Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir jam paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu skirta bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 6 d. nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausme dalinio sudėjimo būdu ir M. R. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš M. R. nukentėjusiajam R. K. priteista 21674,16 Lt turtinei žalai atlyginti, 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 200 Lt išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti, be to, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 20053,76 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 27 d. apie 3.00 val. viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje prie įėjimo į restoraną „Stiklinis“, esantį Alytuje, Naujoji g. 3, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl chuliganiškų paskatų, be jokios dingsties, tyčia, vieną kartą smogė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu aštriu, duriančio pjaunančio tipo, žalojančiu daiktu nukentėjusiajam R. K. į dešinę koją, padarydamas jam pjautinę dešinės kirkšnies žaizdą su dešinių paviršinių šlauninių arterijos ir venos pažeidimu bei dešiniųjų giliųjų šlaunies arterijos ir venos pažeidimu, todėl dėl sužalojimo komplikacijų atliktos chirurginės dešinės kojos egzartikuliacijos klubo sąnaryje R. K. prarado 70% bendrojo darbingumo, tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam R. K. sveikatą. Taip M. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Apeliaciniu skundu nuteistojo M. R. gynėjas prašo pakeisti 2010 m. lapkričio 23 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį ir nuteistąjį M. R. nuo bausmės atleisti arba sušvelninti jam paskirtą bausmę ir sumažinti priteistus civilinius ieškinius.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. R. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam M. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apygardos teismas, nuteistajam M. R. už kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą paskirdamas aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes, reikšmingas bausmės rūšies ir dydžio parinkimui ir nepažeidė BK 54 ir 61 straipsniuose numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Bendrindamas šią bausmę su kitu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir paskirdamas M. R. galutinę subendrintą devynerių metų laisvės atėmimo bausmę, teismas nepažeidė baudžiamajame įstatyme numatytų bausmių bendrinimo taisyklių. Taip pat byloje pagrįstai tenkinti nukentėjusiojo R. K. ir Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai ir iš nuteistojo M. R. pagrįstai priteistos atitinkamos sumos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimui, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nusikalstama veika kvalifikuojama tada, kai nustatoma, jog kaltininko padarytos nusikalstamos veikos motyvas buvo chuliganiškos paskatos. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką chuliganiškos paskatos yra tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų nesilaikymo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, juo siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K–99/2007, Nr. 2K-142/2008, Nr. 2K-272/2010 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu chuliganiškų paskatų buvimu M. R. veikoje pagrįstai pripažinta tai, kad jis įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be jokios dingsties, tyčia vieną kartą smogė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu aštriu, duriančio pjaunančio tipo, žalojančiu daiktu nukentėjusiajam R. K. į dešinę koją ir tokiu būdu pastarąjį sunkiai sužalojo. Kaip matyti iš nuteistojo M. R. parodymų duotų pirmosios instancijos teisme, jis negalėjo paaiškinti kodėl peiliu sudavė nukentėjusiajam, bei teigė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo jokių piktumų (t. 3, b. l. 135 – 136). Nukentėjusysis R. K. taip pat parodė, kad iki įvykio su nuteistuoju M. R. nekonfliktavo ir buvo sužalotas be priežasties (t. 3, 136 – 137). Liudytojai T. J. ir E. E. , kurie betarpiškai stebėjo įvykį, taip pat parodė, kad nematė jokių konfliktų tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo (t. 3, b. l. 150 – 153). Taigi tiek nuteistojo M. R. , tiek nukentėjusiojo R. K. , tiek įvykį stebėjusių liudytojų T. J. ir E. E. parodymai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusįjį nuteistasis sužalojo be dingsties, kas visiškai atitinka teismų praktikoje formuojamą chuliganiškų paskatų sąvoką. Dėl paminėtų aplinkybių, priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas, jo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad M. R. su R. K. iki pastarojo sužalojimo neturėjo jokių kontaktų, bendravimo, konflikto, tik patvirtina, jog nuteistasis nusikalstamą veiką padarė vedamas chuliganiškų paskatų, todėl nuteistojo M. R. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Gynėjas apeliaciniame skunde tvirtindamas, jog nuteistajam M. R. nepagrįstai inkriminuotos chuliganiškos paskatos, nurodo, kad M. R. įvykio metu buvo patologinio girtumo būsenoje ir dėl to negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, nes buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, su juo dėl girtumo negalėjo susikalbėti pareigūnai, be to, po įvykio elgėsi nestandartiškai, t. y. nebėgo ir nesislėpė. Ši gynėjo nurodoma aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl atskirų inkriminuotą nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių. Tačiau, jei ji atitiktų objektyvią tiesą, galėtų būti reikšminga sprendžiant dėl nuteistojo M. R. pakaltinamumo. Pakaltinamumas – tai fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tai yra vienas iš būtinų nusikalstamos veikos subjekto – fizinio asmens – požymių. Jei asmuo, darydamas BK uždraustą veiką dėl psichikos sutrikimo, negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, jis pripažįstamas nepakaltinamu ir neatsako pagal BK už padarytą nusikalstamą veiką (BK 17 straipsnis). Teismo psichiatrijoje ir teismų praktikoje psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo gali būti pripažįstamas nepakaltinamu, skirstomi į tris grupes: 1) chroniškos psichikos ligos; 2) laikini psichinės veiklos sutrikimai; 3) kitokios patologinės būsenos. Nepakaltinamumas dėl patologinio girtumo, teismo medicinos požiūriu, priskiriamas kitokioms patologinėms būsenoms ir suprantamas kaip staiga atsiradęs dėl alkoholio vartojimo trumpalaikis psichikos sutrikimas. Dėl patologinio girtumo pažeidžiami suvokimo procesai ir dėl atsiradusių haliucinacijų žmogus praranda sąlytį su išoriniu pasauliu. Patologinis girtumas trunka neilgai – iki kelių valandų, po to žmogus užmiega ir prabudęs nieko neprisimena. Nors nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neskyrė ekspertizės M. R. psichinei būsenai nustatyti, tačiau iš bylos matyti, kad nebuvo jokio pagrindo tirti, ar nuteistasis M. R. nusikaltimo metu galėjo suvokti veiksmų esmę ir juos valdyti, ar jis buvo patologinio girtumo būsenoje. Bylos medžiagoje nėra duomenų leidžiančių daryti priešingą išvadą. Kaip matyti iš nuteistojo M. R. parodymų duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, jis iš esmės aiškiai ir nuosekliai parodė įvykio aplinkybes, nurodė, ką veikė tiek iki įvykio, tiek po įvykio. Apklausiamas 2010 m. balandžio 7 d. ikiteisminio tyrimo metu M. R. gana smulkiai išdėstė visus savo veiksmus, kuriuos jis atliko įvykio vakarą bei parodė, kad nukentėjusiajam R. K. peiliu dūrė į koją po tarp jų kilusio žodinio konflikto (t. 2, b. l. 154 – 155). Tokius parodymus nuteistasis patvirtino ir 2010 m. gegužės 26 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. l. 157 – 159), taip pat įtariamojo papildomos apklausos metu 2010 m. gegužės 31 d. (t. 2, b. l. 160). 