Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalytė Zlatkuvienė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Danei Gvildienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas V. D. (toliau – ir V. D., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN, atlyginti už 2018 m. lapkričio 14 d. - 2020 m. kovo 12 d. (toliau – ginčo laikotarpis). V. D. skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo kalinamas netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad dėl didelio nuteistųjų skaičius gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma; gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės - nuo lubų byrėjo tinkas, grindys buvo išpuvusios, ant lubų ir sienų veisėsi pelėsis, patalpose nebuvo ventiliacijos, todėl buvo drėgna, išskalbti drabužiai nedžiūvo; lovos, spintelės bei kėdės buvo nebetinkamos naudoti; gyvenamosiose patalpose ir valgykloje veisėsi įvairūs kenkėjai bei gyvūnai ir paukščiai. Tvirtino, kad Marijampolės PN nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimų, todėl gaisro atveju galėjo kilti grėsmė gyvybei, nes nakčiai gyvenamosios patalpos rakinamos. Nurodė, kad trūko vietos pasivaikščiojimų kieme, nes juo naudojosi 300-350 nuteistųjų. Gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose buvo rūkoma, nes atskirų patalpų rūkantiems, nerūkantiems ar norintiems mesti rūkyti neįrengta. Tvirtino, kad sanitariniame mazge buvo 3 praustuvės ir 3 unitazai, kuriais vienu metu naudojosi 100-150 nuteistųjų; prausykloje nebuvo karšto vandens; tualete nebuvo ventiliacijos ir neveikė vandens nuleidimo mechanizmas; tualetai ir unitazai neatitverti pertvaromis, per sanitariniame mazge įrengtą langą jį galėjo stebėti pareigūnai, todėl buvo pažeidžiamas jo privatumas. Teigė, kad visam mėnesiui gaudavo tik po vieną tualetinio popieriaus rulonėlį ir skutimosi peiliuką, gaunamos dantų pastos užtekdavo tik dviem savaitėms, gaunamų skalbimo miltelių taip pat neužtekdavo, o skysčio indams plauti iš viso nebuvo išduodama. Tvirtino, kad po šiltu dušu galėdavo nusimaudyti tik kartą per savaitę, dušinės patalpa maža, 5-7 purkštukais vienu metu naudojosi 10-14 nuteistųjų, tarp purkštukų neįrengtos pertvaros. Teigė, kad tiekto maisto energetinė vertė buvo nepakankama – tik 1300 -1500 kcal, o parduotuvėje buvo galima apsipirkti tik kartą per savaitę. Nurodė, kad buvo priverstas naudotis sintetine patalyne, kuri keldavo alergiją. Pareiškėjas paaiškino kad pareigūnai atsisakydavo iš jo priimti ir registruoti prašymus, išsiųsti prašymus kitiems viešojo administravimo subjektams, dėl jo teikiamų skundų jam buvo grasinama. Dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ir neveikimo patyrė neturtinę žalą - pablogėjo sveikata, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, sumažėjo bendravimo galimybės (b. l. 1-3).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepimu prašė V. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi ginčo laikotarpiu teisės aktų reikalavimų nepažeidė ir veikė tinkamai.

Atsakovės atstovas nurodė, kad Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-1173 pareiškėjas nuo 2018 m. lapkričio 19 d. buvo paskirtas į 7-ąjį būrį, o nuo 2018 m. gruodžio 17 d. - į 3-ąjį būrį. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 19 d. - 2018 m. gruodžio 16 d. laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atliko 7-ojo būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios bendras plotas – 35,10 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, patalpoje buvo apgyvendinama iki 11 nuteistųjų, todėl šioje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą buvo užtikrinta. Nurodė, kad 7-asis būrys yra Antrajame lokaliniame sektoriuje, kuriame dar yra 5-asis ir 6-asis būriai. Šie būriai naudojosi dviem sanitariniais mazgais ir dviem prausyklomis, kuriuose iš viso įrengta dvylika kietųjų įrenginių, sanitariniu mazgu naudojosi iki 166 nuteistųjų. Tvirtino, kad pareiškėjui buvo užtikrintos pakankamos privatumą užtikrinančios sąlygos naudojantis unitazu, kadangi unitazai buvo atskirti dalinėmis pertvaromis. Pareiškėjas nėra teikęs skundų dėl naudojimosi 7-ojo būrio sanitariniu mazgu, nėra kreipęsis į pataisos įstaigos psichologus ar medikus dėl nepatogumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pabrėžė, kad 7-ojo būrio sanitarinis mazgas yra trečiame aukšte, todėl teiginiai dėl pareigūnų stebėjimo per sanitarinio mazgo langą yra nepagrįsti.

