancijos teisme ir 500 Lt – apeliacinės instancijos teisme išlaidos (viso - 1500 Lt). Vadovaujantis BPK 104 str. 2 d., proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Tačiau šioje straipsnio dalyje taip pat numatyta, kad proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad D. Z. šias išlaidas patyrė dėl S. Š. , V. B. ir M. L. kaltės, pripažįsta nukentėjusiosios turėtas atstovavimo išlaidas proceso išlaidomis ir jas priteisia iš visų trijų išteisintųjų.

Vadovaujantis BPK 105 str. 3 d., jeigu byloje pripažinti kaltais keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad būtent S. Š. ir V. B. kalti dėl neatstatomų pasekmių, t. y. A. Z. mirties, dėl kurios buvo padaryta ir beveik visa (išskyrus atstovavimo išlaidas) turtinė ir visa neturtinė žala D. Z. , sprendžia, kad didžiąją dalį atstovavimo išlaidų - po 600 Lt kiekvienas - turi atlyginti būtent S. Š. ir V. B. , o likusią - 300 Lt - M. L. .

Vadovaujantis CK 6.279 str. 1 d., bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kaip minėta, už D. Z. padarytą turtinę žalą, išskyrus atstovavimo išlaidas, atsakingi S. Š. ir V. B. , todėl visa civilinės ieškovės reikalaujama turtinės žalos suma (išskyrus atstovavimo išlaidas) priteistina iš S. Š. ir V. B. solidariai.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl civilinės ieškovės reikalaujamos turtinės žalos dydžio, kuris tinkamai įrodytas byloje esančiais dokumentiniais įrodymais, o būtent: laidojimo išlaidos – 1457 Lt, maitinimas per gedulingus pietus – 728 Lt, antkapio pastatymas – 1560 Lt (t. 1, b. l. 114, 115, 119).

D. Z. civiliniame ieškinyje taip pat reikalauja priteisti numatomas išlaidas kapo sutvarkymui ir tvorelės pastatymui (1000 Lt), tačiau jų dokumentais nepagrindžia. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo kriterijais, sprendžia, jog tokios išlaidos iš tiesų galimos, jų dydis nėra aiškiai nepagrįstas, todėl ši suma priteistina.

Be to, D. Z. civiliniame ieškinyje reikalaujama atlyginti kelionės išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo lankymu ir slaugymu ligoninėje. Ieškinyje nurodoma, jog vykta 8 kartus 150 km atstumu į Kauną. Civilinė ieškovė nepateikė šių kelionių faktą bei su jomis susijusias išlaidas patvirtinančių dokumentų (bilietų, kuro pirkimo čekių), tačiau nurodė, kad viso ji patyrė 1200 Lt išlaidų (1 km – 1 Lt). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad tokia kelionės išlaidų suma yra neadekvati, be to, neįrodytas nei pats išlaidų faktas, nei jų dydis, todėl ši civilinio ieškinio dalis atmetama.

Be turtinės žalos, D. Z. savo civiliniame ieškinyje prašo priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos, kurią ji patyrė dėl vyro A. Z. nužudymo.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtine žala laikomas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms pakenkimas. Tokia žala gali būti padaroma pažeidžiant skirtingus gėrius. Be abejo, žmogaus sveikata, gyvybė yra aukščiausios vertybės, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė dėl sutuoktinio A. Z. mirties patyrė dvasinius išgyvenimus ir ypač dideli dvasinį sukrėtimą. Dėl to jai pablogėjo ir fizinė sveikata (t. 2 b. l. 167, 176). D. Z. teigia nuolat jaučianti dvasinį skausmą ir negalinti pilnavertiškai bendrauti su aplinkiniais. Dėl A. Z. nužudymo jo vaikai neteko savo tėvo ir ieškovei skaudu matyti juos kenčiančius. Dukros V. Ž. ir V. Z. mokosi mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose. Netekusios tėvo, jos neteko ir būtinos materialinės paramos, kurią būdamas gyvas joms teikdavo tėvas.

