- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-30
- Bylos Nr.
- 2A-1360-230/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Galina Blaževič, Virginija Gudynienė
- Atsakovas
- V. Š.
- Ieškovas
- VSDFV Kauno skyriaus
- Trečiasis asmuo
- K. K.
- Kategorijos
- 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-313-375/2010 pagal ieškovo VSDFV Kauno skyriaus ieškinį atsakovui V. Š., trečiajam asmeniui K. K. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas VSDFV Kauno skyrius ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. Š. 1719,62 Lt žalos atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. gegužės 29 d. kilus ginčui dėl atliekamų darbų UAB „Evelkas“ teritorijoje darbo metu buvo sužalotas UAB „Statida“ statybos darbų vadovas K. K., dėl ko jis buvo nedarbingas nuo 2007 m. gegužės 31 d. iki 2007 m. birželio 8 d. Darbe įvykęs nelaimingas atsitikimas buvo pripažintas draudiminiu įvykiu. Ieškovas K. K. už laikinojo nedarbingumo laikotarpį išmokėjo 1719,62 Lt ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe pašalpą. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad K. K. sužalojo atsakovas V. Š.. VSDFV Kauno skyrius dėl V. Š. kaltės išmokėjo K. K. pašalpą, todėl įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę išreikalauti sumokėtas sumas iš kalto asmens.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo V. Š. 1719,62 Lt VSDFV Kauno skyriui, 25,79 Lt žyminio mokesčio ir 10 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad 2007 m. gegužės 29 d. K. K. padaryti sužalojimai kilusio ginčo metu dėl UAB „Evelkas“ priklausančioje teritorijoje atliekamų statybos darbų yra nustatyti atliekant ikiteisminį tyrimą atsakovo atžvilgiu baudžiamojoje byloje. Tyrimo eigoje nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 294 str. 2 d. (savivaldžiavimas, panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam) į BK 140 straipsnį, kuris priskiriamas prie privataus kaltinimo bylų, tyrimas nutrauktas, nes ikiteisminis tyrimas dėl prie privataus kaltinimo bylų neatliekamas. Bylą nagrinėjant civiline tvarka, kaltės nebuvimą privalėjo įrodyti atsakovas, nes kaltė yra preziumuojama, skirtingai nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas atmetė atsakovo argumentus, grindžiamus prokuratūros nutarimo teiginiais, jog „nenustatyta, kad V. Š. savavaldžiavo panaudodamas fizinę prievartą. Įvertinus aplinkybes neatmetama ir įtariamojo nurodyta versija, kad V. Š. gynėsi nuo K. K.“. Teismas nurodė, kad šio nutarimo nuostatos negali būti vertinamos, kaip įrodančios atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų nebuvimą. Teismas nustatė, kad konfliktą išprovokavo pats atsakovas, todėl būdamas apdairus, rūpestingas, atidus ir protingas žmogus, atsakovas turėjo elgtis kitaip ir būtų išvengęs žalos. K. K. ir darbininkai buvo UAB „Evelkas“ samdyti žmonės, todėl kilus ginčui dėl teritorijos, kurioje atliekami statybos darbai, atsakovas privalėjo aiškintis ne su užsakymą vykdančiais žmonėmis, o su UAB „Evelkas“. Teismas taip pat padarė išvadą, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo argumentus, kad jis privalėjo gintis nuo K. K. neteisėtų veiksmų, t.y. kad jis K. K. sužalojo iškilus savigynos ar būtinosios ginties reikalingumui. Teismo nuomone, pjautinė žaizda K. K. plaštakoje, padaryta aštriu pjaunančiu įrankiu, taip pat patvirtina, kad paties atsakovo inicijuoto konflikto metu atsakovas elgėsi ne kaip apdairus, rūpestingas, atidus ir protingas žmogus. Todėl atsakovas pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atsargiai ir yra kaltas dėl žalos atsiradimo.
