Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-13 · Administracinė byla Nr. I-1365-473/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-13
Bylos Nr.
I-1365-473/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00001-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
T. C.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1365-473/2018Proceso Nr. 3-61-3-00001-2018-5Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 13 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė,dalyvaujant pareiškėjui T. C.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. C. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. l–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, po 20 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną parą praleistą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. Skunde nurodė, ir teismo posėdžio metų pareiškėjas paaiškino, kad ilgametė Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija nustato, kad minimalus gyvenamosios patalpos plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis nei 4 m². Į šį plotą negali būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Lukiškių TI-K vienam asmeniui tenkantis plotas yra tik apie 2,5 m². Lukiškių TI-K turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Kamerose nėra tinkamai užtikrinamas apšvietimas. Natūrali šviesa kameras apšviečia silpnai. Kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas labai stiprus, nuo jo skauda akis ir galvą. Patys išjungti šviesos neturėjo galimybės, kadangi kamerose nėra jungiklių. Žiemą temperatūra yra 10–14 oC, vasarą iki 35 oC. Ne kartą prašė Lukiškių TI-K administracijos išmatuoti temperatūrą, tačiau to nebuvo padaryta. Išvardintų pažeidimų negalima vertinti kaip smulkmeniškų ar mažaverčių, kadangi jie tęsėsi 6 mėnesius ir darė įtaką jo psichikai ir sveikatai. Dėl to pareiškėjas patyrė emocinius, psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, sutriko nervų sistema, jaučia kančią.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad 2016 m. liepos 5 d. kameroje Nr. 126 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. rugpjūčio 8 d. kameroje Nr. 189 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. rugsėjo 13 d. kameroje Nr. 287 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. rugsėjo 19 d. kameroje Nr. 116 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. spalio 4 d. kameroje Nr. 134 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. spalio 6 d. kameroje Nr. 134 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. spalio 18 d. kameroje Nr. 333 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. lapkričio 3 d. kameroje Nr. 333 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. lapkričio 11 kameroje 288 buvo laikomi 2 asmenys. Taip pat nurodė, kad norėjo dalyvauti užimtumo programose, tačiau atsakovės atstovas jo prašymų netenkino.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–15). Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat sudaryta galimybė naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais, jis tik pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia faktinių aplinkybių ir kitaip neįrodo skunde nurodytos žalos dydžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas

Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose netinkamomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A-309-438/2017, Nr. A-235-492/2017, Nr. A-2533-822/2017). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012, Nr. A-575-836/2016, A-440-525/2018).

Teismas nagrinėjamoje byloje vertina proceso šalių paaiškinimus, pateiktus dokumentus, kitus rašytinius įrodymus. Iš atsakovės pateikto atsiliepimo matyti, jog pareiškėjas T. C. laikotarpiais nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. liepos 7 d., nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2016 m. rugsėjo 7 d., nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d., nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d., nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d., nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2016 m. spalio 12 d., nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d., nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 20 d., nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d., nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. gruodžio 18 d. ir 2016 m. gruodžio 22 d. buvo laikomas kamerose Nr. 112, 126, 120, 152, 189, 287, 116, 155, 105, 277, 134, 117, 333, 122, 288, 109, 256, 254, 110, 106, kurių plotas nuo 7,28 m² iki 34,71 m². Šiose kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 9 asmenų (b. l. 9–15.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas įvertinęs atsakovės atsiliepime nurodytą vienam asmeniui tenkančio ploto normą, konstatuoja, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad 2016 m. liepos 5 d. kameroje Nr. 126 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. rugpjūčio 8 d. kameroje Nr. 189 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. rugsėjo 13 d. kameroje Nr. 287 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. rugsėjo 19 d. kameroje Nr. 116 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. spalio 4 d. kameroje Nr. 134 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. spalio 6 d. kameroje Nr. 134 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. spalio 18 d. kameroje Nr. 333 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. lapkričio 3 d. kameroje Nr. 333 buvo laikomi 2 asmenys, 2016 m. lapkričio 11 kameroje 288 buvo laikomi 2 asmenys. Tačiau net ir įvertinus tai, kad pareiškėjo nurodytose kamerose buvo laikoma po 2 asmenis, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas atitiko nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad į vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą negali būti įskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau, kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-764-525/2018). Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad pareiškėjui turintis tekti minimalus plotas atitiko nustatytus reikalavimus, nėra pagrindo vertinti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą ir jo įtaką pareiškėjo judėjimo laivei.

Pasak pareiškėjo gyvenamosiose patalpose natūrali šviesa kameras apšviečia silpnai. Kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas labai stiprus, nuo jo skauda akis ir galvą. Patys išjungti šviesos neturėjo galimybės, kadangi kamerose nėra jungiklių. Žiemą temperatūra yra 10–14 oC, vasarą iki 35 oC. Ne kartą prašė Lukiškių TI-K administracijos išmatuoti temperatūrą, tačiau to nebuvo padaryta. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 14 punkte nustatyta, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. sausio 12 d. pranešimo Nr. 24-329 „Dėl T. C. skundo” matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, kamerose dirbtinė apšvieta ne mažesnė nei 200 lx (b. l. 102). Iš atsakovės atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro (dabar Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento) patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimai buvo atlikti ne tuo metu, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K arba ne tose kamerose. Kitų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo ir temperatūros byloje nėra. Atsižvelgiat į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl apšvietimo ir temperatūros atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai. Elektros laidai montuojami paslėptuoju būdu, įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku. Koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai. Taigi, minėtos taisyklės nenumato elektros jungiklių įrengimo kameroje, todėl pareiškėjo argumentas, kad pats negalėjo išjungti elektros atmetamas kaip nepagrįstas. Iš Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2018 m. sausio 15 d. tarnybinio pranešimo Nr. 24-377 matyti, kad pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K laikymo laikotarpiu dėl laikymo sąlygų nesikreipė, taigi, pareiškėjo argumentai jos jis kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl apšvietimo išmatavimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas mano, kad vienos valandos pasivaikščiojimo kiemelyje praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Tačiau teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ( CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [ CPT/ Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose ir užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo trukmės atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas posėdžio metu taip pat nurodė, kad norėjo dalyvauti užimtumo programose, bet atsakovės atstovas jo prašymų netenkino, tačiau nenurodė konkrečių aplinkybių kada jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl dalyvavimo užimtumo programose, nepaaiškino, dėl kokių priežasčių Lukiškių TI-K jo prašymų netenkino, nenurodė, ar dėl Lukiškių TI-K atsisakymų tenkinti jo prašymus dalyvauti užimtumo programose ji teikė skundus. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog minėti pareiškėjo argumentai yra bendro pobūdžio nusiskundimai, todėl atmeta juos kaip nepagrįstus.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje administracinėje byloje nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, kaip vienas iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo pareiškėjo skundą tenkinti ir atlyginti jam neturinę žalą, todėl jo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė