Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3710-418/2024 pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui M. G. su trečiuoju asmeniu notare G. Z. – Ž. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimų bei paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškovė ieškinį apmokėjo 300,00 Eur dydžio žyminiu mokesčiu, nuo likusios dalies prašė atleisti. Prašymą motyvavo sunkia turtine padėtimi: mažomis pajamomis. Prašymui pagrįsti pateikė pažymą apie gaunamą darbo užmokestį ir duomenis iš nekilnojamojo turto registro apie turimą nekilnojamąjį turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta, kaip nenustatyta ir pagrindų peržengti atskirojo skundo nagrinėjimo ribas (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

7. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimų bei paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

8. Tais atvejais, kai ieškinyje reiškiami keli savarankiški reikalavimai, žyminis mokestis paprastai turi būti mokamas už kiekvieną iš jų. CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas šiame straipsnyje nustatyto dydžio žyminis mokestis. Turtiniai ginčai apmokestinami proporciniu žyminiu mokesčiu, kurio dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio sumos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apmokestinamas 50,00 Eur dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o neturtinio pobūdžio reikalavimai – 100,00 Eur dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Fiksuota suma nustatyti žyminio mokesčio dydžiai indeksuojami (CPK 82 straipsnis). Šiuo atveju ieškovei pareiškus reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taip pat turtinius reikalavimus, kurie apskaičiuojami pagal paveldėjimo teisės vertę (t. y. 34 455,75 Eur), bei pritaikius indeksaciją, byloje mokėtinas žyminis mokestis sudaro, ne kaip nurodo ieškovė ir skundžiamoje nutartyje teismas 1 134,00 Eur, tačiau 1 062,00 Eur (73,00 Eur + 989,00 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 6 ir 9 punktai, 82 straipsnis).

9. Ieškovė už ieškinį sumokėjo 300,00 Eur žyminį mokestį, nuo likusios dalies prašė atleisti. Ieškovė prašymą pagrindė IĮ „Jurkeda“ pažyma apie darbo užmokestį, iš kurios matyti, kad ieškovės pajamos, susijusios su darbu įmonėje, 2023 metais vidutiniškai sudarė 633,42 Eur per mėnesį, bei duomenimis apie nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, pastatą – gyvenamąjį namą, pastatą – ūkinį pastatą, kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, (duomenys neskelbtini), taip pat du žemės sklypus (duomenys neskelbtini).

10. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pateiktus duomenis, ieškovės prašymo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo netenkino, skundžiamoje nutartyje nurodydamas, kad: 1) ieškovės pateikti duomenys nepakankami jos turtinei padėčiai vertinti, kadangi nėra pateikti banko sąskaitų išrašai; 2) byloje esantys duomenys, t. y. jos gebėjimas pasitelkti privačią teisinę pagalbą, nesikreipimas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, sudaro prielaidas ieškovės finansinę padėtį vertinti priešingai.

11. Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, apeliantė skundžiamo teismo procesinio sprendimo neteisingumą ir neteisėtumą sieja su šiais procesinės teisės pažeidimais: 1) teismas tinkamai nenurodė teismo nutarties apskundimo tvarkos (nurodė, kad teismo nutartis yra neskundžiama); 2) teismas tinkamai nemotyvavo savo procesinio sprendimo, neįvertino įrodymų viseto, o rėmėsi iš esmės vienintele aplinkybe dėl ieškovės pasirinkimo savo teises ginti privataus teisininko – advokato pagalba. Apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų, pasisako dėl kiekvieno iš nurodytų atskirojo skundo argumentų.

Dėl procesinės teisės pažeidimo nutartyje nenurodant jos apskundimo tvarkos

12. Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuo remiamasi ir atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, nurodė, kad ši nutartis yra neskundžiama.

13. CPK 138 straipsnyje įtvirtinta, kad ieškinio trūkumai šalinami CPK nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka. CPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip 7 dienos, trūkumams pašalinti. Teismo nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus, išskyrus atvejus, kuomet nustatomas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti ar jo mokėjimui atidėti, atskiruoju skundu nėra skundžiama (CPK 100 straipsnio 2 dalis, 115 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo padarytas apsirikimas, nutarties rezoliucinėje dalyje netinkamai nurodant nutarties apskundimo tvarką, nesudaro pagrindo nukrypti nuo imperatyvaus teisinio reglamentavimo ir negali užkirsti byloje dalyvaujantiems asmenims teisės atskiruoju skundu skųsti apeliacijos objektu galintį būti teismo procesinį sprendimą.

14. Iš civilinėje byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad skundžiamoje teismo nutartyje buvo nurodyta, jog priimtas teismo procesinis sprendimas nėra skundžiamas, tačiau šią nutartį apskundus, atskirasis skundas buvo priimtas, byla kartu su skundu perduota nagrinėti apeliacine tvarka. Įvertinus tai, apeliacinis teismas atmeta atskirojo skundo argumentą, kad ši teismo nutartis naikintina dėl procesinės teisės pažeidimo, nes joje nenurodžius apskundimo tvarkos iš esmės buvo apeliantei užkirsta galimybė siekti, kad būtų patikrintas tokio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Kaip žinoma, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju ieškovės atskirasis skundas buvo priimtas ir pateiktas nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, todėl teiginiai apie esminį apeliantės proceso teisių pažeidimą laikytini nepagrįstais (CPK 185 straipsnis).