Marijampolės PN nurodė, kad 2018 m. gruodžio 17 d. - 2020 m. kovo 13 d. laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko 3-ojo būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,70 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, patalpoje buvo iki 11 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,15 kv. m ploto. Paaiškino, kad 3-iasis ir 4-asis būriai yra viename aukšte, būriuose yra 10 patalpų, jų bendras plotas 419,16 kv. m; nuo 2018 m. gruodžio 17 d. iki 2020 m. kovo 12 d. laikotarpiu 3-iame ir 4-ame būriuose buvo iki 134 nuteistųjų; šie būriai naudojosi dviem sanitariniais mazgais, kuriuose yra po 3 klozetus ir po 3 pisuarus; unitazai yra įrengti kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m, todėl pareiškėjo teisė naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista. Nurodė, kad 7-ojo ir 3-iojo būrių sanitariniai mazgai bei gyvenamosios patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, todėl tinkamai jas išvėdinus, patalpose negalėjo būti jaučiama drėgmė ir kauptis pelėsis. Nurodė, kad vabzdžių ir graužikų kontrolė ir naikinimas pataisos namuose vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti, o dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų pataisos namai yra sudarę sutartis su UAB „Dezinfa“. Marijampolės PN teigė, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų. Teigė, kad teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius, tačiau visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl maisto energetinės vertės yra deklaratyvaus pobūdžio, jis į įstaigos administraciją ar būrį prižiūrintį specialistą dėl netinkamo maisto kokybės nesikreipė. Paaiškino, kad higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems, esant jų rašytinam prašymui. Kadangi pareiškėjas buvo mokus, tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, dantų pasta ir skalbimo milteliai jam nebuvo skiriami, o teisės normos nenumato nuteistiesiems suteikti indų ploviklio. Nurodė, kad nuteistiesiems kartą per savaitę sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, o šaltu vandeniu jie gali naudotis neribotai būriuose esančiose prausyklose. Paaiškino, kad pareiškėjui atvykus į Marijampolės PN, 2018 m. lapkričio 14 d. buvo išduotas išskalbtas minkštasis inventorius, o 2019 m. sausio 13 d. pareiškėjo prašymu jam buvo išduotas naujas čiužinys ir pagalvė, nuteistųjų patalynė skalbiama centralizuotai. Tvirtino, kad teisės normos nenustato pasivaikščiojimo kiemų ploto. Pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamą pareigūnų elgesį yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN pareiškėjo skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo užregistruota (b. l. 15-29). Atsakovės atstovas papildomai nurodė, kad pareiškėjui atvykus į Marijampolės PN, buvo išduota švari, išvalyta ir išdezinfekuota medvilninė patalynė. Teigė, kad pareiškėjas priklausė paprastajai grupei, todėl jam buvo suteikta teisė apsipirkti parduotuvėje ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos teisės aktais nustatytos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Be to, sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą aiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, jo teigimu, atsiradusią jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis Antrojo sektoriaus 7-ajame ir 3-iajame nuteistųjų būriuose 2018 m. lapkričio 14 d. - 2020 m. kovo 12 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Pareiškėjas, visų pirma, teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytą minimalų gyvenamosios patalpos plotą.

BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), galiojusios iki 2020 m. sausio 22 d. Galiojusių taisyklių 11¹.1. punkte buvo nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. V-31 patvirtintoms normoms „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas tenkantis vienam žmogui nesikeitė (2.1 punktas).

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus, kuris nagrinėjamu atveju nustatomas pagal miegamųjų vietų skaičių. Be to, teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad pareiškėjas, paskirtą bausmę atliekantis pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, neprivalo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis gali dienotvarkėje nustatytu laiku judėti po lokalinį sektorių, užsiimti leistina veikla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017 ir kt.).

Sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių paaiškinimų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, plotą, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas objektyvių įrodymų savo argumentams dėl gyvenamojo ploto trūkumo patalpose pagrįsti nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų bei apgyvendintų asmenų skaičių, todėl darydamas išvadas, jais remiasi.

Bylos duomenimis, pareiškėjas 2018 m. lapkričio 19 d. - 2018 m. gruodžio 16 d. laikotarpiu bausmę atliko Antrojo sektoriaus 7-ojo būrio 2-ojoje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,10 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,19 kv. m. ploto; 2018 m. gruodžio 17 d. - 2020 m. kovo 12 d. laikotarpiu bausmę atliko Antrojo sektoriaus 3-ojo būrio 1-ojoje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,70 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,15 kv. m ploto (b. l. 16-17, 34). ).

Įvertinus nurodytus duomenis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą pataisos įstaigos bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo.

Pareiškėjas teigė, kad sanitariniame mazge buvo 3 praustuvės ir 3 unitazai, kuriais vienu metu naudojosi 100-150 nuteistųjų.

Marijampolės PN atsiliepime ir 2020 m. balandžio 20 d. pažymoje Nr. 14/07-1742 (b. l. 34) nurodė, jog 5-asis, 6-asis ir 7-asis būriai naudojasi 2 sanitariniais mazgais, kuriuose yra po 3 klozetus ir 3 pisuarus, sanitariniais mazgais naudojosi iki 166 nuteistųjų; 2018 m. gruodžio 17 d. - 2020 m. kovo 12 d. laikotarpiu 3-ajame ir 4-ajame būriuose buvo iki 134 nuteistųjų; 3-asis ir 4-asis būriai naudojasi 2 sanitariniais mazgais, kuriuose yra po 3 klozetus ir po 3 pisuarus, viso 12 kietųjų įrenginių.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 punktas nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Ginčo laikotarpiu galiojusios Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau - Aprūpinimo normos), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, numatė, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Taigi, 2018 m. lapkričio 19 d. - 2018 m. gruodžio 16 d. laikotarpiu pareiškėjas, bausmę atlikdamas Antrojo sektoriaus 7-ajame būryje, kartu su kitais 166 nuteistaisiais naudojosi 6 unitazais ir 6 pisuarais, t. y. vienas unitazas ar pisuaras teko beveik 14 nuteistųjų (166 : 12 = 13,8); 2018 m. gruodžio 17 d. - 2020 m. kovo 12 d. laikotarpiu pareiškėjas, bausmę atlikdamas Antrojo sektoriaus 3-iajame būryje, kartu su kitais 134 nuteistaisiais naudojosi 6 unitazais ir 6 pisuarais, t. y. vienas unitazas ar pisuaras teko daugiau kaip 11 nuteistųjų (134 : 12 = 11,1).

Atsakovės atstovo papildomai pateiktoje Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus vyriausiojo specialisto 2020 m. gegužės 22 d. pažymoje Nr. 14/07-2169 nurodyta, kad 5-asis, 6-asis ir 7-asis būriai naudojasi 2 prausyklomis, kuriose yra po 1 praustuvę, iš jų vienoje įrengti 7 vandens čiaupai (kranai), o kitoje - 6 vandens čiaupai (kranai), t. y. ginčo laikotarpiu 13 vandens čiaupų naudojosi iki 166 nuteistųjų; 3-asis ir 4-asis būriai naudojasi 2 prausyklomis, kuriose yra po 1 praustuvę, iš jų vienoje įrengti 7 vandens čiaupai (kranai), o kitoje - 6 vandens čiaupai (kranai), t. y. ginčo laikotarpiu 13 vandens čiaupų naudojosi iki 134 nuteistųjų (b. l. 158). Nurodytas aplinkybes patvirtina byloje pateiktos fotonuotraukos (b. l. 128, 129, 132, 135). Teismas sprendžia, kad įrengti atskiri čiaupai atitinka praustuves, kaip atskiras prausimosi vietas nuteistiesiems.

