Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. K. ir J. S. (J. S. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. ir J. S. pripažinti kaltais, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 9 punkte bei 180 straipsnio 2 dalyje bei nuteisti:

S. K. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 9 punkte – laisvės atėmimo bausme 13 (trylikai) metų, už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje – laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams. BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu subendrinus šias bausmes griežtesne bausme apimant švelnesnę, S. K. paskirta galutinė laisvės atėmimo 13 (trylikai) metų bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

J. S. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 9 punkte – laisvės atėmimo bausme 14 (keturiolikai) metų, už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje – laisvės atėmimo bausme 5 (penkeriems) metams. BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu subendrinus šias bausmes griežtesne bausme apimant švelnesnę, J. S. paskirta galutinė laisvės atėmimo 14 (keturiolikai) metų bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Be to, tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. B. , tačiau dėl jo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendis neapskųstas.

Iš A. B. , S. K. ir J. S. solidariai V. K. priteista 11 804 Lt padarytai turtinei ir 75 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. , S. K. ir J. S. nuteisti už tai, kad būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės žmogų bei įsibrovę į patalpą, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent:

2009 m. vasario 25 d., apie 16 val., Zarasų r., Zarasų sen., Babrinėlio k., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe A. B. , S. K. ir J. S. , turėdami tikslą bei iš anksto susitarę pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į P. K. gyvenamąją lauko virtuvę ir, pareikalavo iš nukentėjusiojo P. K. pinigų, o nukentėjusiajam atsisakius atiduoti pinigus, A. B. pastūmė senyvo amžiaus nukentėjusįjį, gim. 1929 m. lapkričio 2 d., dėl ko nukentėjusysis P. K. nugriuvo ant grindų ir tokiu būdu dėl A. B. veiksmų ir dėl senyvo amžiaus nukentėjusiajam tapus bejėgiškos būklės, A. B. , S. K. ir J. S. , turėdami tikslą užvaldyti P. K. turtą, dėl savanaudiškų paskatų, bendrai veikdami rankomis, kojomis ir peiliu sudavė nukentėjusiajam P. K. ne mažiau 23 smūgių į įvairias kūno vietas, tame tarpe ne mažiau 20 smūgių peiliu, padarydami P. K. kairės ausies, apatinio žandikaulio sričių durtines – pjautines žaizdas, kairio peties sąnario – žasto durtines pjautines žaizdas, kairės rankos pirštų pjautines žaizdas; kairės alkūnės nubrozdinimą, abiejų kelių sąnarių kraujosruvas – sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, daugybines kiaurymines krūtinės-nugaros durtines – pjautines žaizdas su daugybiniais plaučių pažeidimais (žaizdomis) – sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko, įvykus ūmiam kombinuotam nukraujavimui nukentėjusysis mirė, bei veikdami bendrai visi trys kaltinamieji apieškojo P. K. namus ir pagrobė P. K. priklausantį 4 410 Lt vertės turtą – 270 litų, 2 ikonas, televizoriaus pultą, grūdų maišą, krepšį, maisto produktus, P. K. dokumentus ir taip tyčia, bendrais veiksmais dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės žmogų P. K. .

