Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Pocius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos K. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nutarimo, kuriuo K. L. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 210 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos teritorinės muitinės Klaipėdos krovinių posto inspektorė I. V. 2017 m. rugpjūčio 28 d. surašė K. L. administracinio nusižengimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 210 straipsnio 1 dalies 4 punktą už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. 11.40 val. K. L., UAB „T.“ direktorė, turinti atstovavimo muitinėje kvalifikaciją, pateikė Klaipėdos krovinių postui tranzitinę muitinės deklaraciją MRN Nr. 17LTLUB00015B3A8E3 bei krovinį lydinčius dokumentus (prekė – automobiliai „Volvo XC70“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai – 2008, BMW M3, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai – 2015, „Volvo XC70“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai – 2008, „Chrysler Pacifica“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai – 2017). Atlikus fizinį patikrinimą, nerasta T1 deklaracijoje MRN Nr. 17LTLUB00015B3A8E3 nurodyta gabenti transporto priemonė „Mercedes-Benz“, (duomenys neskelbtini). Krovinys iškrautas be muitinės leidimo. K. L., būdama atsakinga už prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai, davė nurodymą iškrauti muitinės prižiūrimas prekes iš jas gabenusios transporto priemonės be muitinės pareigūno rašytinio leidimo, tuo pažeisdama muitinės prižiūrimų prekių muitinio tikrinimo vietų tvarką, numatytą 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 140 straipsnio 1 dalyje.

Teismas nutarime nurodė, jog K. L. kaltė pagrįsta administracinio nusižengimo protokolu, tarpininkų atstovų sąrašu, tranzito deklaracija, prekių sąrašu, važtaraščiu, kontroliniu leidimu Nr. 451, pažyma apie galiojančias nuobaudas ir liudytojų J. M. (J. M.), I. V. bei institucijos atstovės parodymais, kita bylos medžiaga. Apeliantė nesutinka su šia teismo išvada, nes nė vienas teismo nurodytas įrodymas nepatvirtina jos kaltės, iš teismo nurodytų aplinkybių ir faktų matyti, kad K. L. administracinio nusižengimo teisena turėjo būti nutraukta.

Deklaranto surinkti ir muitinei paruošti deklaravimui būtini dokumentai (deklaracija, krovinį lydintys dokumentai) atitiko jiems keliamus įstatymo bei muitinės nustatytos tvarkos reikalavimus. Krovinys su anksčiau minėtais dokumentais buvo paimtas iš uosto ir pagal sutartį paslaugas teikiančios vežėjos UAB „V.“ vairuotojo J. M. nugabentas į muitinės teritoriją, esančią UAB „K.“ (tai patvirtina ne tik J. M., bet ir muitinės darbuotoja, liudytoja I. V.). UAB „V.“ atstovas J. M. pagal sutartį prisiėmė atsakomybę ir privalėjo nuvežęs krovinį bei turėdamas dokumentus krovinį pristatyti muitinei, pateikti dokumentus ir gauti leidimą automobilius iškrauti.

Kaip matyti iš J. M. parodymų, pirmosios instancijos teismui buvo pasakyta, kad jis atvyko po to, kai muitinė baigė darbą, pats priėmė sprendimą iškrauti mašinas ir išvažiuoti iš muitinės teritorijos. Iš UAB „K.“ pateikto kontrolinio leidimo matyti, kad šis asmuo su krovininiu automobiliu (vilkiku) įvažiavo 17.10 val., o muitinė dirbo iki 20 val. J. M. atvežė K. L. dokumentus, į klausimą, kodėl taip elgiasi ir be muitinės leidimo iškrovė krovinį, nurodė, jog K. L. turi dokumentus nuvežti pirmadienį.

Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad K. L. nenukrovė krovinio, ji to negalėjo padaryti, nes krovinį su muitinei reikiamais dokumentais turėjo bei nugabeno J. M., be to, jis galėjo transporto priemones iškrauti tik gavęs muitinės raštišką leidimą. Tai reiškia, jog K. L. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo sudėties. Vežėjo atstovas, pasinaudojęs K. L. nepatirtimi, suklaidino ją, atidavęs dokumentus bei liepęs šiuos dokumentus nunešti pirmadienį muitinės pareigūnams. Dabar yra aišku ir suprantama, jog UAB „V.“ atstovas, nuvežęs krovinį, privalėjo lydinčius dokumentus pateikti muitinei ir, tik jos pareigūnui leidus, krovinį iškrauti. UAB „V.“ atstovas, turėdamas darbo šioje srityje patirties, žinojo, kad negali be muitinės leidimo iškrauti automobilių bei išvykti iš muitinės teritorijos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nustatė K. L. teisinančias aplinkybes, tačiau priėmė neteisingą nutarimą.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog K. L. muitinės tarpininko darbą dirba tik kelis mėnesius, yra nepatyrusi, todėl galimos klaidos darbo veikloje. Teismui buvo žinoma, kad K. L. yra penktą mėnesį nėščia, neturi didelių pajamų, todėl paskirta bauda yra nepagrįsta bei neteisinga.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliaciniame skunde ginčijamas K. L. kaltės klausimas ir tvirtinama, kad jos veiksmuose nesama ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių visumos, kadangi už padarytą nusižengimą administracinėn atsakomybėn turėjo būti traukiama ne ji, o vežėjos UAB „V.“ atstovas J. M., t. y. K. L. nagrinėjamu atveju nelaikytina tinkamu subjektu traukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Taigi apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisako būtent šiuo klausimu.

Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad muitinės prižiūrimų prekių muitinio tikrinimo vietų tvarkos pažeidimas, tai yra: muitinės prižiūrimų prekių (daiktų) ir kitų vertybių iškrovimas iš jas gabenančių priemonių, įskaitant jų perkrovimą į kitas transporto priemones, muitinės nenustatytose vietose arba be muitinės pareigūno rašytinio leidimo užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių eurų. Apeliantė skunde nurodo, kad UAB „V.“ atstovas J. M., nuvežęs krovinį, privalėjo lydinčius dokumentus pateikti muitinei ir, tik jos pareigūnui leidus, krovinį iškrauti, tai reiškia, jog K. L. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo sudėties, nes vežėjo atstovas, pasinaudojęs jos nepatirtimi, suklaidino ją, atidavęs dokumentus bei liepęs šiuos dokumentus pateikti muitinės pareigūnams.