Remiantis nurodytais duomenimis, daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė Aprūpinimo normų 7.4 punkto reikalavimų, kadangi nagrinėjamu atveju 5-ojo, 6-ojo ir 7-ojo būrių 166 nuteistiesiems (įskaitant pareiškėją) teko 13 praustuvių (7 + 6), t. y. apytiksliai 13 asmenų teko 1 praustuvė (166 : 13 = 12,76), o 3-ojo ir 4-ojo būrių 134 nuteistiesiems (įskaitant pareiškėją) teko 13 praustuvių (7 + 6), t. y. apytiksliai 10 asmenų teko 1 praustuvė (134 : 13 = 10,30) .

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog turėjo gyventi antisanitarinėmis sąlygomis, nes gyvenamosiose patalpose buvo kenkėjų, o valgykloje skraidė paukščiai, vaikščiojo katinai.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – HN 134:2015) 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).

Teismas sprendžia, kad pareiškėjas objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodytus teiginius apie buitinių parazitų, kenkėjų buvimą gyvenamosiose patalpose, nepateikė. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodytiems argumentams apie pataisos įstaigai periodiškai teikiamas kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas patvirtinti pateikė tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“ sudarytas kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 71-79). Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi ir kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl atsiradusių kenkėjų ir prašęs juos naikinti. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - Visuomenės sveikatos centras) parengtame 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 užfiksuotais patikrinimo, kurio metu buvo tikrinamos visos Marijampolės PN patalpos, duomenimis, kontrolės metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų nebuvo pastebėta (b. l. 47-49). Atsakovės atstovas pateikė Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašus, iš kurių matyti, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo atliekamas kenkėjų naikinimas (b. l. 136-139).

Kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis vertinami pareiškėjo skundo teiginiai apie valgykloje skraidančius paukščius ir vaikščiojančius katinus, kadangi teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ar kiti nuteistieji būtų teikę skundus administracijai, Visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms kontrolės institucijoms dėl valgykloje vaikščiojančių katinų ar skraidančių paukščių ir reikalavę patikrinti, kaip joje laikomasi higienos ir sanitarijos reikalavimų.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl HN 134:2015 20 punkto pažeidimų atmetami.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog gyvenamosios patalpos nebuvo vėdinamos, todėl jose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, nuo lubų krito tinkas.

Pagal HN 134:2015 17 punktą, asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; HN 134:2015 16 punktas nustato, kad santykinė oro drėgmė gyvenamosiose patalpose turi būti 35 - 65 proc.

Visuomenės sveikatos centro parengtame 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 konstatuota, kad Marijampolės PN patalpose, kuriose nuteistieji laikomi ilgiau nei 24 val., yra natūralus apšvietimas, sudarytos sąlygos patalpas vėdinti per atidaromus langus (b. l. 47-48). Nurodytas aplinkybes patvirtina ir atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti patalpų langai (b. l. 85, 89, 90, 92, 99, 104, 110).

Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų buvęs paskirtas į gyvenamąją patalpą su neatsidarančiais langais, kad būtų teikęs pataisos namų administracijai skundus dėl neatsidarančių gyvenamųjų patalpų langų. Teismo vertinimu, nuteistieji, reguliariai vėdinantys, sistemingai valantys gyvenamąsias patalpas, išvengia atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose ir kitose patalpose. Visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 konstatuota, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos atitinka HN 134:2015 17 punktą, patikrinimo metu ant lubų, sienų matomo pelėsio nenustatyta (b. l. 48).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad sanitarinio mazgo patalpose nebuvo ventiliacijos, tualetuose neveikė vandens nuleidimo mechanizmas.

Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai apie sanitarinio mazgo patalpos netinkamą vėdinimą yra abstraktūs ir nekonkretūs. Visuomenės sveikatos centras 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 pažeidimų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo vėdinimo sistemų, vandens nuleidimo mechanizmų įrengimu ir eksploatavimu, nekonstatavo, pelėsio sanitarinių mazgų patalpose nenustatė. Marijampolės PN pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti sanitariniame mazge įrengta ventiliacine anga, atidaromas langas, patvirtina, kad šios patalpos vėdinamos. Be to, iš nurodytų fotonuotraukų matyti, kad sanitariniai įrenginiai, sanitarinio mazgo patalpos tvarkingos būklės (b. l. 98-99).