Taip pat A. B. , S. K. ir J. S. , 2009 m. vasario 25 d., apie 16 val., Zarasų r., Zarasų sen., Babrinėlio k., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą bei iš anksto susitarę pagrobti svetimą turtą įsibrovė į patalpą – P. K. gyvenamąją lauko virtuvę, kur panaudodami fizinį smurtą, rankomis ir kojomis bei peiliu sudavė nukentėjusiajam P. K. ne mažiau 23 smūgių į įvairias kūno vietas, tame tarpe ne mažiau 20 smūgių peiliu, padarydami P. K. paviršines žaizdas, t.y. kairės ausies, apatinio žandikaulio sričių durtines – pjautines žaizdas, kairio peties sąnario – žasto durtines pjautines žaizdas, kairės rankos pirštų pjautines žaizdas; dešinės alkūnės nubrozdinimą, abiejų kelių sąnarių kraujosruvas – sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, daugybines kiaurymines krūtinės – nugaros durtines – pjautines žaizdas su daugybiniais plaučių pažeidimais (žaizdomis) – sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko, įvykus ūmiam kombinuotam nukraujavimui nukentėjusysis mirė bei visi trys kaltinamieji kartu apieškojo P. K. namus ir radę 270 litų, 2 ikonas, 4000 Lt vertės (vienos ikonos kaina 2000 Lt), televizoriaus „Šilelis 14405 SL“ pultą, 40 Lt vertės, grūdų maišą, 30 Lt vertės, krepšį, 2 Lt vertės, maisto produktus: 1 kg lašinių, 9 Lt vertės, 0,5 kg grybų, 3 Lt vertės, 0,5 kg koldūnų, 7 Lt vertės, 0,5 l talpos stiklainį taukų, 3 Lt vertės, varškės sūrį, 5 Lt vertės, 2 batonus, 3,18 Lt vertės (vieno batono kaina 1,59 Lt), 2 dėžutes įvairių sausainių, 4 Lt vertės (vienos dėžutės kaina 2 Lt vertės), 1 kg svogūnų, 1 Lt vertės, 2 kg šaldytos mėsos, 15 Lt vertės, 0,200 kg dešrelių, 3 Lt vertės, 0,300 kg mėsos vyniotinio, 4,74 Lt vertės, plytelę šokolado „Schogetten“, 2,50 Lt vertės, kepalą duonos, 1,58 Lt vertės, 0,500 kg įvairių saldainių, 6 Lt vertės, P. K. LR piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), P. K. pensininko pažymėjimą, juos pagrobė ir taip tyčia, panaudodami fizinį smurtą bei peilį, bendrais veiksmais pagrobė svetimą P. K. priklausantį 4410 Lt vertės turtą.

Apeliaciniu skundu nuteistoji S. K. prašo išteisinti ją dėl nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 9 punkte, padarymo, ir perkvalifikuoti jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje į BK 178 straipsnio 2 dalį.

Apeliantė nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai ją nuteisė už nužudymą, nes ji nedalyvavo šiame nusikaltime, jokio išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį ir užvaldyti jo turtą nebuvo. Nuteistoji teigia, kad jokių objektyvių jos kaltės įrodymų nėra. Apeliantė nurodė, kad 2009 m. vasario mėn. pabaigoje į jos namus atvažiavo J. S. . Namuose buvo girtaujama. Pasibaigus alkoholiui A. B. pasiūlė nuvažiuoti paieškoti metalo, kurį pardavus galima gauti pinigų. Jis paklausė J. S. ar tas galėtų gauti automobilį. J. S. telefonu susisiekė su V. V. , kuriam atvykus visi, t. y. S. K. , J. S. ir A. B. išvažiavo. Jokių kalbų apie nusikaltimą nebuvo. Atvažiavus prie kažkokios sudegusios sodybos, B. ir S. išlipo iš automobilio, o ji liko automobilyje, ji važiavo dėl kompanijos. Ji pabuvusi automobilyje nutarė nueiti pažiūrėti kas ten vyksta. Nuėjusi pamatė, kad kambarys buvo išverstas, o tarp lovos ir pečiaus gulėjo senukas. Ji pamatė atidarytą šaldytuvą, ir, paėmusi du polietileninius maišelius, pradėjo į juos krauti maistą. Prie gulinčio vyro ji nebuvo priėjusi ar prisilietusi.