2010 m. parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis M. R. nuosekliai parodė vietą, kurioje jis sužalojo nukentėjusįjį, kryptį, kuria pasišalino iš įvykio vietos, taip pat vietą, kurioje išmetė peilį (t. 2, b. l. 165 – 166). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat parodė, kad nors dėl girtumo sunkiai, tačiau atsimena įvykio aplinkybes, pamena, kad prie restorano „Stiklinis“ peiliu dūrė nukentėjusiajam, prieš suduodamas peilį atlenkė (t. 3, b. l. 136). Tokie nuteistojo parodymai esminėse detalėse sutampa su kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais bei kitais įrodymais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Be to, iš byloje esančio nuteistojo M. R. artimiesiems rašyto raštelio matyti, kad jis būdamas sulaikytas nurodo ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotuose parodymuose pateiktą versiją ir prašo, kad jeigu įmanoma, nukentėjusysis būtų paveiktas duoti tokius pat parodymus (t. 3, b. l. 12). Aukščiau paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis M. R. pamena įvykio aplinkybes ir pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo suabejoti jo psichine būsena įvykio metu ir manyti, kad jis galėjo būti patologinio girtumo būsenoje bei dėl to negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Pastebėtina ir tai, kad gynėjo prašymas skirti nuteistajam psichiatrinę – psichologinę ekspertizę bei jo pateikta versija dėl patologinio girtumo atsirado tik baigiant įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme susipažinus su visais byloje surinktais įrodymais. Kolegijos manymu, toks nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas laikytinas kitais įrodymais nepatvirtinta gynybine versija, siekiant švelninti baudžiamąją atsakomybę nuteistajam M. R. . Visos aukščiau aptartos aplinkybės, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti liudytojų V. S. , L. M. , D. J. , D. A. parodymai tik patvirtina, kad nuteistasis M. R. įvykio metu buvo ne patologinio, o fiziologinio girtumo būsenoje. Fiziologinis girtumas nepašalina baudžiamosios atsakomybės už tokioje būsenoje padarytą veiką, nepriklausomai nuo girtumo laipsnio. BK 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Taigi, nenustačius, jog kaltininkas įvykio metu buvo patologinio girtumo būsenoje, net ir tuo atveju, jei jis buvo stipriai apsvaigęs ir teigia, kad dėl girtumo nepamena nusikaltimo padarymo aplinkybių, baudžiamoji atsakomybė vis tiek kyla. Baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju pagrindžiama tuo, kad asmuo suprasdamas, jog dėl alkoholio vartojimo gali stipriai apgirsti, prarasti kontrolę savo veiksmams ir dėl to padaryti nusikalstamą veiką, savo noru vartoja alkoholinius gėrimus ir priveda save prie tokios būsenos, kai jo psichika ima iškreiptai atspindėti tai, kas vyksta aplink ir praranda kontrolę savo veiksmams (kasacinė nutartis Nr. 2K - 666/2003). Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis M. R. tokį savo elgesį galėjo prognozuoti, nes jau anksčiau buvo teistas už nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, padarytą apsvaigus nuo alkoholio (t. 3, b. l. 28 – 37).

Apeliantas teigia, kad neišsiaiškinus nukentėjusiajam kilusių komplikacijų priežasčių, kurių pasekmė buvo kojos amputacija, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam skyrė per griežtą bausmę ir priteisė per didelę civilinio ieškinio sumą, nes minėtos komplikacijos kilo ne dėl nuteistojo padaryto sužalojimo, o dėl to, kad medikai nekvalifikuotai ir ne laiku suteikė nukentėjusiajam medicininę pagalbą. Tokie nuteistojo gynėjo skundo argumentai atmetami. Pastebėtina, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 429/10 nustatyta, jog nukentėjusiajam R. K. kliniškai nustatyta durtinė – pjautinė dešinės kirkšnies srities žaizda su dešiniųjų paviršinių