Apeliantė paties pažeidimo fakto neginčija ir sutinka, jog bylos duomenys patvirtina, kad atvežtos prekės buvo iškrautos be muitinės pareigūnų leidimo, tačiau keliamas ginčas dėl minėto pažeidimo subjekto – apeliantės manymu, ji negali būti subjektu, kaltu dėl šio pažeidimo padarymo, kadangi nebuvo sprendžiama dėl vežėjo pareigos ir atsakomybės, nes būtent vežėjas neatliko muitinės procedūrų. Administracinio nusižengimo protokole nurodoma, kad K. L. savo veiksmais pažeidė muitinės prižiūrimų prekių muitinio tikrinimo vietų tvarką, numatytą 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 patvirtinto Sąjungos muitinės kodekso 140 straipsnio 1 dalyje. Šioje teisės akto normoje yra numatyta, kad prekės iškraunamos iš jas vežančių transporto priemonių arba perkraunamos į kitas transporto priemones tik muitinei leidus ir tik muitinės nustatytose arba jai priimtinose vietose. Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus faktinius duomenis ir, esant pakankamai įrodymų, pagrįstai pripažino K. L. padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Priešingai, nei apeliantė nurodo skunde, iš bylos duomenų matyti, jog vežėjo atstovas vykdė muitinio tranzito procedūrą pagal MRN Nr. 17LTLUB00015B3A8E3, kuri turėjo būti užbaigta iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. Krovinys, neplombuotas muitinės plombomis, buvo gabenamas automobiliu „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Užbaigti muitinio tranzito procedūrą ir įforminti kitą pasirinktą muitinės procedūrą (pvz., išleidimą į laisvą apyvartą ar muitinį sandėliavimą) vežėjo atstovas neturi įgalinimų. Tokius veiksmus atlieka krovinio gavėjas (jo įgaliotas asmuo). Įvertinus šias aplinkybes, taip pat įvertinus aplinkybes, kurios patvirtina tinkamą vežėjo pareigų atlikimą, apeliantės teiginiai, jog ji nesuprato, nenumatė ir pagal savo vykdomas funkcijas ir patirtį negalėjo ir neturėjo galimybių numatyti, jog vežėjas pažeis teisės normų reikalavimus, dėl ko ir buvo pažeistos muitinės procedūros, atmetami kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos teritorijoje teikti atstovavimo muitinėje paslaugas turi teisę muitinės tarpininkai. Jiems keliami reikalavimai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje. Apygardos teismas daro išvadą, jog administracinė atsakomybė K. L. kyla dėl to, kad ji, būdama muitinės tarpininkė (b. l. 8), UAB „T.“ direktorė (b. l. 6–7), atsakinga už prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai, neužtikrino, kad muitinės prižiūrimos prekės nebūtų iškrautos iš jas gabenusios transporto priemonės be muitinės pareigūno rašytinio leidimo, t. y. leido vairuotojui, kuris buvo atsakingas tik už krovinio pervežimą, iškrautą krovinį palikti ir su savo transporto priemone išvažiuoti, o pati sutiko visus muitinės patikrinimui būtinus dokumentus sutvarkyti po savaitgalio, nors nebuvo gautas muitinės pareigūno rašytinis leidimas iškrauti muitinės prižiūrimas prekes iš jas gabenusios transporto priemonės. Nors K. L. savo kaltės, padarius administracinį nusižengimą, nepripažino, tačiau teismo posėdžio metu jos duoti parodymai iš dalies atitinka nustatytas aplinkybes. Taigi K. L. kalta neprisipažino ir paaiškino, kad krovinys, t. y. gabenami automobiliai, buvo rastas visas, tik nerasta gabenusi transporto priemones priekaba. Krovinys buvo pristatytas rugpjūčio 25 d., penktadienį po darbo, vairuotojui buvo pasakyta, kad sandėlis ir muitinė nebedirba. Vairuotojas, kuris dirba šį darbą apie 20 metų, pasakė, kad krovinį palieka ir su savo transporto priemone išvažiuoja, o visus dokumentus K. L. galės sutvarkyti pirmadienį. K. L. galvojo, kad taip galima, ir neprieštaravo, kad vairuotojas išvažiuotų. Krovininis automobilis buvo įrašytas į deklaraciją kaip automobilis, su kuriuo atvyksta krovinys. Automobiliai buvo atgabenti iš Amerikos. Ji nežinojo, kad muitinė turi patikrinti ne tik krovinį, bet ir automobilį, su kuriuo buvo atgabentas krovinys. Transporto priemonė „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklauso UAB „V.“. Šią transporto priemonę iš muitinės teritorijos išleido apsauga. Aptariant K. L. parodymus, būtina pažymėti, kad jie atitinka teismo nustatytas aplinkybes, jog būtent ji, būdama atsakinga už prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai, leido vairuotojui, negavus rašytinio muitinės pareigūno leidimo, iškrauti prekes ir išvažiuoti. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu principu, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (7 straipsnio 3 dalis), papildomai pažymėtina, jog K. L. tvirtinimas, kad ji nežinojo, jog negalima palikti be muitinės pareigūno leidimo iškrautas prekes, taip pat teiginiai apie menką patirtį ir pasitikėjimą vairuotoju negali būti laikomi aplinkybėmis, šalinančiomis K. L. atsakomybę.

Teismo posėdžio metu liudytojas J. M. paaiškino, kad su K. L. juos sieja darbo santykiai beveik vienerius metus. 2017 m. rugpjūčio 25 d. po pietų iš K. L. buvo gautas užsakymas paimti iš uosto krovinį, nuvežti į muitinės postą (duomenys neskelbtini) ir jį palikti. Jis gavo nurodymą paimti automobilius, iškrauti ir palikti. Tokių atvejų, kad krovinys būtų nugabentas po darbo valandų, nebuvo. Anksčiau jis važiuodavo darbo metu, tada krovinį patikrindavo muitinės pareigūnai ir leisdavo iškrauti. Šiuo atveju viskas vyko po darbo valandų, kai muitinės pareigūnai nebedirbo. J. M. darbas yra tik pervežti krovinį, tačiau jam buvo pranešta, kad nebedirba muitinės sandėliai. Taigi akivaizdu, jog vairuotojo J. M. atsakomybė ir funkcijos apsiribojo krovinio pristatymu į muitinės postą, kuriame turėjo būti atliktas patikrinimas, o už muitinės procedūrų tinkamą įvykdymą ir įforminimą buvo atsakinga muitinės tarpininkė K. L.