Apeliantė nurodo, kad nei J. S. , nei A. B. neparodė, kad ji dalyvavo nusikaltimo padaryme. Apie tai, kad ji liko automobilyje tuo metu kai J. S. ir A. B. nuėjo į namą paliudijo ir automobilio vairuotojas. Nuteistoji nurodo, kad nusikaltimo vietoje nerasta jos pirštų antspaudų arba kitų įkalčių. Nuteistosios nuomone, pagrobtų daiktų vertė buvo nustatyta nepagrįstai, nėra jokių objektyvių duomenų apie šių daiktų vertę. Apeliantė nurodo, kad jos parodymai kito, nes pirmuosius parodymus surašė pati ikiteisminio tyrimo pareigūnė ir pasakė, kad jei ji pasirašys, tai bus paleista. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė jos parodymais duotais teismo posėdyje.

Nuteistasis J. S. skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus jį nuteisė nepagrįstai, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, bei byla buvo išnagrinėta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymus

Teismas pripažino, kad P. K. mirtis įvyko nuo visų kaltininkų bendrų veiksmų. Tačiau, nei tyrimo metu, nei teisme nebuvo konkretizuota, kokius veiksmus atliko būtent apeliantas. Esant abstrakčiam kaltinimui, buvo suvaržytos jo procesinės teisės, apsunkinta gynyba ir ši aplinkybė sukliudė teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą. Nekonkretizuotas kaltinimas turėtų būti priskiriamas prie esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Byloje nustatyta, kad apeliantui, A. B. ir S. K. atvykus į Zarasų raj. Babrinėlio km. iš P. K. A. B. pareikalavo pinigų, o atsisakius atiduoti pinigus A. B. A. K. atžvilgiu ėmė vartoti smurtą, pastūmė jį, ir nugriuvusį peiliu ėmė badyti, suduodamas daugybinius smūgius.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl P. K. nužudymo vadovavosi teismo medicinos specialistų išvada, iš kurios matyti, kad P. K. buvo nustatyta 20 durtinių-pjautinių žaizdų, nuo ko P. K. mirė.

Kadangi A. B. prisipažino dūręs peiliu P. K. tik 5-7 smūgius, teismas padarė išvadą, kad likusius smūgius peiliu padarė apeliantas ir S. K. . Su tokia teismo išvada apeliantas nesutinka.

Dėl P. K. nužudymo apeliantas teigia kaltu niekada neprisipažinęs, nes iš tikrųjų jo jis nežudė.

Tyrimo metu A. B. kaltu prisipažino ir parodė, kad jis kumščiu smogė P. K. , o nugriuvusį badė peiliu. Kad apeliantas būtų mušęs P. K. A. B. nematė. Tyrimo metu jis parodė, kad apelianto rankose, neva jis matė peilį. Teisme šią aplinkybę A. B. paneigė.

Nuteistasis teigia, kad peilio neturėjo. Jeigu ir tikėti A. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad apelianto rankose jis matė peilį, tai dar neįrodo, kad apeliantas peiliu sužalojo P. K. .

S. K. tyrimo metu parodė, kad jai matant A. B. peiliu badė P. K. . Išeinant matė, kad apeliantas du kartus spyrė P. K. (t. 2, b. l. 148-152, 158-161). Teisme ji šias aplinkybes paneigė. Tačiau šie sužalojimai negalėjo sukelti P. K. mirties. Specialistai nustatė, kad rasti išoriniai sužalojimai ant P. K. kūno priskiriami prie lengvų kūno sužalojimų ir įtakos jo mirčiai neturėjo.

Apeliantas tvirtina, kad A. B. mušdamas ir peiliu badydamas P. K. dėl įvykio metu buvusios psichologinės įtampos bei girtumo galėjo neprisiminti suduotų smūgių kiekio, arba sąmoningai nurodė mažesnį suduotų smūgių skaičių siekdamas palengvinti savo padėtį. A. B. galėjo suduoti peiliu ne mažiau 10 smūgių.

