Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei I. J. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, atsakovės I. J. priešieškinį ieškovui V. J. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė SEB bankas, išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei I. J. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, atsakovės I. J. priešieškinį ieškovui V. J. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, trečiasis asmuo – AB SEB bankas, išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Su priešieškiniu atsakovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš ieškovo laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui S. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), po 180 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Prašymą grindė tuo, kad ieškovas neprisideda prie nepilnamečio sūnaus išlaikymo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Ieškovas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – pirkinių kvitus, „Pildyk“ sąskaitos istoriją, mokėjimo už treniruotes kopiją, garso įrašą. Ieškovas nepateikė prašymo priimti prie atskirojo skundo pridėtų įrodymų, nemotyvavo jų priėmimo būtinumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą (CPK 376 straipsnis), priima ieškovo su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus, nes jie gali būti reikšmingi sprendžiant dėl atskirojo skundo argumentų, skundžiamos nutarties pagrįstumo, išskyrus garso įrašą, kadangi nėra galimybės identifikuoti pokalbyje dalyvaujančių asmenų, ir priimtus naujus įrodymus vertina kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl ieškovo atskirojo skundo

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pagrįstai buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – 120 Eur dydžio laikino išlaikymo šalių nepilnamečiam sūnui priteisimas iš ieškovo.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas atsakovės prašymą, priteisė iš ieškovo nepilnamečiam sūnui laikiną išlaikymą po 120 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, motyvuodamas tuo, kad ieškovas tik iš dalies prisideda prie šalių nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimo.

Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atskirąjį skundą argumentuodamas tuo, kad šalys iki 2017 m. rugsėjo 2 d. gyveno kartu, ieškovas teikė ir iki šiol teikia šalių nepilnamečiam vaikui išlaikymą, moka būsto kredito įmokas, atsakovė yra išreiškusi sutikimą, jog ieškovas nemokėtų materialinio išlaikymo sūnui.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad nėra pagrindo preliminariai spręsti, jog ieškovas neprisidėjo prie šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo, šalims gyvenant kartu. Ieškovas teigia, kad šalys kartu gyveno iki 2017 m. rugsėjo 2 d. Aplinkybę, kad šalys gyveno kartu priešieškinio pateikimo metu 2017 m. liepos 26 d., iš esmės patvirtino ir pati atsakovė, priešieškinyje šalių gyvenamąja vieta nurodydama tą patį butą. Be to, ieškovas prie atskirojo skundo pridėjo keletą pirkimo kvitų, įrodančių tam tikrų maisto produktų, drabužių pirkimą nurodytu laikotarpiu. Nors neįmanoma identifikuoti asmens, pirkusio kvituose nurodytas prekes, taip pat neįmanoma nustatyti, kam buvo skirtos tos prekės, tačiau nesant pagrindo abejoti ieškovo nurodyta aplinkybe, kad šalys iki 2017 m. rugsėjo 2 d. gyveno kartu, šalims gyvenant kartu ieškovas teikė išlaikymą jų nepilnamečiam vaikui, nėra teisinio pagrindo iš ieškovo priteisti šalių nepilnamečiam vaikui laikiną išlaikymą už laikotarpį iki 2017 m. rugsėjo 2 d.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta atskirojo skundo argumentą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje apskritai yra nereikalingas. Ieškovas nepateikė įrodymų apie nepilnamečiam vaikui teikiamą išlaikymą po ieškovo išsikraustymo iš šalims priklausančio buto, todėl yra pagrindas abejoti ieškovo nurodytomis aplinkybėmis apie tinkamą išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikiamą po 2017 m. rugsėjo 2 d. Ieškovui nuo 2017 m. rugsėjo 2 d. tinkamai nevykdant pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, pagrįstai iš ieškovo priteistas 120 Eur dydžio laikinas išlaikymas, įvertinant, kad nepilnamečiam vaikui priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą. Nors ieškovas nurodo, kad net negyvendamas kartu su atsakove moka būsto kredito įmokas, apmoka sūnaus telefono sąskaitą, jo pramogas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiu būdu nėra patenkinami būtinieji vaiko poreikiai. Nėra pagrindo pripažinti pagrįsta ir ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovė atsisakė materialinio išlaikymo sūnui, nes, pirma, šis išlaikymas priteisimas ne tėvui, su kuriuo gyvena nepilnametis vaikas, o pačiam nepilnamečiam vaikui, antra, atsakovė padavė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priteisiant iš ieškovo laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, o tai paneigia ieškovo teiginius apie išlaikymo nepilnamečiam vaikui atsisakymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Taigi teisminio proceso pradžioje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas negali vertinti argumentų, susijusių su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaiko poreikiais ir jiems patenkinti reikalingos pinigų sumos, jie išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje, nes, priešingu atveju, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo. Ieškovo argumentai dėl jo galimybės patenkinti savo poreikius, teikiant teismo nustatyto dydžio išlaikymą nepilnamečiam vaikui, bus vertinami sprendžiant dėl byloje pareikšto priešieškinio reikalavimo priteisti iš ieškovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių atskirojo skundo argumentų išsamiau nepasisako ir tik preliminariai vertina byloje esančius duomenis.

Atsižvelgdamas į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, į tai, jog pagal šalių vaiko amžių (9 metai) jo poreikiai yra pakankamai dideli, apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiam vaikui po 120 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nėra per didelis laikinai užtikrinti jo būtinuosius poreikius. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo nepilnamečiam vaikui priteistas laikino išlaikymo dydis nėra neproporcingas, pernelyg suvaržantis ieškovo teises ir teisėtus interesus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, o ginčas tarp šalių šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas. Laikino išlaikymo priteisimas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, tačiau netinkamai nustatė jų taikymo pradžios momentą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis pakeistina, nustatant, jog laikinas išlaikymas iš ieškovo nepilnamečiam vaikui priteistinas nuo 2017 m. rugsėjo 2 d.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį, laikiną išlaikymą iš ieškovo V. J. nepilnamečiam vaikui S. J. priteisiant nuo 2017 m. rugsėjo 2 d.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.