Dėl procesinės teisės pažeidimo nepakankamai motyvuojant teismo nutartį

15. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad teismo sprendimo motyvų nebuvimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kuris įpareigoja peržiūrint bylą aukštesnės instancijos teisme naikinti sprendimą ir grąžinti nagrinėti iš naujo. Tinkamas motyvavimas leidžia bylos šalims suprasti, kodėl teismas priėmė vienokį ar kitokį sprendimą. Motyvuotas teismo sprendimas taip pat parodo, kad bylos šalys buvo išklausytos, jų argumentai vertinti, nagrinėti, o teisingumas įvykdytas atidžiai. Taigi, teismo procesiniame sprendime turi būti pasisakyta dėl esminių šalių argumentų. Sprendžiant bylą ar atskirą procesinį klausimą pirmosios instancijos teisme, pagrindinė teismo užduotis yra nustatyti faktines aplinkybes, pagrįsti, kurie įrodymai jas patvirtina, kuriais įrodymais remiamasi priimant sprendimą, o motyvuojant sprendimą dėmesys turėtų būti skiriamas pralaimėjusiai šaliai – ji turi suprasti, kodėl šioje situacijoje yra neteisi ir teismas priima jai nepalankų sprendimą. Tokia eiga galima ir tuo atveju, kai aukštesnės instancijos teismas nustato, kad sprendimo motyvacija yra neišsami ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o pats dėl įvairių priežasčių negali ištaisyti šio pažeidimo.

16. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovės prašymo atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo pagrįstumo, nurodė šiuos priimto procesinio sprendimo argumentus: pirma, prašymas nepakankamai pagrįstas įrodymais (nepateikti banko sąskaitų išrašai apie turimas pinigines lėšas), todėl nėra galimybės nustatyti tikrosios ieškovės turtinės padėties; antra, iš bylos medžiagos, t. y. iš aplinkybės, kad ieškovė turėjo galimybę pasisamdyti profesionalų teisininką atstovauti ją byloje, o ne kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gavimo, teismas pažymėjo sprendžiantis, kad ieškovės finansinė padėtis tikėtina nėra bloga.

17. Pažymėtina, kad klausimas dėl asmens atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo sprendžiamas vadovaujantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Teismo nutartis dėl šio prašymo turi būti motyvuota. Taigi, prašymo nagrinėjimo, ir atitinkamai teismo procesinio dokumento motyvavimo, ribas apibrėžia asmens turtinės padėties vertinimas. Iš skundžiamos teismo nutarties argumentų matyti, kad teismas atsižvelgė į visus pateiktus ieškovės įrodymus ir atitinkamai jų turinį argumentavo, išdėstydamas, kad ieškovės pateiktų įrodymų nepakanka tam, kad atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas konkretizavo, kad ieškovė nepateikė banko sąskaitų išrašų, todėl nėra galimybės nustatyti tikrosios ieškovės turtinės padėties (iš esmės turimų santaupų).

18. Nurodytos aplinkybės sudaro prielaidas apeliacinės instancijos teismui vertinti skundžiamos teismo nutarties pakankamą ir aiškų motyvavimą ir atitinkamai atmesti atskirojo skundo argumentus apie tai, kad teismas esą rėmėsi tik vienintele aplinkybe, susijusia su ieškovės pasirinkimu pasitelkti byloje profesionalų teisininką. Šiuo atveju akivaizdu, kad ieškovė siekia, kad teismas jai palankiu būdu įvertintų pateiktus duomenis, tačiau toks siekis, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią situaciją, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant klausimą dėl galimybės atleisti asmenį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo

19. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba, tačiau pažymėtina, jog ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui.

20. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Taigi žyminio mokesčio institutu siekiama, kad teise kreiptis į teismą būtų naudojamasi atsakingai ir ja nepiktnaudžiaujant, o teisminis procesas būtų paskutinė priemonė (lot. ultima ratio).

21. Asmens turtinė padėtis, tiesiogiai lemianti asmens galimybes sumokėti žyminį mokestį, negali būti jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą varžančiu veiksniu. Dėl to proceso įstatyme yra nustatyti teisiniai instrumentai skirti padėti asmenims, negalintiems dėl savo turtinės padėties sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminio mokesčio, faktiškai ir efektyviai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Negalėdamas proceso inicijavimo metu sumokėti viso už reiškiamą procesinį prašymą mokėtino žyminio mokesčio, asmuo turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba jį atidėti.

