- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-14
- Bylos Nr.
- I-4306-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04799-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Kalėjimas), priteisti 27 360 (dvidešimt septynis tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt) Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Skunde paaiškino, kad jis Kalėjime buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad dažnai būdavo perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą. Kraustantis tekdavo nemenką atstumą neštis savo asmeninius daiktus. Anot pareiškėjo, pagrindu neturtinei žalai atsirasti buvo ir neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, per nesandarius langus pučiantis skersvėjis, reikiamo apšvietimo neužtikrinimas, virvių skalbiniams bei valymo priemonių neišdavimas, kenkėjai, prasta kamerų būklė, pavojaus mygtukų, leidžiančių operatyviai prisikviesti pareigūną, neįrengimas ir galimybė tik vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pareigūnai yra itin nemandagus, atlikdami kratą dažnai sugadina ar išpurvina asmens daiktus. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertino kaip nepagrįstą laisvės atėmimo bausmės griežtinimą ir baudimą kankinant.
Dėl visų šių neigiamų aplinkybių pareiškėjas jautė pažeminimą, garbės ir orumo pažeidimą, miego sutrikimus ir įtampą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, ėmė kankinti skausmai. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsniu, prašė teismo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei taikyti CK 1.125 str. 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, todėl Kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose. Todėl jų nepriimti nėra teisinio pagrindo.
Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.
Pabrėžė, kad kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, išduodant reikiamą inventorių. Suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamos ir asmens higienos priemonės. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovė buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Minėtos įmonės atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Taip pat remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos įrengtos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų baldų. Taip pat tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarkosi savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pasivaikščiojimai kiemeliuose organizuojami, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 ir 10 straipsniais. Suimtieji ir nuteistieji turi teisę ne mažiau nei vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas gali būti sutrumpinamas arba nutraukiamas, asmeniui pažeidus vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtintą pasivaikščiojimo tvarką.
Pareiškėjo skundas grindžiamas samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus. Reiškiami nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Būtina atkreipti dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsakovė pažymėjo, kad į Kalėjimą atvykę nuteistieji yra supažindinami su bausmių vykdymui Kalėjime aktualiais teisės aktais.
Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas pateikė teismui atsikirtimą į atsakovės atsiliepimą, kuriame paaiškino, kad, vertinant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį kameros plotą, būtina atsižvelgti į plotą, kurį užima kameroje esantys baldai. Taip pat pareiškėjas teigė, kad vien sutarties su kenkėjų naikinimu besiverčiančia bendrove sudarymas negarantuoja faktinio kenkėjų išnaikinimo. Vadovaudamasis EŽTT praktika, pareiškėjas nurodė, kad valstybė privalo užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms, t. y. apgyvendinti tinkamos būklės kamerose. Teisės aktuose įtvirtinta, kad kamerose turi būti dėžės daiktams susidėti, nors jos nebuvo išduodamos. Pažymėjo, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas yra pagrindas pripažinti neigiamus asmens išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai priteisti. Sprendžiant klausimą, dėl valstybės atsakomybės nėra svarbi Kalėjimo administracijos kaltė, bei aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl kalinimo sąlygų, nes teisės į sveiką ir saugią aplinką užtikrinimas yra pozityvi valstybės pareiga.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 str. 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas skundo padavimo metu atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi aukščiau išdėstytomis taisyklėmis. Taigi, pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Kalėjime netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010-02-03 iki 2013-04-15. Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015-09-29 (b. l. 14). Pagal CK 1.126 str. 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to prašo. Nagrinėjamu atveju, atsakovės atstovas Kalėjimas prašo taikyti ieškinio senaties terminą dėl dalies pareiškėjų prašymų.
Pastebėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl kalinimo nepriimtinom sąlygom metu, atlyginimo taikomas CK 1.125 str. 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pagal CK 1.127 str. 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo bylose, LVAT, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).
CK 1.131 str. 2 dalyje numatyta, jog, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad nežinojo apie teisės aktų, reglamentuojančių kalinimo sąlygas nuostatas, todėl nesuvokė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė nelaikytina pateisinančia delsimą kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (LVAT 2016-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A248-858/2016). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimų dalis dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012-09-29 atmestina kaip pareikšta, praleidus ieškinio senaties terminą.
Toliau teismas vertina galimai padarytus pareiškėjų teisių pažeidimus, dėl kurių nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas.
Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinami teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai vienam asmeniui. Minimalus kameros plotas vienam asmeniui nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovė pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Kalėjime metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su pertraukom Kalėjime buvo laikomas nuo 2012-10-10 iki 2013-04-15. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 34,71 kv. m. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu tekdavo nuo 1,456 kv. m iki 11,57 kv. m ploto. Iš viso 107 dienas pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad būdavo dažnai perkeliamas iš vienos kameros į kitą, dėl ko tekdavo nemažą atstumą nešti savo asmeninius daiktus. Skunde teismui pareiškėjas detalizavo, kad kameros buvo keičiamos maždaug kas dvi savaites. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir LVAT praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjas nebuvo itin dažnai perkeliamas iš vienos kameros į kitą. Todėl jo apibūdinti nepatogumai, susiję su asmeninių daiktų pernešimu, nelaikytini pakankamai intensyviais, galinčiais būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.
Pareiškėjas skunde teismui neturtinę žalą kildino, be kita ko, iš aplinkybės, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, trūko oro, buvo drėgna, šalta bei nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Atsakovė pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus. Įvertinus ginčui aktualius patikrinimo aktus nustatyta, kad 2012-08-27 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 111 (pareiškėjas buvo laikomas 2012-10-10) drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 44–45). Taip pat 2012-03-20 patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 112 (pareiškėjas laikytas 2012-12-05) atliktas remontas, dirbtinis apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 32–33). 2013-02-06 patikrinimo akte konstatuota, kad kameroje Nr. 106 (pareiškėjas laikytas 2013-02-13) oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų (b. l. 85–86), o 2013-03-06 patikrinimo akte nustatyta, kad toje pačioje kameroje santykinė oro drėgmė, naktinis bei dieninis apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 87–88). 2013-05-28 patikrinimo akte (patikra vyko 2013 m. vasario ir kovo mėnesiais) nustatyta, kad kameroje Nr. 254 (pareiškėjas laikytas nuo 2013-03-31 iki 2013-04-02) santykinė oro drėgmė ir temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau dirbtinė dieninė apšvieta nesiekė teisės aktuose nustatytos minimalios ribos (b. l. 93–96). Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad Kalėjimo kamerose ne visada buvo užtikrinama oro temperatūra ir apšvietimas, atitinkantys teisės aktuose įtvirtintas normas. Todėl į šias aplinkybes bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Pažymėtina, kad patikrinimai nebuvo atliekami visose kamerose, kuriose atitinkamai laikotarpiais buvo laikomas pareiškėjas. Tačiau LVAT laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Tokio atveju, LVAT rėmėsi atsakovės pateiktais patikrinimo aktais eilėje kitų kamerų. Nagrinėjamu atveju, atsakovė pateikė eilę Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, parengtų pareiškėjo buvimo Kalėjime laikotarpiu, kuriuose nėra nustatyta pažeidimų, susijusių su santykinės oro drėgmės ar temperatūros normomis (b. l. 32–110). Todėl negalima besąlygiškai sutikti su pareiškėjo nurodytomis aplinkybės, susijusiomis su drėgmės ar temperatūros normų pažeidimu.
Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo kamerose įrengti sanitariniai mazgai neužtikrina pakankamo asmenų privatumo. Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.5. papunkčiu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, kad Kalėjimo kamerose sanitariniai mazgai atitinka šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Vadovaujantis LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas yra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas.
Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo administracija neišduoda reikiamų valymo priemonių, išskyrus ūkinį muilą ir sodą. Atsakovė atsiliepime paaiškino, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems išduodama šluota, samtis, kibiras ir kalcinuota soda. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigė, jog išduodama kalcinuota soda, skirta kriauklių bei tualetų valymui. Taip pat nenurodė kitokių valymo priemonių, kurios, jo nuomone, turėjo būti išduodamos. Todėl, vadovaujantis minėta LVAT suformuluota įrodymų naštos paskirstymo bylose dėl kalinimo sąlygų taisykle, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Kalėjimo administracijos veiksmų, susijusių su valymo priemonių išdavimu.
