- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-09
- Bylos Nr.
- AS-442-240-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Artūras Drigotas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- O. M.
- Atsakovas
- Utenos apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 42.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Artūro Drigoto, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo O. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. M. skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Utenos apskrities viršininko 2008-01-11 įsakymą Nr.3-18, kuriuo ji įpareigoti iki 2008-02-29 nugriauti savavališkai išbetonuotus pamatus aplink esamą pirtį (duomenys neskelbtini) km., Joniškio sen., Molėtų rajone ir sutvarkyti statybvietę, bei įpareigoti atsakovą leisti pareiškėjai parengti supaprastintą projektą.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip neteismingą administraciniam teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.). Teismas nurodė, jog administraciniai teismas nesprendžia bylų, kurios priskirtos bendrosios kompetencijos teismams. Teismas nutartyje nurodė, jog atsakovo įpareigojimas nugriauti savavališkai pastatytą statinį įtakojantis galimai savavališkai pastatyto statinio savininko teises kaip normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilinė teisinė pasekmė apibrėžiamas CK 4.103 str. Nors minėto straipsnio 3 d. 3 punkte numatyta galimybė įpareigoti nugriauti statinį teismo sprendimu, savo esame analogiško įpareigojimo nustatyto ne teismo teisinis pobūdis negali skirtis, t.y. toks įpareigojimas taip pat turėtų būti suprantamas kaip civilinio teisinio pobūdžio įpareigojimas, tiesiogiai įtakojantis galimai savavališkai pastatyto statinio nuosavybės teises. Todėl teismas nutarė, kad ginčijamas įsakymas priimtas ne viešojo administravimo srityje, o įgyvendinant teisės normų priskirtas funkcijas civilinių teisinių santykių srityje. Tesimas vadovavosi Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2006-07-10 ir 2007-04-17 nutartimis.
III.
Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
ABTĮ 18 str. 1 d. numato, kad apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms šio įstatymo 15 str., kai pareiškėjas ar atsakovas yra teritorinis valstybinio administravimo ar savivaldybių administravimo subjektas. Todėl ginčijamas įsakymas yra priimtas viešojo administravimo srityje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) yra ne kartą savo nutartyse nurodžiusi, jog administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijos atribojimo kriterijus yra ne vien tik vieno iš ginčijamojo teisinio santykio subjekto ypatumai, bet ir teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis. Pareiškėja ginčija apskrities viršininko įsakymą, kuriuo nustatytas įpareigojimas per tam tikrą terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai išbetonuotus pamatus.
Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2006 m. liepos 10 d. nutartyje yra nurodžiusi, kad „pareiškėja ginčija apskrities viršininko įsakymą, kuriuo nustatytas įpareigojimas per tam tikrą terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą statinį. Toks įpareigojimas tiesiogiai įtakoja galimai savavališkai pastatyto statinio savininko teises. Statytojo įpareigojimas per nustatytą terminą nugriauti statinį kaip normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilinė teisinė pasekmė, apibrėžiamas Civilinio kodekso 4.103 straipsnyje, kuris struktūriškai išdėstytas Civilinio kodekso ketvirtosios knygos skirsnyje „Savininko teisių apsauga ir gynimas“. Nors Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta galimybė įpareigoti nugriauti statinį teismo sprendimu, savo esme analogiško įpareigojimo, nustatyto ne teismo, bet viešojo administravimo subjekto, teisinis pobūdis negali skirtis, t. y. toks įpareigojimas taip pat turėtų būti suprantamas kaip civilinio teisinio pobūdžio įpareigojimas, tiesiogiai įtakojantis galimai savavališkai pastatyto statinio savininko nuosavybės teises. Todėl darytina išvada, kad ginčijamas įsakymas, nors ir priimtas viešojo administravimo subjekto, yra priimtas ne viešojo administravimo srityje, o įgyvendinant teisės normų priskirtas funkcijas civilinių teisinių santykių srityje.“ Specialioji teisėjų kolegija pripažino, kad ginčas kyla iš civilinio teisinio pobūdžio normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimų pašalinimo teisinių santykių, todėl nagrinėtinas atitinkamame bendrosios kompetencijos teisme. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje (žr. administracinė byla Nr. AS6?390/2006, AS4-93/2007, AS6?216/2007).
Kaip matyti iš pareiškėjos skundo ji ginčija apskrities viršininko įsakymą, kuriuo nustatytas įpareigojimas per tam tikrą terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą statinį (išbetonuotus pamatus apie esamą pirtį ir sutvarkyti statybvietę). Todėl, atsižvelgdama į paminėtus argumentus ir suformuotą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti Utenos apskrities viršininko 2008 m. sausio 11 d. įsakymą Nr. 3-18, taip pat, ir išvestinis reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo leisti rengti supaprastintą projektą teismingas bendrosios kompetencijos teismams, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą turėjo atsisakyti priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nes byla nenagrinėtina Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis, nors ir priimta netinkamai pritaikius procesines teisės normas, iš esmės teisinga, todėl jos naikinti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos O. M. atskirąjį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.