Nuteistojo manymu, teismas privalėjo imtis priemonių ir nustatyti ar vienu peiliu, ar skirtingais įrankiais buvo nužudytas P. K. . Jeigu skirtingais įrankiais (peiliais) buvo žudomas nukentėjusysis, iš kur, kaip šie įrankiai atsirado įvykio vietoje. Jeigu P. K. buvo žudomas vienu peiliu, kaip juo buvo dalijamasi. Specialistai irgi nepasisakė ar vienu peiliu buvo nužudytas P. K. , ar skirtingais įrankiais. Šiuos trūkumus galima pašalinti apeliaciniame teisme, atliekant įrodymų tyrimą.

Kadangi S. K. ir A. B. parodymuose duotose tyrimo metu ir teisme yra esminių prieštaravimų dėl P. K. nužudymo, apeliantas prašo iškviesti juos į apeliacinio teismo posėdį.

Dėl P. K. asmeninio turto užvaldymo apeliantas savo kaltę pripažįsta, tačiau už šį nusikaltimą teismas jam paskyrė neteisingą bausmę, nes užvaldant P. K. turtą jis atliko antraeilį vaidmenį. Šio nusikaltimo iniciatorius buvo A. B. . Abu šio nusikaltimo dalyviai dvigubai vyresni už apeliantą ir teisti po daug kartų. Tačiau teismas visiems paskyrė beveik vienodas laisvės atėmimo bausmes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistųjų S. K. ir J. S. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 9 punkte bei 180 straipsnio 2 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Apeliantė S. K. skunde nurodo tuos pačius argumentus ir pateikia tokią pat įvykio aplinkybių versiją kaip ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Apeliaciniame skunde nuteistoji nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurie leistų byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu vertino pirmosios instancijos teismas. Nuteistasis J. S. taip pat apeliacinės instancijos teismui pateikė tuos pačius argumentus dėl savo įvykio versijos kaip ir pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, remiantis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo sprendime turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, nuteistieji nesutinka su įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir akcentuoja, jog jie turi būti įvertinti kitaip, nei tai padarė teismas. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje apeliantų, kito nuteistojo, bei liudytojų parodymus išsamiai aptarė ir tinkamai įvertino atsižvelgęs į baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip nori nuteistasis, nereiškia teismo šališkumo.