Anot pareiškėjo, Kalėjimo kamerose nuolat atsiranda tarakonų. Atsakovė paaiškino, kad Kalėjime yra vykdomi dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kalėjimo administracija imasi priemonių kenkėjams naikinti, būtent sudaromos sutartys su šia veikla besiverčiančiais juridiniais asmenimis (b. l. 30–31). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Kalėjimo administracija nesiima veiksmų užtikrinti tinkamos patalpų priežiūros ir kenkėjų kontrolės. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, šiuo atveju, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Kalėjimo administracijos veiksmų.
Pareiškėjas skunde teismui taip pat pabrėžė prastą Kalėjimo kamerų būklę – apsilupę dažai, krentantis tinkas. HN 76:2010 62 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Atsakovės atstovas paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius resursus. Tačiau nepateikė įrodymų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas būklę, apie anksčiau atliktus remonto darbus. LVAT laikosi pozicijos, kad minėtų higienos normų nesilaikymas administracinių teismų praktikoje paprastai vertinamas kaip teisės į sveiką aplinką pažeidimas (LVAT 2013-11-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1546/2013; 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-608/2013). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatomis, argumentavo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinta teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti kiemelyje neatitinka šio pranešimo reikalavimams. Anot pareiškėjo, šiame pranešime yra įtvirtintas reikalavimas suteikti suimtajam ar nuteistajam galimybę ne mažiau nei aštuonias valandas praleisti lauke. Teismas su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka. Minėto pranešimo 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta to paties pranešimo 47 punkte ir yra taikytina įvairiai prasmingai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, mokymasis ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore, kaip nurodo pareiškėjas. Pažymėtina, kad toks pat vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 dalyje. Todėl, šiuo atveju, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Kalėjimo veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.
Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo pareigūnų elgesys atliekant kratą bei bendraujant su nuteistaisiais neatitiko etikos normų. Paaiškino, kad kratos metu nuteistųjų asmeniniai daiktai yra sugadinami, išpurvinami. Tačiau pareiškėjas nenurodė, kokią žalą jis patyrė dėl tokių pareigūnų veiksmų kratos metu – nepaaiškino, kokie jo asmeniniai daiktai buvo sugadinti. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo pareigūnų netinkamo elgesio, nepaaiškino, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu. Todėl vien iš abstraktaus pareiškėjo paaiškinimo negalima besąlygiškai konstatuoti neteisėtų Kalėjimo pareigūnų veiksmų ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos.
Anot pareiškėjo, Kalėjimo kamerose nėra dėžių suimtųjų ir nuteistųjų asmeniniams daiktams sudėti, todėl daiktus tekdavo laikyti savo krepšiuose. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.6. papunkčiu, tardymo izoliatorių kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Iš pateikto teisinio reglamentavimo matyti, kad dėžės asmeniniams daiktams laikyti išdavimas nėra būtinas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėto Kalėjimo administracijos veikimo, susijusio su dėžės asmeniniams daiktams laikyti neišdavimo. Be to, kaip jau buvo minėta, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Šiuo atveju, pareiškėjas nurodė, kad buvo priverstas asmeninius daiktus laikyti kelioniniame krepšyje. Toks pareiškėjo patirtas nepatogumas nelaikytinas pakankamai intensyviu, galinčiu būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.
Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas nurodė aplinkybę, jog Kalėjimo kamerose nėra įrengtos aliarminio iškvietimo sistemos. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. papunktyje įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti įrengta vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Pareiškėjas nei skunde, nei atsikirtime į atsakovės atsiliepimą nepaaiškino, kokią įtaką aliarminio iškvietimo neįrengimas padarė neturtinės žalos atsiradimui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokį diskomfortą. Nepaaiškino, dėl kokių priežasčių tekdavo kviesti prižiūrėtojus beldžiant į duris. Pareiškėjas neapibūdino kitų kalinamų asmenų elgesio ar savybių, kurios jam keltų baimę ir nerimą, dėl ko galėjo atsirasti poreikis pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Todėl, nors teisės aktų reikalavimas nebuvo įgyvendintas, nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad dalį Kalėjime praleisto laiko, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių.
Todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (107 dienos), kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose ne visada buvo užtikrinamos teisės aktuose įtvirtintos temperatūros bei apšvietimo normos, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog, nagrinėjamu atveju, pareiškėjui priteistina 963 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 963 Eur sumą vertina kaip adekvatų neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 bei 5 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. M. 963 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt tris eurus) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Kitą pareiškėjo A. M. skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.