Teismo posėdžio metu liudytoja I. V. paaiškino, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. UAB „T.“ direktorė, turinti atstovavimo muitinėje kvalifikaciją, K. L. pateikė Klaipėdos krovinių postui tranzitinę muitinės deklaraciją bei krovinį lydinčius dokumentus. Atlikus fizinį patikrinimą, nerasta deklaracijoje nurodyta gabenti skirta transporto priemonė „Mercedes-Benz“. Krovinys buvo iškrautas be muitinės leidimo. K. L., būdama atsakinga už prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai, vairuotojui turėjo paaiškinti, kad be muitinės pareigūno rašytinio leidimo iškrauti muitinės prižiūrimas prekes iš jas gabenusios transporto priemonės negalima. Jeigu vairuotojas atvežė krovinį po darbo valandų į muitinės teritoriją, jis negalėjo be muitinės pareigūno leidimo iškrauti tų prekių, o turėjo palikti automobilį su visomis jame buvusiomis prekėmis. Vadinasi, liudytoja I. V. savo parodymuose taip pat patvirtino, kad K. L. savo veiksmais, t. y. leidusi iškrauti prekes be muitinės leidimo, pažeidė Sąjungos muitinės kodekso 140 straipsnio 1 dalies nuostatas, tuo padarydama administracinį nusižengimą.

Sąjungos muitinės kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prekės turi būti iškraunamos iš jas vežančių transporto priemonių arba perkraunamos į kitas transporto priemones tik muitinei leidus ir tik muitinės nustatytose arba patvirtintose vietose. Taigi, įvertinus šios nuostatos aprašymą, matyti, jog jos taikymas nėra nukreiptas į kokių nors konkrečių subjektų grupę, tai leidžia daryti išvadą, kad visi asmenys, kurie ketina atlikti ar atlieka šiose normose nurodytus veiksmus, privalo laikytis šių nuostatų. ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo požiūriu tai reiškia, kad bet koks asmuo, atlikęs šiuose punktuose nurodytus veiksmus, yra tinkamas administracinės atsakomybės subjektas.

Papildomai pažymėtina, kad iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog K. L. ginčija savo pačios 2017 m. rugpjūčio 28 d. paaiškinimo ir teismo posėdžio metu duotų parodymų turinį. Minėtame paaiškinime nurodyta: „Atvežus automobilius apie 16.30–17 val., sužinojau, jog darbo laikas yra pasibaigęs, automobiliai buvo nukrauti nuo autotransporto priemonės MB, (duomenys neskelbtini), Klaipėdos krovinių posto teritorijoje, ir palikti iki pirmadienio. Apsaugos darbuotoja patikino, kad penktadienį, t. y. rugpjūčio 25 d., atvežus automobilius tokiu laiku, t. y. apie 17 val. niekas nebedirba ir visas procedūras galima atidėti pirmadieniui.“ (b. l. 4). Tuo tarpu teismo posėdžio metu K. L. teigė, jog krovinys buvo pristatytas rugpjūčio 25 d., penktadienį po darbo, vairuotojui buvo pasakyta, kad sandėlis ir muitinė nebedirba. Vairuotojas, kuris dirba šį darbą apie 20 metų, pasakė, kad krovinį palieka ir su savo transporto priemone išvažiuoja, o visus muitinės reikalus K. L. galės sutvarkyti pirmadienį. Ji galvojo, kad tikrai taip galima, ir neprieštaravo, kad vairuotojas išvažiuotų. Taigi akivaizdu, jog tarp K. L. paaiškinimo ir parodymų, duotų teismo posėdžio metu, yra prieštaravimų. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad iš K. L. paaiškinimo galima spręsti, jog ji pati kalbėjo su muitinės pareigūnu ir šis ją užtikrino, kad prekes galima iškrauti ir palikti iki pirmadienio, o iš parodymų, duotų teismo posėdžio metu, galima matyti, jog apie galimybę iškrauti prekes iš transporto priemonės ir palikti muitinės poste ją informavo vairuotojas, o K. L. sutiko, kad vairuotojas palikęs prekes išvažiuotų. Taigi darytina išvada, jog K. L. savo parodymais pati patvirtina, kad davė leidimą vairuotojui iškrauti prekes muitinės poste ir jas ten palikti visam savaitgaliui prieš tai negavus rašytinio muitinės pareigūno leidimo, tokiais savo veiksmais pažeidė Sąjungos muitinės kodekso 140 straipsnio 1 dalies nuostatas, tuo padarydama administracinį nusižengimą, numatytą ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Taip pat būtina aptarti apeliacinio skundo argumentą, jog UAB „V.“ ir jos atstovas J. M. pagal sutartį prisiėmė atsakomybę ir privalėjo kovinį pristatyti muitinei, pateikti dokumentus bei gauti leidimą automobilius iškrauti. 2017 m. gegužės 11 d. sutarties Nr. VEL17/05/11 tarp UAB „V.“ (vykdytojas) ir UAB „T.“ (užsakovas) 3.1.7 punkte yra numatyta, jog vykdytojas tarpininkauja apdraudžiant užsakovo krovinį, gaunant iš atitinkamų įstaigų krovinio eksportui, importui reikalingus dokumentus, atlieka muitinės ir kitus formalumus, tikrina krovinio kiekį, būklę, iškrauna ir pakrauna krovinius, sumoka rinkliavas, mokesčius, saugo, sandėliuoja krovinį, jei dėl to papildomai susitarta (b. l. 35–37). Nors sutartyje numatyta, kad vykdytojas, t. y. šiuo atveju UAB „V.“ atstovas direktorius J. M., turi atlikti muitinės formalumus, tačiau pažymėtina, kad konkretūs veiksmai nėra tiksliai įvardyti, be to, J. M. prekes į muitinės postą pristatė ir visus reikalingus dokumentus muitinės patikrinimui būtų pateikęs bei įforminęs, jei būtų atvykęs muitinės darbo laiku, tačiau šiuo atveju pati muitinės tarpininkė, t. y. UAB „T.“ direktorė K. L., leido vairuotojui iškrauti prekes be muitinės pareigūno leidimo ir jas palikus vairuotojui išvažiuoti. Taigi akivaizdu, jog, esant tokioms aplinkybėms, negalima tvirtinti, kad vykdytojas pažeidė 2017 m. gegužės 11 d. sutartį Nr. VEL17/05/11, kadangi visus veiksmus, dėl kurių K. L. mano, jog administracinė atsakomybė turėtų kilti J. M., jis atliko informavęs muitinės tarpininkę ir gavęs jos leidimą. Papildomai pažymėtina, kad sutarties 5.3 punkte yra įtvirtinta situacija, kuri numato, kad jei užsakovas mano, jog krovinys buvo netinkamai atgabentas ir (ar) netinkamai buvo organizuotas krovinio gabenimas, vienaip ar kitaip pažeistos šios sutarties sąlygos, krovinio trūkumo ir (ar) sugadinimo atveju užsakovas gali dėl to pareikšti vykdytojui pretenziją per tris dienas, skaičiuojant nuo krovinio pristatymo gavėjui dienos. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie UAB „T.“ pareikštą pretenziją UAB „V.“. Taigi apygardos teismas daro išvadą, kad K. L. teiginiai, jog administracinė atsakomybė turi kilti vairuotojui, UAB „V.“ atstovui J. M., nes būtent jis iškrovė prekes muitinės poste, negavęs muitinės pareigūno leidimo, ir jas ten paliko pats išvažiavęs, yra tik apeliantės gynybinė pozicija, kuri teismo vertinama kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės, ypač įvertinus aplinkybę, jog vairuotojas J. M. visus veiksmus atliko informavęs K. L. ir gavęs jos leidimą.