22. Kaip jau nurodyta, CPK 83 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

23. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad asmuo gali būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, jeigu pateikiami jo sunkią turtinę padėtį įrodantys dokumentai, dėl ko jis negali sumokėti nustatyto dydžio žyminio mokesčio. Įstatymų leidėjas nėra pateikęs baigtinio sąrašo aplinkybių, į kurias vertinant asmens galimybę sumokėti žyminį mokestį, turėtų būti atsižvelgiama, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtent pats teismas sprendžia, ar pateikti argumentai bei juo pagrindžiantys įrodymai yra pakankami tokio prašymo patenkinimui, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad turtinę asmens padėtį apibūdina nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-679/2009; 2010 m. birželio mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-834/2010; 2012 m. kovo 1 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-201/2012 ir kt.).

24. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas atleidimą iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo sieja ne tik su šiuo metu susiklosčiusia asmens turtine padėtimi, bet su visa pareiškėjo turtine padėtimi apskritai, todėl finansinę padėtį pagrindžiantys dokumentai turi būti vertinami tam tikros laiko perspektyvos atžvilgiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-128/2014; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1258-370/2015; 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-422-196/2016; kt.). Pareiga įrodyti prašymo pagrįstumą tenka jį pateikusiam asmeniui (CPK 83 str. 3 d., 178, 179 str.).

25. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė su prašymu atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo buvo pateikusi tik IĮ „Jurkeda“ išduotą pažymą apie ieškovei apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas už 2023 metus bei Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašus apie ieškovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą. Įvertinęs minėtus rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovė, nepateikdama kitų jos turtinę padėtį pagrindžiančių duomenų, neįrodė, kad jos turtinė padėtis yra tokia sunki, jog ji negalėtų sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminio mokesčio už ieškinį. Jokių papildomų įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

26. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantės skundo argumentacija, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pateiktus duomenis, neteikia prielaidų kitokiam apeliantės turtinės padėties įvertinimui, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas. Kaip jau buvo minėta, siekiant nustatyti tikrąją asmens turtinę padėtį, yra būtina turėti duomenis apie atitinkamą prašymą dėl žyminio mokesčio pateikusio asmens visų rūšių gaunamas (gautinas) pajamas, taip pat visą šio asmens registruojamą turtą bei lėšas, esančias bankuose ar kitose kredito įstaigose. Apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie visose mokėjimo įstaigų (bankų) sąskaitose esamus (arba nesamus) piniginių lėšų likučius, šių lėšų srautus ir jų naudojimą, be to, ji nepateikė duomenų ir iš VĮ Regitra apie jai priklausančias transporto priemones, nenurodė, ar turi sukaupusi santaupų ne kredito įstaigose ir nepateikė šias aplinkybes galinčių patvirtinti įrodymų. Su prašymu atidėti dalies žyminio mokesčio mokėjimą buvo pateikti tik dvi aplinkybes patvirtinantys dokumentai: pažyma apie gaunamas pajamas, ir nekilnojamojo turto registro išrašai. Negana to, ieškovė pateikė duomenis apie 2023 metais gaunamas pajamas, duomenų apie 2024 metais gaunamas ieškovės pajamas byloje apskritai nėra, kai tuo tarpu apeliantės liudijimo, kad jos pajamos nėra pasikeitę ir šiuo metu, aiškiai nepakanka.

27. Įvertinus apeliantės turtinę padėtį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantės turtinės padėties komplikuotumas ir jos finansinis nepajėgumas sumokėti žyminį mokestį objektyviai nėra nustatytas. Vien tai, kad ieškovė 2023 metais gavo sąlyginai nedideles pajamas, nesuteikia pakankamo pagrindo išvadai, jog ieškovės finansinė situacija apskritai yra tokia sunki, kad ji negalėtų sumokėti likusią 762,00 Eur (kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskaičiavo mokėtiną žyminio mokesčio dydi, kai jis turėtų būti ne 1 134,00 Eur, o 1 062,00 Eur, taigi, sumokėjus 300,00 Eur žyminį mokestį, likusi nesumokėta dalis sudaro ne 834,00 Eur, tačiau 762,00 Eur) žyminio mokesčio dalį (CPK 178 straipsnis). Pastebėtina, kad šiuo atveju įrodymų nepakankamumo neigiami padariniai tenka pačiai prašančiai atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo šaliai (apeliantei).

Dėl procesinės bylos baigties

28. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės prašymo atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas tik patikslina primokėtino žyminio mokesčio dalies dydį nurodydamas, kad jis sudaro ne 834,00 Eur, tačiau 762,00 Eur.

29. Kadangi skundžiama nutartimi nustatytas terminas ieškinio trūkumams ištaisyti jau yra pasibaigęs, terminą sumokėti 762,00 Eur žyminį mokestį iš naujo nustato apeliacinės instancijos teismas (CPK 7 straipsnis), išaiškindamas, kad įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimą teikiami pirmosios instancijos teismui.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei A. G. iki 2024 m. liepos 25 d. sumokėti 762,00 Eur (septynių šimtų šešiasdešimt dviejų eurų) žyminį mokestį ir pateikti Marijampolės apylinkės teismui tai patvirtinančius įrodymus, priešingu atveju, ieškinys bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.