Apeliantas J. S. skunde teigia, kad nei tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo konkretizuota, kokius veiksmus atliko būtent apeliantas. Esant abstrakčiam kaltinimui, buvo suvaržytos jo procesinės teisės, apsunkinta gynyba ir ši aplinkybė sukliudė teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą. Nekonkretizuotas kaltinimas turėtų būti priskiriamas prie esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko šiuos apelianto argumentus nepagrįstais, kadangi kaltinimas jam buvo pareikštas pagal byloje esančius ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino teismo posėdyje ir pagrįstai pripažino šiuos duomenis įrodymais, kurie patvirtina nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė išankstinio susitarimo apiplėšti nukentėjusįjį buvimą, nors visi nuteistieji pirmosios instancijos teismo posėdyje tai neigė. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, kaltinamasis J. S. parodė, kad A. B. girtavimo metu pasiūlė apiplėšti gyvenantį miške P. K. , pasiėmė iš namų peilį, nuvykus į vietą, A. B. reikalavo pinigų iš P. K. bei pagrasino jam susidorojimu, sudavė nukentėjusiajam smūgius peiliu, o taip pat parodė, kad ir kaltinamoji S. K. peiliu kažką darė prie gulinčio P. K. gerklės, o iš jo namų, be maisto produktų ir pinigų, buvo pagrobtos dvi ikonos (t. 3, b. l. 59-62). Tokias aplinkybes J. S. nurodė rašydamas nuoširdų prisipažinimą, patvirtino tikrinant jo parodymus vietoje ir akistatų su kitais kaltinamaisiais metu (t 3, b. l. 45-46, 55-57, 63-66, 72-76). Nuteistoji S. K. ikiteisminio tyrimo metu apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad išgertuvių metu A. B. pasiūlė apiplėšti P. K. , o įvykio vietoje ji matė, kaip kaltinamasis J. S. spardė gulintį P. K. bei reikalavo iš jo pinigų, o iš P. K. namų, be maisto produktų, buvo pagrobtos ir dvi ikonos (t. 2, b. l. 158-161).Tokias pat aplinkybes S. K. nurodė, tikrinant jos parodymus vietoje ir akistatos su J. S. metu (t. 2, b.l. 154-156, t. 3, b.l. 67-71). Kaltinamasis A. B. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad P. K. namuose kaltinamasis J. S. turėjo rankose peilį, kurį jis, A. B. , iš jo rankų paėmė (t. 2, b. l. 208-212), tačiau pirmosios instancijos teisme šios aplinkybės nepatvirtino. Nuteistoji S. K. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje ji pakeitė parodymus, nes ikiteisminio tyrimo metu jai buvo pažadėta paleisti ją į laisvę, todėl ji davė neteisingus parodymus. Tokius pat argumentus nurodė nuteistieji S. K. , bei J. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nesvarsto, nes pirmosios instancijos teismas argumentuotai atmetė tokius nuteistųjų teiginius, palaikęs juos nepagrįstais, kadangi nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti daug kartų, davė nuoseklius, patvirtinančius ir papildančius vieni kitus parodymus, buvo apklausiami dalyvaujant gynėjams, jų parodymai atitiko nustatytas faktines aplinkybes, o pirmosios instancijos teismo posėdyje parodymus pakeitė vieni kitų naudai, siekdami padėti vienas kitam išvengti baudžiamosios atsakomybės už nužudymą, nes yra artimi giminaičiai (motina ir sūnus), o A. B. yra S. K. sugyventinis. Su tokiu aplinkybių vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutinka, atsižvelgdamas į tai, kad A. B. , J. S. ir S. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino ir kiti įrodymai. Byloje esančioje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 51/09(08) po atlikto tyrimo nukentėjusiajam P. K. buvo konstatuotos 20 durtinės-pjautinės žaizdos, kraujosruvos kairės alkūnės ir abiejų kelių sąnarių srityje, o tai atitinka A. B. parodymus, kad jis peiliu sudavė apie 5-7 smūgius, ir J. S. parodymus, kad A. B. peiliu sudavė apie 10 smūgių. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad kitus kūno sužalojimus padarė kiti kaltinamieji, kadangi byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis galėjo nustatytus sužalojimus pasidaryti pats ir nėra nustatyta, kad sužaloti nukentėjusįjį galėjo kitas asmuo. Šias aplinkybes taip pat patvirtina S. K. parodymai apie tai, kad jos akivaizdoje J. S. peiliu badė gulintį nukentėjusįjį, o vėliau spardė jį, ir J. S. parodymai apie tai, kad S. K. su peiliu kažką darė prie nukentėjusiojo gerklės, o iš minėtos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam konstatuotos kairės ausies ir apatinio žandikaulio sričių durtinės-pjautinės žaizdos.

Apeliantas J. S. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo imtis priemonių ir nustatyti ar vienu peiliu, ar skirtingais įrankiais buvo nužudytas P. K. . Šis apelianto argumentas nepagrįstas. Paminėtoje specialisto išvadoje Nr. M 51/09(08) konstatuota, kad žaizdos nukentėjusiajam padarytos duriančais-pjaunančiais daiktais. Apeliantas yra teisus, teigdamas, kad įvykio vietoje peilis rastas nebuvo, tačiau tai nepaneigia nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Be to šiuo atveju nuteistųjų kaltės įrodymui nėra būtinas nusikaltimo įrankis, kadangi nuteistųjų kaltei įrodyti byloje surinkta pakankamai kitų įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo minėta, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą.