šlauninių arterijos ir venos pažeidimu bei dešiniųjų giliųjų šlaunies arterijos ir venos pažeidimu. Sužalojimas padarytas veikiant kirkšnies sritį vienu trauminiu poveikiu aštriu, duriančio pjaunančio tipo žalojančiu daiktu, galimai peilio geležte. Sužalojimas dėl giliųjų šlaunies arterijos ir venos pažeidimo kvalifikuojamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimų komplikacijos lėmė, kad buvo atlikta chirurginė dešinės kojos egzartikuliacija klubo sąnaryje, dėl kurios R. K. prarado 70 procentų bendrojo darbingumo (t. 1, b. l. 157-160). Apeliacinės instancijos teismui nutarus atlikti byloje įrodymų tyrimą, teismo posėdyje buvo apklaustas ekspertas S. Jasinskas, kuris šią specialisto išvadą patvirtino ir parodė, jog nukentėjusiajam R. K. kilusias komplikacijas, dėl kurių buvo amputuota jo koja, sukėlė būtent nuteistojo M. R. peiliu padarytas sužalojimas (t. 4, b. l. 44 – 45). Nors apeliantas teigia, kad į įvykio vietą atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, taip pat Alytaus ligoninės medikai nekvalifikuotai ir ne laiku suteikė nukentėjusiajam pirmąją medicininę pagalbą, tačiau kolegijos manymu tokią išvadą daryti nėra pagrindo. Šį argumentą gynėjas grindžia mediko G. Kėkšto 2010 m. balandžio 6 d. raštu, kuriame nurodyta, kad nukentėjusiojo kojos amputacija atlikta dėl to, jog jis atgabentas į Santariškių klinikų ligoninę tik po vienuolikos valandų nuo įvykio, taip pat liudytojų, kurie patvirtino, kad įvykio vietoje medikai nemėgino stabdyti kraujavimo, parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismui atlikus byloje įrodymų tyrimą, nuteistojo gynėjo skunde nurodyta aplinkybė dėl nukentėjusiajam suteiktos medicininės pagalbos nekvalifikuotumo ir nesavalaikiškumo, nepasitvirtino. Išties, nukentėjusysis R. K. į Santariškių klinikas buvo pristatytas praėjus vienuolikai valandų po įvykio, ką ir patvirtina aukščiau minėtas G. Kėkšto raštas. Tačiau ši aplinkybė nelaikytina pagrindu spręsti, kad Alytaus medikai nukentėjusiajam pirmąją medicinos pagalbą suteikė nekvalifikuotai ar ne laiku. Iš byloje esančios Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad pranešimas apie įvykį gautas 2010 m. kovo 27 d., 3 val. 10 min., o greitoji išvyko 3 val. 12 min., į įvykio vietą atvyko 3 val. 15 min. (t. 1, b. l. 150). Kaip matyti iš bylos medžiagoje esančio 2010 m. kovo 29 d. reikalaujamų daiktų pateikimo protokolo ir 2010 m. balandžio 9 d. daiktų apžiūros protokolo, UAB „Statoil“ vaizdo kameros užfiksavo, jog 2010 m. kovo 27 d. degalinės prieigose 3 val. 14 min. atvyksta greitosios pagalbos automobilis, medikai kažką ant neštuvų įkelia į automobilį ir 3 val. 16 min. išvažiuoja (t. 1. b. l. 29 – 35). Iš aukščiau minėtos greitosios pagalbos kvietimo kortelės matyti, kokia buvo nukentėjusiajam suteikta pagalba, t. y. atlikta deguonies inhaliacija, uždėtas spaudžiamasis tvarstis statoma lašinė (t. 1, b. l. 150). Taigi nukentėjusysis iš įvykio vietos į Alytaus ligoninę buvo išvežtas gana operatyviai, bei jam buvo suteikta skubi pagalba. Iš byloje esančios 2010 m. birželio 2 d. specialisto išvados Nr. G 429/10(06) matyti, kad su nukentėjusiuoju nuo jo atgabenimo į Alytaus ligoninę iki jo išgabenimo į Santariškių klinikas buvo atliekami būtini jo gyvybiškai svarbių funkcijų atkūrimo bei padėties stabilizavimo veiksmai, kadangi nukentėjusįjį buvo ištikusi klinikinė mirtis (t. 1, b. l. 157 – 160). Dėl sudėtingos nukentėjusiojo būklės ir būtinų pirmosios medicinos pagalbos veiksmų atlikimo nukentėjusiojo nebuvo galima iš karto pervežti į Santariškių klinikas, kas lėmė, jog į pastarąją ligoninę nukentėjusysis buvo pristatytas tik po vienuolikos valandų. Tik atlikus būtinus pirmosios medicinos pagalbos veiksmus ir stabilizavus jo gyvybės būklę, nukentėjusysis nedelsiant buvo išgabentas į Santariškių klinikas. Apeliacinės instancijos teismui atliekant įrodymų tyrimą ir apklausus specialistą G. Kėkštą, šis taip pat patvirtino, kad Alytaus ligoninės medikai nukentėjusiajam suteikė kvalifikuotą pagalbą, buvo atlikti pirminiai veiksmai – stabilizuotos gyvybinės funkcijos. Nukentėjusysis buvo skubiai pristatytas į artimiausią gydymo įstaigą, ten buvo persiūtos pažeistos kraujagyslės. Nors nuteistojo gynėjas teigia, kad liudytojų parodymais įvykio vietoje atvykusi greitoji medicinos pagalba nebandė iš karto stabdyti kraujavimo ir iš karto išvežė nukentėjusįjį, tačiau specialistas G. Kėkštas parodė, kad sustabdyti kraujavimą tokioje kojos vietoje, kurioje buvo padarytas sužalojimas nukentėjusiajam, net esant specialistui neįmanoma, nes šioje kojos vietoje pažeistos arterijos perrišti neįmanoma. Vienintelis dalykas, ką buvo galima daryti, tai spausti kraujuojančią žaizdą ranka ir skubiai gabenti nukentėjusįjį į ligoninę (t. 4, b. l. 44 – 45). Aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad atvykę medikai skubiai nukentėjusįjį išvežė į ligoninę bei ėmėsi būtinų kraujavimo stabdymo veiksmų. Todėl nuteistojo gynėjas nepagrįstai teigia, kad komplikacijos, kurių pasekmė buvo nukentėjusiojo kojos amputacija, kilo dėl to, kad Alytaus ligoninės medikai nekvalifikuotai ir ne laiku suteikė nukentėjusiajam pirmąją medicinos pagalbą. Aukščiau aptartos aplinkybės leidžia daryti priešingą išvadą, t. y. kad visos kilusios komplikacijos dėl kurių buvo amputuota nukentėjusiojo koja, kilo būtent dėl nuteistojo M. R. padaryto sužalojimo. Todėl apygardos teismas skirdamas nuteistajam bausmę bei priteisdamas iš jo atitinkamus civilinių ieškinių dydžius, be kitų aplinkybių pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad dėl kilusių komplikacijų amputavus nukentėjusiajam koją, jis neteko 70 procentų darbingumo. Kartu kolegija įvertinusi specialisto G. Kėkšto parodymus bei kitus aukščiau aptartus įrodymus konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai netenkino nuteistojo gynėjo prašymo byloje skirti deontologinę ekspertizę. Tiek G. Kėkštas, tiek byloje esančios teismo medicinos specialisto išvada ir greitosios medicininės pagalbos iškvietimo kortelė neleidžia abejoti nukentėjusiajam R. K. suteiktos pirmosios medicinos pagalbos kvalifikuotumu bei savalaikiškumu.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam M. R. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, M. R. asmenybę bei kitas aplinkybes. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistojo padaryta baigta nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, yra labai sunkus tyčinis nusikaltimas, padarytas dėl chuliganiškų paskatų, be dingsties, veikiant tiesiogine tyčia. Taip pat teismas spręsdamas bausmės dydžio klausimą pagrįstai vertino ir vieną iš BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio sudedamąją dalį, t. y. aukščiau aptartas nusikaltimu sukeltas pasekmes nukentėjusiajam, konstatuodamas, kad nuteistojo nusikalstama veika sukėlė sunkius ir neatstatomus padarinius nukentėjusiojo sveikatai dėl kurių jis neteko 70 procentų darbingumo.

Be to, teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. R. anksčiau teistas, šią nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Pastaroji aplinkybė rodo nuteistojo antivisuomenines nuostatas ir leidžia spręsti, kad jis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad M. R. baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai, žalos neatlygino. Be to, byloje nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Lengvinančių atsakomybę aplinkybių byloje nenustatyta. Kolegijos manymu, visas šias aplinkybes apygardos teismas įvertino išsamiai ir nešališkai ir į jas atsižvelgęs pagrįstai nuteistajam skyrė BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, nežymiai viršijančią šio BK straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, t. y. aštuonerius metus laisvės atėmimo.

