- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-31
- Bylos Nr.
- I-829-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04780-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- M. Š., L. P., S. P., T. S.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. Š., L. P., S. P. ir T. S. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neteisėtai sumažintos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai M. Š., L. P., S. P. ir T. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais, kuriuose prašė: 1) priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pereiginės algos priedo už kvalifikacinę klasę: M. Š. nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01; L. P. nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01; S. P. nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01; T. S. nuo 2009-05-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 2) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) sprendimus: 2013-09-27 sprendimą Nr. 5-S-3748; 2013-09-26 sprendimą Nr. 5-S-3667; 2013-10-09 sprendimą Nr. 5-S-3940.
Skunduose nurodė, kad jie yra Policijos departamento darbuotojai – valstybės tarnautojai. M. Š. nuo 2010-01-01 eina vyresniosios specialistės pareigas Policijos departamento Aptarnavimo skyriaus Transporto grupėje (B lygis, 8 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė). Nuo 2011-07-01 pareigybės lygis – B, 9 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė. Nuo 2009-08-01 dirbo Lietuvos policijos logistikos Centro Transporto skyriaus vyresniosios specialistės pareigose (B lygis, 8 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė). Nuo 2010-01-01 Lietuvos policijos logistikos centras buvo likviduotas, prijungiant prie Policijos departamento. L. P. nuo 2010-07-01 iki šiol eina Policijos departamento Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos Tarptautinių ryšių ir protokolo skyriaus specialios atašė (A lygis, 14 kategorija) pareigas. Nuo 2006-02-21 iki 2010-06-30 ėjo Policijos departamento Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos vyriausiosios specialistės (A lygis, 12 kategorija) pareigas. S. P. nuo 2011-03-01 eina Policijos departamento Policijos informavimo valdybos Projektavimo ir plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 13 kategorija). T. S. yra paskirtas į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Informacinių technologijų valdybos viršininko pareigas (A lygis, 16 kategorija). Darbo užmokestis pareiškėjams mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatomis. Pažymėjo, kad nuo 2009-05-01 valstybėje susidarius ypatingai situacijai ir pakeitus VTĮ nuostatas buvo sumažinti aukštesnių nei 14 kategorijos valstybės tarnautojų pareigybių pareiginės algos koeficientai, nuo 2009-08-01 sumažinti aukštesnės nei 10 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, dėl to pareiškėjai negavo dalies darbo užmokesčio. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009-08-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, prieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms, proporcingumo principui, t. y. neteisėtos nuo jų įsigaliojimo dienos ir negali būti taikomos ateityje nuo minėto nutarimo paskelbimo dienos. Tai, pasak pareiškėjų, sudaro pagrindą teigti, kad pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę klasę šiais teisės aktais buvo neteisėtai sumažinti ir jiems.
Atsiliepimas
Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose su skundais nesutiko, prašė juos atmesti bei taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 8-10, 36-38, 64-68, 102-105). Paaiškino, kad pareiškėjams darbo užmokestis buvo mokamas pagal galiojančius teisės aktus. Pažymėjo, kad vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2013-09-19 priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) buvo įpareigota iki 2014-05-01 parengti neproporcingai sumažintų darbo užmokesčių kompensavimo tvarką, o perimti atitinkamam teisėkūros subjektui suteiktų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo ir laikotarpio negali, todėl pareiškėjui pagrįstai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sąlygomis ir periodiškumu turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, neturi teisinių galimybių išmokėti darbo užmokesčio nepriemokos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl valstybės tarnautojams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų VTĮ nuostatų taikymo, priteisimo. Nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovai prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas. Pareiškėja M. Š. prašo teismo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-08-01; pareiškėjai L. P., S. P., T. S. nuo 2009-05-01, tačiau į teismą atitinkamai kreipėsi 2013-10-03; 2013-09-05; 2013-10-09; 2013-10-21, t. y. praleidę terminą kreiptis į teismą atitinkamai iki 2010-10-03; 2010-09-05; 2010-10-09; 2010-10-21. Pareiškėjai nepateikė teismui prašymų atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjų skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmestinas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau pasisako dėl skundų reikalavimų priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, pareiškėjams: M. Š. susidariusią nuo 2010-10-03; L. P. nuo 2010-09-05; S. P. nuo 2010-10-09; T. S. nuo 2010-10-21.
Byloje nėra ginčo, kad Policijos departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo pateikta informacija apie darbo užmokestį (b. l. 19, 51-52, 89-90, 117-118). Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jiems priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-15 sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A668-602/2016 ir Nr. A669-602/2016, suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo ir 2015-11-19 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Po pareiškėjų kreipimosi į teismą, Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Taigi, teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.), susiję su dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio valstybės tarnautojų patirtais praradimais, yra sureguliuoti įstatymu.
Vadinasi, Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nurodytą pareigą, – nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Grąžinimo įstatymą, Policijos departamentui nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti valstybės tarnautojų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A668-602/2016, A669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą ir priteisti dėl Konstitucijai prieštaravusių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio dalį nėra, todėl šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjai taip pat prašo panaikinti Policijos departamento 2013-09-27 sprendimą Nr. 5-S-3748; 2013-09-26 sprendimą Nr. 5-S-3667; 2013-10-09 sprendimą Nr. 5-S-3940. Šie reikalavimai laikytini išvestiniais iš pagrindinio reikalavimo priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką. Atmetus pagrindinį reikalavimą, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinių. Todėl skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
pareiškėjų M. Š., L. P., S. P. ir T. S. skundus atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.