Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Albino Čeplinsko, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui ieškovo J. V. M. ieškinys atsakovei R. M., tretiesiems asmenims A. O. M., notarei Astai Panavienei dėl testamento ir paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiais, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Kolegija išnagrinėjo atskirąjį skundą neperžengdama jame nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Kolegija sprendžia, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina galioti.

Vadovaujantis CPK 137 str., 138 str., 115 str. nuostatomis, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, teismas patikrina, ar pateiktas ieškinys atitinka CPK 135 str. nustatytus reikalavimus. Tarp ieškiniui, kaip procesiniam dokumentui, keliamų reikalavimų, įvardinti ieškinio pagrindas (CPK 135 str. 1 d. 2 p.) ir ieškinio dalykas (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Šiais dviem esminiais ieškinio elementais yra apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos, todėl tik tikslus jų įvardijimas ieškinyje gali nulemti operatyvią ir nuoseklią proceso eigą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškia reikalavimą pripažinti negaliojančiu testamentą nurodydamas, jog testamentas buvo sudarytas neišreiškus tikrosios valios, apgaulės ir melo išdavoje. Tačiau nei iš ieškinio, nei iš ieškinio patikslinimo turinio nėra aišku, kas ir kaip testatorę apgavo, nenurodoma, kokiomis aplinkybėmis testamentas buvo sudarytas ir kas galėjo nulemti testatorės tikrosios valios neatitinkantį jos apsisprendimui. Nurodytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo ginčijamoje nutartyje pateiktą išvadą, kad ieškovas nei ieškinyje, nei šalindamas ieškinio trūkumus tinkamai nesuformulavo aplinkybių, pagrindžiančių jo reiškiamą reikalavimą. Dėmesys taip pat atkreiptinas į tai, jog ieškovas, ieškinyje nurodydamas konkrečius dokumentus, prašydamas pripažinti juos negaliojančiais, nei su ieškiniu, nei su jo patikslinimu teismui šių dokumentų ar jų nuorašų nepateikė (CPK 135 str. 1 d. 3 p.), teikdamas prašymą dėl paveldėjimo bylos išreikalavimo, nenurodė jokių aplinkybių, kurios trukdė jam įrodymus surinkti ir pateikti teismui pačiam, neįvardijo nesėkmingų bandymų įrodymus gauti faktų (CPK 135 str. 2 d.). Be to, ieškinyje ieškovas mini ir „R. M. be datos rašytą pareiškimą“, kuris prie ieškinio taip pat nepridėtas, ieškovas nenurodo ir šio dokumento buvimo vietos. Dėl nurodytų priežasčių teismas įrodymų nepateikimą pagrįstai įvertino kaip esminį ieškinio trūkumą. Atskirojo skundo argumentas, jog aplinkybes įvardinti bei įrodymus pateikti galima ir vėlesnėse proceso stadijose, nagrinėjamoje situacijoje vertintinas kaip neatitinkantis CPK 181 str. 2 d., 135 str. kuriamo teisinio reglamentavimo, prieštaraujantis CPK 7 str. įtvirtintam proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui, kadangi nesant aiškaus reiškiamų reikalavimų pagrindo yra apribojamos ne tik teismo galimybės įvertinti ginčo pobūdį, bet ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų galimybės atsiliepimuose įvertinti reiškiamo reikalavimo pagrįstumą. Faktą, jog ginčijama nutartimi nustatyti trūkumai nebuvo pašalinti, netiesiogiai patvirtina ir pats ieškovas, kartu su atskiruoju skundu pateikdamas dar vieną patikslintą ieškinį, kurį, esant tokiai proceso stadijai, kai byloje yra priimtas bylą užbaigiantis pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, priimti nėra jokio teisinio pagrindo. Iš kitos pusės, teisėjų kolegija akcentuoja, jog ginčijamos nutarties priėmimas neužkerta kelio ieškovui, ištaisius visus ieškinio trūkumus, kreiptis į teismą iš naujo inicijuojant savarankišką civilinį procesą. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovas atskirajame skunde pagrįstai nurodo, kad jo reiškiami reikalavimai vertintini kaip neturtinio pobūdžio, kadangi, prašant pripažinti sandorius negaliojančiais, reikalavimas dėl restitucijos taikymo nepareikštas, todėl ieškinio dalykas vertintinas kaip negatyvūs reikalavimai dėl pripažinimo, teismingi apylinkės teismui. Net ir pripažinus, jog ginčijamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas bylos teismingumą be pagrindo sieja su reiškiamų reikalavimų suma, šis netikslumas negali būti vertinamas kaip pagrindas atskirajam skundui tenkinti, kadangi aptariamas ginčijamos nutarties motyvas vertintinas kaip nesusijęs su nutarties rezoliucine dalimi, t.y. ieškovo pateiktas ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovui ne dėl to, jog jis neteismingas tam teismui, į kurį kreipėsi ieškovas, o dėl to, jog pateiktas ieškinys neatitinka įstatymo jam keliamų reikalavimų.

Įvertinusi visas aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog atskirasis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.