Teisėjų kolegija, nustatydama neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgia į žalą padariusių S. Š. ir V. B. kaltę ir jos formą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, tačiau šiuo atveju nors išteisintieji ir veikė netiesiogine tyčia, tačiau ji susiformavo iš dalies dėl paties nukentėjusiojo nusikalstamų veiksmų. Todėl šiuo atveju negalima daryti išvados, kad išteisintųjų kaltės forma nulemia didesnį padarytos neturtinės žalos dydį.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį taip pat atsižvelgia į kaltininkų turtinę padėtį. S. Š. yra ūkininkas, turi nemažai nekilnojamojo turto, o D. B. , nors nekilnojamojo turto ir neturi, tačiau yra pakankamai jauno amžiaus darbingas vyras, turintis visas galimybes atlyginti padarytą žalą.

Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250, bet ir 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Didelis neatsargumas – tai paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai nukentėjusiojo veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar sudarė sąlygas jai atsirasti. Pagal šioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes – žuvusysis pats įsibrovė į svetimas patalpas ir kėsinosi pagrobti jose buvusį vieno iš kaltininkų turtą, tačiau buvo jo ir kitų asmenų užkluptas. Taigi paties žuvusio asmens didelis neatsargumas, o tiksliau neteisėti veiksmai, padėjo žalai atsirasti, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžia, kad nukentėjusiosios reikalaujama neturtinės žalos suma nelaikytina per didele, todėl nemažintina.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmiau išvardintas neturtinei žalai nustatyti reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais nustato, kad D. Z. priteistinas 50 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Visa ši suma priteistina solidariai iš S. Š. ir V. B. , kadangi, kaip matyti iš paties civilinio ieškinio argumentų, žala padarytą dėl A. Z. gyvybės atėmimo, dėl ko yra kalti S. Š. ir V. B. , o ne dėl skausmo jam sukėlimo, už ką nuteisiamas M. L. .

Byloje taip pat buvo pareikštas ir prokuroro civilinis ieškinys, kuriuo reikalaujama atlyginti Valstybinės ligonių kasos patirtą žalą dėl nukentėjusiojo A. Z. gydymo. Žalos faktas ir dydis įrodytas abejonių nekeliančiais dokumentiniais įrodymais (t. 1, b. l. 86). Šią žalą Valstybinė ligonių kasa patyrė tik dėl S. Š. ir V. B. bendrų nusikalstamų veiksmų, kadangi M. L. nukentėjusiajam sužalojimų nepadarė ir A. Z. buvo gydomas dėl pavojingų gyvybei galvos smegenų sužalojimų, kuriuos bendrais nusikalstamais veiksmais padarė S. Š. ir V. B. . Todėl šis civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies, visą reikalaujamą sumą priteisiant solidariai iš S. Š. ir V. B. .

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 2 p.

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

S. Š. pripažinti kaltu pagal BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteisti laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės laiką skaičiuoti nuo jos vykdymo pradžios.

V. B. pripažinti kaltu pagal BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteisti laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės laiką skaičiuoti nuo jos vykdymo pradžios.

M. L. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteisti areštu dvidešimčiai parų, bausmę atliekant areštinėje. Bausmės laiką skaičiuoti nuo jos vykdymo pradžios.

Iš S. Š. ir V. B., D. Z. Naudai, solidariai priteisti 4745 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt penkis Lt) turtinės žalos atlyginimo.

D. Z. naudai iš S. Š. ir V. B. priteisti po 600 Lt, o iš M. L. – 300 Lt proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Solidariai iš S. Š. ir V. B., D. Z. naudai priteisti 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Prokuroro civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir solidariai iš S. Š. bei V. B. Valstybinei ligonių kasai priteisti 3525,90 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus dvidešimt penkis Lt 90 cnt) nukentėjusiojo A. Z. gydymo išlaidų.