Šalies argumentai
Atsakovas V. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas. Teismas netinkamai ištyrė arba visai netyrė bylos duomenų, patvirtinančių paties sužalotojo K. K. kaltę dėl įvykusio konflikto tarp jo ir atsakovo, kuris tęsė darbus nekreipdamas į atsakovo perspėjimus, o pakartotinai perspėjus ir pirmas panaudojo fizinę jėgą. Todėl nepagrįsti teismo teiginiai, kad atsakovas buvo nerūpestingas ir neatidus, nesugebėdamas išvengti žalą sukėlusio konflikto, nes būtent K. K. susidariusią situaciją privalėjo spręsti civilizuotu būdu, o ne sukelti konfliktą. Ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu nutrauktas, padarius išvadą, kad tyrimo metu nebuvo nustatytas V. Š. savavaldžiavimas, panaudojant fizinę prievartą, ir nurodyta, jog įvertinus aplinkybes, neatmetama galimybė, kad V. Š. gynėsi nuo K. K.. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.248 straipsnį, kadangi atsakovo kaltė nebuvo nustatyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų, jos neįrodė ir ieškovas. Atsakovo kaltė dėl kito asmens užpuolimo nenustatyta, jis pats buvo priverstas gintis. Žalingi padariniai nebūtų atsiradę, jei nebūtų K. K. neteisėtų veiksmų. Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.269 straipsnio 1 dalies, numatančios teisėtai besiginančio asmens dėl būtinosios ginties ar savigynos atleidimą nuo atsakomybės už padarytą žalą.
Atsiliepimas
Ieškovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Ieškovas nurodo, kad apelianto argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nepagrįsti, nes jis nenurodė, kokių konkrečiai įrodymų teismas neįvertino ir į kokius jo argumentus nebuvo atsakyta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įrodinėjimo dalykai baudžiamosiose ir civilinėse bylose skiriasi, todėl kaltės ir neteisėtumo sampratos baudžiamojoje ir civilinėje teisėje nėra tapačios. Teismas padarė teisingą išvadą, kad prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą negali būti vertinamas kaip įrodančiu atsakovo kaltės ar neteisėtų veiksmų nebuvimą civilinės teisės požiūriu. Kaltė, skirtingai nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos, yra preziumuojama, ir ieškovas šios sąlygos neprivalo įrodinėti. Kaltės nebuvimą privalo įrodyti atsakovas. Teismas teisingai konstatavo, kad paties atsakovo inicijuoto konflikto metu atsakovas elgėsi ne kaip apdairus, rūpestingas, atidus ir protingas žmogus. Atsakovas, žinodamas, kad K. K. ir kiti darbuotojai darbus vykdo pagal UAB „Evelkas“ užsakymą, savo pretenzijas reiškė netinkamam asmeniui, dėl nuosavybės iškilusių problemų nesprendė su asmenimis, su kuriais turėjo spręsti, t.y. elgėsi neapdairiai ir neprotingai ir pats sukėlė bereikalingą konfliktinę situaciją. Atsakovas neginčija K. K. sužalojimo fakto, tačiau teigia, kad jam civilinė atsakomybė negali būti taikoma, nes žala padaryta dėl būtinosios ginties. Bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jei žalą padaręs asmuo neįrodo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių, iš kurių viena - būtinoji gintis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis privalėjo gintis nuo K. K. neteisėtų veiksmų. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatyta jokios realios grėsmės atsakovo sveikatai, gyvybei ar turtui. Atsakovo veiksmai buvo neadekvatūs, neproporcingi, žala padaryta ne būtinosios ginties, o nesuvaldytų emocijų ir pykčio pasekmėje.
Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), o apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir pažeidė CPK 185 ir 263 straipsnių reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas savo išvadas sprendime pagrindė byloje pateiktų įrodymų analize. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, padarė kitokias, nei norėtų atsakovas, išvadas nereiškia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantas nenurodo, kokie konkretūs įrodymai buvo įvertinti netinkamai. Atsakovas visiškai nepagrįstai teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog konfliktą inicijavo pats K. K. ir būtent jis pirmas panaudojo jėgą. Ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad konfliktas kilo todėl, kad atsakovas ėmė reikšti pretenzijas statybos darbus atliekantiems darbuotojams dėl darbų atlikimo neva ginčytinoje ir darbų užsakovui nepriklausančioje teritorijoje. Iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (b.l. 7-10) matyti, kad būtent atsakovas pirmas pradėjo reikšti pretenzijas pagal užsakovo UAB „Evelkas“ užsakymą statybos darbus atliekantiems darbuotojams, ir jas reiškė ne vieną kartą. Iš šiame nutarime fiksuotų liudytojų K. K., V. V., S.Gudavičiaus parodymų taip pat matyti, kad statybos darbų vadovas K. K. dėjo pastangas aiškintis, ar buvo pagrįstos atsakovo V. Š. pretenzijos. To neneigė ir pats atsakovas V. Š.. Todėl ir po aiškinimosi V. Š. atkakliai toliau reikštos pretenzijos darbuotojams, kurie tik vykdė statybos darbus užsakovo nurodymu ir pastarojo teritorijoje, paneigia atsakovo tvirtinimą, kad būtent K. K. pirmas sukėlė konfliktą, o duomenų, kad K. K. pirmas būtų užpuolęs atsakovą V. Š., byloje, išskyrus paties atsakovo paaiškinimus, nėra. Tiek ikiteisminio tyrimo medžiaga, tiek ir nurodytas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nepatvirtina, kad konflikto metu buvo padarytas teritorinis pažeidimas, be to, tai galėtų būti nustatyta tik išsprendus ginčą teismine tvarka. Darbai buvo vykdomi užsakovo nurodymu ir jo nurodytoje vietoje, todėl darbus vykdę asmenys, atsakovui reikalaujant, neturėjo pagrindo nutraukti darbus. Ginčas dėl teritorinių pretenzijų turėjo būti sprendžiamas ne tarp darbus vykdžiusių asmenų ir atsakovo, bet tarp atsakovo ir darbus užsakiusios bendrovės. Tai, kad nebuvo nustatytas atsakovo V. Š. savavaldžiavimas, kaip nusikalstama veika, nereiškia, kad nėra jo kaltės dėl padarytos žalos – K. K. sužalojimo civilinės atsakomybės požiūriu. Nurodytos aplinkybės pilnai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog būtent atsakovo elgesys neatitiko protingo, apdairaus, rūpestingo ir atidaus asmens elgesio standartų, ir jis pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atsargiai, juo labiau, kad konflikto pasėkoje dėl jo veiksmų buvo sužalotas žmogus, o atsakovas sužalojimo fakto neginčija.
Atsiliepimas
Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovas privalėjęs įrodyti jo kaltę dėl atsiradusios žalos. Kaltė, skirtingai nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos, yra preziumuojama, ką numato CK 6.248 straipsnio 1 dalis. Prezumpcija netaikytina tik įstatymo numatytais atvejais. Atsakovo nuomone, šiuo atveju turėjo būti taikytas CK 6.269 straipsnis, kuriame numatyta, kad asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą (CK 6.269 straipsnio 1 dalis). Atsakovas niekaip neįrodė būtinosios ginties ar savigynos aplinkybių (CPK 178 straipsnis). Šias aplinkybes atsakovas tvirtina tik savo paaiškinimais, tačiau kitai konflikto šaliai tvirtinant priešingai, atsakovas nepateikė jokių jo paaiškinimus patvirtinančių įrodymų. Ir atvirkščiai, kiti konflikto dalyviai, o būtent liudytojas V. V. parodė, kad atsakovas pirmasis užpuolė K. K. ir bandė jam smogti ranka į veidą, tačiau pastarasis smūgio išvengė, o V. Š. pakartotinai puolant buvo sužalotas.
Žemesnės instancijos teismas
Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai jas teisiškai kvalifikavo. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas kaip nepagrįstas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.