Taip pat apygardos teismas, paskirtą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę nepažeisdamas BK 64 straipsnio reikalavimų subendrino su 2009 m. kovo 6 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi iš dalies šias bausmes sudėdamas ir pagrįstai nuteistajam M. R. paskyrė galutinę subendrintą devynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo gynėjas prašo atleisti nuteistąjį M. R. nuo bausmės, tačiau toks gynėjo prašymas apeliaciniame skunde iš esmės neargumentuotas. Atleidimą nuo bausmės reglamentuoja BK X skyrius, tačiau šiame skyriuje numatytų pagrindų atleisti nuteistąjį M. R. nuo bausmės apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė.

Įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuteistajam M. R. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, jos rūšis ir dydis atitinka BK VIII skyriuje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, kitas skyriuje išdėstytas bausmių skyrimo taisykles ir nėra aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima skirti nuteistajam švelnesnę bausmę.

Taip pat atmetamas nuteistojo gynėjo prašymas sumažinti priteistų civilinių ieškinių dydžius. Toks gynėjo prašymas iš esmės argumentuojamas tuo, kad jo manymu, nukentėjusiajam kilusios komplikacijos, kurių pasekmė buvo kojos amputacija, atsirado ne dėl nuteistojo M. R. nusikalstamų veiksmų, o dėl nekvalifikuotai ir ne laiku suteiktos medicininės pagalbos. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl tokių nuteistojo gynėjo argumentų pasisakė juos atmesdamas. Šioje nutartyje aukščiau išdėstytais motyvais atmesti ir analogiški nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai bei nustatyta, kad komplikacijos, kurių pasekmė buvo nukentėjusiojo kojos amputacija, yra nuteistojo M. R. nusikalstamos veikos pasekmė. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, teisingai išsprendė ir nukentėjusiojo bei Valstybinės ligonių kasos pateiktų civilinių ieškinių klausimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos pateikė civilinį ieškinį ir pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 20 053,76 Lt nukentėjusiojo R. K. gydymo išlaidoms atlyginti. Kartu su ieškiniu pateikė civilinį ieškinį pagrindžiantys dokumentai (t. 2, b. l. 4 – 12). Nukentėjusysis R. K. ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį ir prašė priteisti 42 070,38 Lt turtinei žalai atlyginti, 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 6240 Lt negautų pajamų, 200 Lt procesinėms išlaidoms atlyginti. Kartu pateikė civilinį ieškinį pagrindžiančius dokumentus (t. 1, b. l. 173 – 192). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo atsižvelgdamas į gautas kompensacijas sumažino savo turtinį reikalavimą ir prašė priteisti 21 674,16 Lt turtinei žalai atlyginti bei 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 200 Lt procesinėms išlaidoms atlyginti (t. 3. b. l. 127 – 130). Civilniai ieškiniai dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo yra visiškai pagrįsti pridedamais dokumentais, visų juose nurodytų išlaidų priežastis yra nuteistojo M. R. padaryta nusikalstama veika, todėl apygardos teismas ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino pagrįstai ir jų mažinti nėra teisinio pagrindo.

Apygardos teismas visiškai tenkino ir nukentėjusiojo ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ir iš nuteistojo M. R. nukentėjusiajam priteisė 50 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad dėl nuteistojo M. R. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajam R. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, tam tikrą laiką buvo komoje. Dėl nuteistojo veiksmų buvo amputuota jo koja, gana ilgą laiką gydėsi stacionare, reabilitacijos centre, jam teko rūpintis kojos protezavimu, kas sukėlė nepatogumus socialiniame gyvenime. Kartu nukentėjusysis patyrė ir didelį dvasinį ir emocinį sukrėtimą sužinojęs, jog neteko kojos. Dėl pastarosios aplinkybės jis neteko 70 procentų darbingumo, visą likusį gyvenimą negalės gyventi pilnaverčio gyvenimo, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Kolegijos manymu, įvertinus šias aplinkybes, nukentėjusiajam priteista 50 000 litų dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma nėra aiškiai per didelė, ji atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl jos mažinti nėra pagrindo.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. R. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.