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo argumentai apie netinkamą patalpų būklę ir jų vėdinimą vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog Marijampolės PN nebuvo įrengta rūkymui skirtos vietos, buvo rūkoma koridoriuose ir kambariuose.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, o šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. HN 134:2015 7 punkte įtvirtintas reikalavimas, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas turi būti organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad teisės aktai draudžia rūkyti patalpose, kuriose nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, įpareigoja įrengti rūkymui skirtas specialias patalpas (vietas) ir iškabinti jas nurodančius užrašus ar ženklus.

Marijampolės PN paaiškino, kad visų būrių kiemuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Nurodytas aplinkybes patvirtina atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos. Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN apie gyvenamojoje patalpoje ar koridoriuose rūkančius asmenis ir dėl to jam kylančius nepatogumus, o atsakovės atstovas į tokius prašymus nebūtų reagavęs.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Marijampolės PN administracija, siekdama įgyvendinti Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą draudimą ir užtikrinti, jog pataisos įstaigoje būtų rūkoma specialioje tam skirtoje vietoje, veikė tinkamai ir neteisėtų veiksmų neatliko.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad prausykloje nebuvo šilto vandens.

HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Teismo vertinimu, ši teisės norma nustato baigtinį sąrašą pataisos įstaigos patalpų, į kurias privalo būti tiekiamas karštas vanduo, šiame sąraše prausykla nenurodyta.

Atsižvelgus į taikomą teisinį reguliavimą, pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens netiekimo į prausyklą atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, juo naudojosi daug nuteistųjų, todėl jame trūko vietos.

Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui įtvirtinti Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktuose. Šiose taisyklėse reikalavimų bendram pasivaikščiojimo kiemo ar vienam kalinamam asmeniui tenkančiam plotui nenustatyta. Daroma išvada, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta reikalavimų, privalomų pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų plotui.

Atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą ir įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nėra, o pareiškėjo argumentai dėl mažo pasivaikščiojimo kiemo ploto atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad sanitariniuose mazguose nebuvo privatumo, nes klozetai atitverti tik sienelėmis, o per esantį langą jį galėjo stebėti pareigūnai (pareigūnės moterys). Be to, pareiškėjas nurodė, kad privatumas nebuvo užtikrintas ir dušo patalpose, kadangi dušinėje neįrengtos pertvaros.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos 7.6 punkte nurodyta, kad klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Marijampolės PN pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad sanitariniame mazge įrengtos unitazus skiriančios sienelės (b. l. 94, 96, 109).

Sprendžiant, ar aukščiau apibūdintas sanitarinio mazgo įrengimas užtikrino pareiškėjo privatumą, atsižvelgiama į suformuotą administracinių teismų praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ta aplinkybė, jog nuteistasis naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant, EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, t. y. kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu, esančiu specialioje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, ir atsižvelgus į suformuotą teisminę praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, kurios nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Atsakovės atstovas atsiliepime tvirtino, kad pareiškėjo teiginiai, kad jam būnant sanitariniame mazge per langą jį galėjo stebėti įstaigos pareigūnai (pareigūnės moterys) yra nepagrįsti, kadangi 7-ojo būrio sanitarinis mazgas yra įrengtas trečiame aukšte, o 3-ojo būrio sanitarinis mazgas - antrame aukšte, todėl per patalpose įrengtus langas stebėjimas negalimas (b. l. 20).

Teismas sprendžia, kad nacionaliniai teisės aktai - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos - nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog pertvarų duše nebuvimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas ir negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. EŽTT praktikoje yra konstatuota, kad nors pertvarų duše neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., pvz. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo prastos, kad buvo pažeisti gyvenamųjų patalpų įrengimo, higienos ar buitinio aprūpinimo reikalavimai. Minėta, privatumo duše neužtikrinimas galėtų būti laikomas kumuliacine aplinkybe, jei būtų nustatytos ypač prastos kalinimo sąlygos ir vertinamas jų visetas. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustačius, nėra pagrindo Marijampolės PN veikas kvalifikuoti kaip pažeidžiančias Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovės atstovas pareiškėjui neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei dušu ir taip sukėlė neturtinę žalą.

Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę, be to, dušinėse trūko dušų purkštukų.

HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu.

Pareiškėjas skunde iš esmės neneigė, kad jam teisė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę buvo užtikrinama. Atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistieji naudojasi dušu kartą per savaitę pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką, ir pateikė šį grafiką (b. l. 69-70).

Byloje nebuvo nustatyta duomenų, kad pareiškėjui dėl tam tikrų svarbių priežasčių, susijusių su sveikatos būkle, būtų kilęs poreikis papildomai pasinaudoti dušu, kad tuo reikalu jis būtų teikęs motyvuotą prašymą ir kad toks prašymas būtų nemotyvuotai nepatenkintas.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN teisės aktų normų, reglamentuojančių pareiškėjo teisę nustatyta tvarka pasinaudoti dušu, nepažeidė.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad per mėnesį jam buvo išduodamas tik vienas kokybiško tualetinio popieriaus ruloniukas, skutimosi peiliuką gaudavo vieną visam mėnesiui, dantų pastos užtekdavo tik dviem savaitėms, gaunamų skalbimo miltelių neužtekdavo, o skysčio indams plauti įstaigoje iš viso nebuvo išduodama.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 1R-219 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d.) 4 punktas nustato, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Aprašo 5 punkte nurodyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą, o tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu (Aprašo 13 punktas). Teisės normos nereglamentuoja pataisos namų pareigos suteikti nuteistiesiems indų ploviklį.

Marijampolės PN, remdamiesi V. D. pinigų apskaitos žiniaraščio duomenimis, nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo mokus, prašymų suteikti higienos priemones neteikė. Atsakovės atstovas pateikė V. D. pinigų apskaitos žiniaraštį (b. l. 42-46). Teismas pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nenustatė, todėl jais remdamasis sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo mokus, disponavo piniginėmis lėšomis, kurias savo nuožiūra leido įvairių prekių įsigijimui.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, jog pareiškėjo teiginiai apie teisės gauti nustatytą aprūpinimą higienos ir asmens priežiūros priemonėmis pažeidimus nepagrįsti bylos duomenimis ir atmetami.

Be to, pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad Marijampolės PN nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, todėl ginčo laikotarpiu jautė baimę, jog kilus gaisrui, neturės galimybės išsigelbėti, nes gyvenamosios patalpos nakčiai buvo rakinamos.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Marijampolės PN gesintuvai ir kitas gaisrinis inventorius yra laikomas kontroliniuose postuose ir direktoriaus budinčiojo padėjėjo patalpose; Marijampolės PN direktoriaus įsakymu yra paskirti asmenys atsakingi už priešgaisrinę apsaugą; nuolatos yra atnaujinami visų pastatų patalpų evakavimo planai; patalpose, būriuose, koridoriuose, laiptinėse yra iškabinti nurodomieji ženklai; Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba įstaigoje nuolat atlieka priešgaisrinį techninį patikrinimą. Nurodytoms aplinkybėms patvirtinti Marijampolės PN pateikė Turto valdymo skyriaus 2020 m. balandžio 9 d. pažymą Nr. 14/07-1682 „Dėl priešgaisrinės saugos Marijampolės pataisos namuose“ (b. l. 39).

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais ir juos pagrindžiančiais dokumentais. Be to, teismas vertina, kad pareiškėjo teiginiai apie gaisrų kilimo galimybes yra itin abstraktūs ir hipotetiniai.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai dėl žalos, sukeltos priešgaisrinės apsaugos taisyklių nesilaikymo, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų gyvenamųjų patalpų būklės: teigė, kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, gyvenamųjų patalpų grindys buvo išpuvusios, o jose esantys baldai (lovos, spintelės ir taburetės) buvo netinkami naudotis.