Apeliaciniame skunde K. L. taip pat ginčija jai paskirtą 1000 Eur baudą ir mano, kad buvo nubausta per griežtai. Kaip jau minėta anksčiau, administracinio nusižengimo, numatyto ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte, padarymas užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių eurų. Taigi K. L. buvo paskirta normos sankcijoje numatyta minimali bauda. Tais atvejais, kai padaryto administracinio nusižengimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Tokią galimybę numato ANK 34 straipsnis, kurio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad aptarta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų, t. y. švelnesnės administracinės nuobaudos skyrimas, taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga. Vis tik nagrinėjamu atveju K. L. nurodytos aplinkybės, kad ji laukiasi (b. l. 40) ar kad jos mėnesinės pajamos yra nedidelės (b. l. 41), nesudaro pagrindo taikyti BK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi nelaikytinos išskirtinėmis ar švelninančiomis atsakomybę. Šiuo atveju K. L. nėštumas nelaikytinas atsakomybę švelninančia aplinkybe, kadangi iš aptartų aplinkybių negalima daryti išvados, jog jis turėjo įtakos nusižengimo padarymui (ANK 35 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Būtina įvertinti ir K. L. asmenybę, t. y. kad ji turi galiojančią administracinę nuobaudą už prekių deklaravimo tvarkos pažeidimą pagal ANK 212 straipsnio 3 dalį (b. l. 13–14). Taigi darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, laikydamasis teisingumo ir proporcingumo principų, nuobaudą K. L. parinko tinkamą, todėl paskirta bauda nemažinama.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnio 4 dalis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas, patikrinus jį neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

K. L. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.