Apeliantė S. K. mano, kad pagrobtų daiktų vertė buvo nustatyta nepagrįstai, nėra jokių objektyvių duomenų apie šių daiktų vertę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ši apeliantės teiginį. Materialinė žala V. K. buvo padaryta nusikalstamais A. B. , J. S. ir S. K. veiksmais, turtinę žalą sudaro pagrobto turto vertė ir laidojimo išlaidos. Laidojimo išlaidos įrodytos esančiais byloje dokumentais, pagrobtas ikonas pirmosios instancijos teismo posėdyje įvertino pats V. K. po 2000 Lt, nurodęs, kad jos buvo senovinės, šeimos relikvijos perduodamos iš kartos į kartą, turėjusios ne tik meninę, bet ir asmeninę vertę. Apeliacinės instancijos teismo nuomonė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai palaikė turtinės žalos įvertinimą realiu, ir priteisė solidariai iš nuteistųjų civilinį ieškinį visai padarytai turtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko įrodyta, kad nuteistiesiems inkriminuoti nusikaltimai buvo padaryti bendrais ir sutartiniais A. B. , J. S. ir S. K. tyčiniais veiksmais, todėl jie visi atsako už atsiradusias pasekmes, t. y. už tyčinį nukentėjusiojo gyvybės atėmimą. Kūno sužalojimų, padarytų nukentėjusiajam, kiekis (20 smūgių peiliu) ir jų lokalizacija leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistieji suprato pavojingą savo veiksmų pobūdį, t. y. kad kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo gyvybę atimti, todėl veikė tiesiogine tyčia. Baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais įrodyta, kad nuteistieji atvyko į nusikaltimo vietą, siekdami apiplėšti nukentėjusįjį P. K. , reikalavo iš jo pinigų, ką ikiteisminio tyrimo metu patvirtino visi kaltininkai, siekdami apiplėšti prieš nukentėjusiojo valią nuteistieji įsibrovė į jo gyvenamąjį būstą, pagrobė jo pinigus bei kitą turtą. Šios aplinkybės neleidžia abejoti, kad nusikaltimas padarytas dėl savanaudiškų paskatų. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis P. K. buvo senyvo, 79 metų amžiaus. Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad A. B. pastūmus nukentėjusįjį, pastarasis nugriuvo ant grindų ir nebeatsikėlė, todėl akivaizdu, kad P. K. negalėjo gintis, kitaip vengti pavojaus, arba aktyviai pasipriešinti ir buvo bejėgiškos būklės, visi nuteistieji tai matė ir suprato, tačiau smurtas prieš nukentėjusįjį vis gi buvo panaudotas. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja pagristą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. B. , J. S. ir S. K. tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės P. K. , užvaldė priklausantį jam turtą, ir pagrįstai kvalifikavo jų padarytas veikas kaip nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje. Todėl nėra pagrindo tenkinti apeliaciniuose skunduose išdėstytų prašymų išteisinti J. S. ir S. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 9 punktą, bei perkvalifikuoti S. K. padaryta nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Vilniaus apygardos teismas, skirdamas S. K. ir J. S. bausmes, atsižvelgė į tai, kad nuteistieji padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistųjų asmenybes, o būtent tai, kad S. K. anksčiau teista, nebausta administracinėmis nuobaudomis, nedirbo, į tai, kad J. S. ankščiau teistas, baustas administracine tvarka, nedirbo, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad abu nuteistieji buvo aktyvūs nusikaltimo vykdytojai. Byloje nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad jie nusikaltimą padarė bendrininkų grupe ir apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė S. K. už BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktuose numatyto nusikaltimo padarymą, laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę už įstatyme numatytą bausmės vidurkį, už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą - laisvės atėmimo bausmę, griežtesnę už įstatyme numatytą bausmės vidurkį; J. S. už BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktuose numatyto nusikaltimo padarymą, pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, lygią įstatyme numatytam bausmės vidurkiui, už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą –laisvės atėmimo bausmę, griežtesnę už įstatyme numatytą bausmės vidurkį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, S. K. ir J. S. paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų S. K. ir J. S. apeliacinius skundus atmesti.