HN 134:2015 12 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose numatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui turi būti metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė ir/arba kėdė ir/arba suolai (pagal poreikį), stalas, šiukšlių dėžė, sieninė pakaba arba spinta. Minėtas teisės aktas minimalaus inventoriaus naudojimo laiko nenustato.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 7-ojo ir 3-iojo būrių gyvenamosios patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus, ir pabrėžė, jog Visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 nenurodyti HN 134:2015 12 punkto reikalavimų pažeidimai. Be to, Marijampolės PN pažymėjo, kad patalpos yra prižiūrimos, atliekami jų remonto darbai. Įvertinus Marijampolės PN pateiktas gyvenamųjų patalpų fotonuotraukas, daroma išvada, kad jos patvirtina atsakovės atstovo teiginius apie gyvenamųjų patalpų ir jose esančių baldų tinkamą būklę (b. l. 86-93, 101-107).

Vertinant nurodytus bylos proceso dalyvių paaiškinimus, teismas vadovaujasi bendrąja įrodinėjimo taisykle, pagal kurią, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011 ir kt.).

Nagrinėjamo ginčo atveju V. D. nepateikė jokių objektyvių įrodymų (teiktų raštų, skundų, atsakymų į kreipimusis ir pan.), patvirtinančių, kad jis ginčo laikotarpiu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl netinkamų gyvenamųjų patalpų bei jose esančių baldų būklės.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai apie netinkamą patalpų bei jose esančių baldų būklę atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog apsipirkti pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje leidžiama tik vieną kartą per savaitę.

BVK 92 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (galiojusių iki 2020 m. sausio 22 d.) 77 punktas nustatė, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų ne rečiau kaip kartą per savaitę. Nuo 2020 m. sausio 22 d. galiojančių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 35 punkte įtvirtinta, kad paprastajai ir drausmės grupėms priskirtiems nuteistiesiems (suimtiesiems) sudaromos sąlygos apsipirkti pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę, o lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems – ne rečiau kaip du kartus per savaitę.

Atsižvelgus į atsakovės atstovo pateiktą informaciją, kad pareiškėjas priklausė paprastajai grupei, daroma išvada, kad jam buvo suteikta teisė apsipirkti parduotuvėje ne rečiau kaip vieną kartą savaitėje. Pareiškėjas skunde pripažino, kad kartą per savaitę jam buvo suteikta galimybė apsipirkti parduotuvėje.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjos teiginiai apie BVK 92 straipsnyje įtvirtintos teisės apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje pažeidimą atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad Marijampolės PN čiužiniai, antklodės, pagalvės išduodami nedezinfekuoti, išduodama sintetinė patalynė sukeldavo alergiją.

HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. HN 134:2015 42 punktas draudžia laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui, 2018 m. lapkričio 14 d. atvykusiam į Marijampolės PN, buvo išduota švari, išvalyta ir išdezinfekuota patalynė; naujai atvykusiems nuteistiesiems minkštasis inventorius išduodamas iš skalbyklos; pareiškėjo prašymu 2019 m. sausio 13 d. buvo išduotas naujas čiužinys ir pagalvė; nuteistųjų patalynė ir drabužiai skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pagal pataisos namų direktoriaus patvirtintą tvarką; bendrabučio tipo patalpose kiekviename aukšte yra įrengtos skalbimo ir džiovinimo patalpos, kuriose nuteistieji gali patys skalbti ir džiovinti skalbinius. Marijampolės PN papildomai pateikė 2018 m. gruodžio 18 d. sudarytas prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios patvirtina, kad pataisos įstaiga įsigijo medvilninę patalynę (b. l. 140-153).

Teismas neturi pagrindo abejoti Marijampolės PN pateiktais duomenimis. Nurodyta išvada daroma, atsižvelgus ir į Visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 užfiksuotus patikrinimo duomenis, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės yra iš skalbti ir (arba) dezinfekuoti tinkamo audinio ( b. l. 49).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai apie jam išduotą netinkamą patalynę atmetami kaip nepagrįsti. Byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl netinkamos patalynės (sintetinės) pareiškėjas būtų turėjęs sveikatos problemų ir dėl to kreipęsis į medikus.

Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam, sportuojančiam asmeniui, pataisos namų siūlomo maisto davinio energinė vertė buvo per maža.

Pagal BVK 173 straipsnio 4 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas; maistu nuteistieji aprūpinami nemokamai. Valstybės pareiga užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).

Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės).

Maitinimo organizavimo taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius; sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Maitinimo organizavimo taisyklių nuostatas, yra nurodęs, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant sveikatos priežiūros specialisto išvadai (žr., pvz., 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015, 2015 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje duomenų apie pareiškėjui paskirtą specialų maitinimą pagal sveikatos priežiūros specialistų išvadą, nėra. Bylos duomenimis, pareiškėjas rašytiniais prašymais dėl netinkamo maisto kaloringumo į pataisos namų administraciją nesikreipė. Išanalizavus skunde išdėstytus paaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjas teisės gauti maistą pagal nustatytas fiziologines mitybos normas ir tinkamos kokybės pažeidimus apibūdino abstrakčiai, konkrečiai nenurodė, kaip jis nustatė, jog tiekiamas maistas buvo nekaloringas ir neatitiko fiziologinių mitybos normų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, galinčių patvirtinti, kad jis nustatyta tvarka siekė apginti šią savo teisę. Teismo vertinimu, be kitų įrodymų, kaip tinkami ir objektyvūs įrodymai, galintys patvirtinti pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą pažeidimus, vertintini Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, kuriai pavesta tikrinti vartotojų ir jų organizacijų, kitų suinteresuotų įstaigų ir organizacijų skundus dėl maisto, neatitinkančio saugos, kokybės, nesaugių maisto tvarkymo paslaugų teikimo, atlikti maisto laboratorinius tyrimai ir jų metu parengti dokumentai.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie pažeistą teisę į tinkamą maitinimą nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis ir atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN administracijos atstovai nepriėmė iš jo ir neregistravo skundų, grasino dėl rašomų skundų.

Iki 2020 m. sausio 22 d. galiojusių Vidaus tvarkos taisyklių 192 punkte buvo nustatyta, kad nuteistieji pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus pateikia raštu; pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, pataisos įstaigos personalui įteikiami pašto vokuose, o skirti pataisos įstaigos direktoriui – nuteistojo nuožiūra. Pagal galiojusių Vidaus tvarkos taisyklių 194 punktą, nuteistieji rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus įteikia pataisos įstaigos direktoriaus paskirtam administracijos atstovui; administracijos atstovas juos registruoja Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale ir duoda nuteistajam pasirašyti arba šiuos nuteistųjų pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus registruoja elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje; pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, išsiunčiami, o skirti pataisos įstaigos direktoriui perduodami per vieną darbo dieną nuo jų įteikimo (gavimo) momento. Nuo 2020 m. sausio 22 d. galiojančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 78 punktas nustato, kad nuteistieji (suimtieji) siunčiamus laiškus neužklijuotuose vokuose įteikia pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) direktoriaus įgaliotam darbuotojui, kuris nuteistojo (suimtojo) akivaizdoje patikrina, ar juose nėra kitų objektų, išskyrus laišką, nuotraukas, atvirukus, pašto ženklus, vokus ir dokumentus, kurių leidžiama turėti nuteistajam (suimtajam).

Atsakovės atstovo atsiliepime nurodyta, kad pareiškėjas ginčo aplinkybes apibūdino abstrakčiai, nenurodė tikslios datos, kada jis teikė skundą pataisos įstaigos administracijai ir kada toks skundas nebuvo registruojamas, neįvardino jam grasinusių pareigūnų, nenurodė kitų konkrečių aplinkybių, kurias būtų galima patikrinti.

Teismas, išanalizavęs skundo teiginius apie iš pareiškėjo nepaimtus skundus ir pareigūnų grasinimus dėl teiktų skundų, daro išvadą, kad jie yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio, todėl juos atmeta.

Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.246, 6.249 ir 6.247 straipsniuose, buvimo; nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad byloje nenustatyta Marijampolės PN ir jo pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius Marijampolės PN, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.