Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo Ž. Ž. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. rugpjūčio 25 d. buvo gautas pareiškėjo Ž. Ž. skundas (2 b.l.), kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjui 6000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas Ž. Ž. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (111 b.l.). Dalyvauti teismo posėdyje pareiškėjas nepageidavo (2 b.l.).

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (112 b.l.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo Ž. Ž. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje apgyvendinimo kamerose nebuvo jokių galimybių ir sąlygų džiovintis išskalbtus rūbus, viršutinių rūbų skalbimo paslauga buvo mokama, viršutinius rūbus reikėdavo plautis pačiam, rūbų džiovinimui nebuvo sudarytos sąlygos.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK6.249 straipsnis), tačiau LR CK6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-09-01 pažymos Nr. 60/09-28832 (7–21 b.l.), pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus apgyvendinimo kamerose atskirais periodais buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013-07-10 iki 2015-08-24.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015-09-01 pažymoje Nr. 62/08-875 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (23–26 b.l.) pažymima, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas, Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 44 punktas ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktas numato, kad tardymo izoliatorių administracija privalo užtikrinti, kad suimtieji ir nuteistieji gautų išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigai nemokamai skalbti suimtųjų ir nuteistųjų viršutinius drabužius teisės aktai nenumato. Pažymima, kad Šiaulių tardymo izoliatorius yra sudaręs sąlygas nuteistųjų/suimtųjų viršutinių rūbų skalbimui ar cheminiam valymui už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Taip pat asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius suimtieji ir nuteistieji gali skalbtis kamerose patys. Tam tikslui išduodamos vonelės ir ūkinis muilas. Laisvės atėmimo vietos direktorius vadovaujantis Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašu iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondo lėšų gali skirti paramą medikamentams, vadovėliams, kitoms mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms, taip pat kitoms priemonėms, gerinančioms suimtųjų ir nuteistųjų socialines ar buitines sąlygas, įsigyti, jeigu atitinkamame fonde (Socialinės paramos suimtiesiems fonde ar Socialinės paramos nuteistiesiems fonde) lieka lėšų.

Iš atsakovo pateikto Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr.1/01-236 patvirtinto Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo (68–70 b.l.) matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) viršutinių skalbinių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus.

Byloje yra atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-224 (41–48 b.l.), kuriame yra nurodyta, jog 2013 m. birželio 26 d. atlikto patikrinimo metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus įstaigoje įrengta skalbykla, kurioje skalbiami suimtųjų lovos skalbiniai, rankšluosčiai. Apatiniai ir viršutiniai drabužiai neskalbiami. Sumontuotos 2 skalbimo mašinos, 2 džiovyklos, lyginimo presas. Skalbykloje įrengta nešvarių skalbinių priėmimo, skalbimo, lyginimo zonos, švarių skalbinių laikymo–išdavimo patalpa. Kiekvieno suimtojo skalbiniai yra pakuojami į atskirus specialius maišus su skiriamaisiais ženklinimo ženklais.

Atsakovas savo atsiliepime (104–105 b.l.) nurodo, kad iki 2011 m. asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtieji ir nuteistieji skalbėsi kamerose patys. Tam tikslui kamerose buvo iškabintos virvės skalbiniams džiovinti, išduodamos vonelės ir ūkinis muilas. Kadangi jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose, bei dėl kalinamųjų saugumo nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nutiestųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai (Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas). Nuo 2012 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas, tai yra 2012-11-20 buvo pasirašytas įsakymas Nr. 1/01-236 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo“. Nurodė, kad naudojimasis tokia paslauga – suimtųjų (nuteistųjų) asmenų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis.

Darytina išvada, kad atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti viršutinius drabužius. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 19.5 punkte numatyta, kad kaliniai privalo laikytis asmeninės švaros, žiūrėti, kad jų rūbai ir miegojimo vietos būtų švarios ir tvarkingos; 19.6 punkte nustatoma, kad šiam tikslui kalinimo įstaigos administracija aprūpina juos atitinkamomis priemonėmis, įskaitant tualetinius reikmenis bei valymo priemones ir reikmenis; 20.1 punktas numato, kad kaliniai, neturintys savo tinkamos aprangos, aprūpinami klimatą atitinkančiais rūbais; 20.2 punkte nurodoma, kad šie rūbai negali būti menkinantys ar žeminantys; 20.3 punkte pažymima, kad visi rūbai turi būti tinkamai prižiūrimi ir esant reikalui keičiami.

Įvertinus turimus rašytinius įrodymus, konstatuotina, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punktą (dėl drabužių džiovinimo) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu apgyvendinimo kamerose buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nesudarant sąlygų skalbti ir džiovinti asmeninius viršutinius drabužius, neužtikrinant garbės ir orumo nežeminančių sąlygų, jam sukėlė sunkumus, nepatogumus, ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės. Tačiau įvertinęs byloje surinktus įrodymus, t. y. atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, vertina, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į numatytą Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkto reikalavimą, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo Ž. Ž. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.