Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Furmedis“ atstovui direktoriui G. K., jos atstovuiadvokatui P. O.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagalieškovės UAB „Furmedis“ ieškinį atsakovui P. S., trečiajam asmeniui D. K. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmuose 2018 m. liepos 17 d. buvo išduotas teismo įsakymas išieškotiiš P. S. 2598,58Eur skolos, bylinėjimosi išlaidų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo kreditorei uždarajai akcinei bendrovei (toliau –UAB) „Furmedis“.

Išsiuntus skolininkui teismo įsakymą ir procesinius dokumentus 2018 m. liepos 27 d. priimti skolininko prieštaravimai dėl kreditorės pateikto pareiškimo.

Teismo posėdyje ieškovės atsakovas direktorius G. K. ieškinį tenkinti. Nurodė, kadatvažiuodavo D. K., ne kartą ėmė medžiagas ūkininkų vardu, paėmė šoferį, išrašė sąskaitą, atsikaitė po keleto dienų, buvo užsakymai S., K.vardu, imdavo už kitus žmones, sakydavo, kad perka kitam žmogui medžiagas, sąskaitas išrašydavo, kuriam žmogui buvo vykdomi darbai, D. K. pateikė duomenis P. S., buhalterė patikrindavo duomenis, ant sąskaitų parašų netikrina. Prisimena kai skambino P. S., jam pasakė, kad kalba su S., atsakymas buvo, kad jis viską perdavė D. K.. Jis skambino vieną kartą, skambino P. S., turėjo ant lapuko užsirašęs telefoną, D. K. atsivežė vardą, pavardę, asmens kodą, D. K. pažinojo kaip meistrą, klientą, pirkdavo ir savo ir klientų vardu, negali pasakyti, kur medžiagos buvo iškrautos, iš kelionės lapų mato atstumą Jurbarkas – Skaudvilė. Tarp jo kaip fizinio asmens už kitas skolas yra pasirašyta su D. K. skolos raštas. Vekselis yra paduotas antstoliams už skolas, kurios yra jam asmeninės.

Tretysis asmuo D. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad skolos yra jo, prekės imtos P. S. vardu, nes G.K. jam pasakė, kad sąskaitos turi būti išrašytos kažkieno vardu, jis juos pažinojo, stogą keitė kitam žmogui iš Šakių, liko skolų, skolas mažino, kadangi sąskaitos buvo P. S. vardu, todėl vekselį G.K. išrašė asmeniškai jam už jo skolas. Susitarti G.K. nenorėjo dalimis, jam taip buvo siūlyta, jis pripažįsta, kad skolos savininkas yra jis, tai skolai yra pasirašęs vekselį. P. S. numerį G.k. gavo iš R. P., kuris yra kažkada dirbęs pas jo tėvą. P. S. jų visų nepažįsta. Vekselį pasirašė gal prieš tris ar keturis metus, neterminuotas. Ant sąskaitųpasirašė jis pats už Simonavičių. Prekės buvo iškrautos Skaudvilėje.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Liudytojas R. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini), Petkaičių kaimas yra netoli, atsakovas yra iš aplinkinio kaimo, duomenų nėra apie jį niekam suteikęs, su P. S. nėra bendravęs telefonu, jo numerio neturi.

Iš rašytinių bylos dokumentų nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 22 d. UAB „Furmedis“ P. S. vardu išrašė 5543,02 Lt (1605,37 eurų) sąskaitą faktūrą, 2012 m. rugpjūčio 24 d. UAB „Furmedis“ P. S. išrašė 7987,37 Lt (2313,30 Eur ) sąskaitą faktūrą ir 2012 m. rugpjūčio 29 d. 4851 Lt (1404,95 Eur) sąskaitą faktūrą, 2012 m. rugpjūčio 24 d. išrašytas pinigų priėmimo kvitas 5543,02 Lt sumai, 2012 m. rugpjūčio 29 d. 3000 Lt sumai, 2014 m. gruodžio 15 d. 866 Lt sumai, bendra P. S. skola ieškovo paskaičiavimu yra 8972,37 Lt (2598,58 Eur), byloje pateikta UAB „Furmedis“ maršrutai 2012 m. rugpjūčio mėnesį, atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) atsakovas yra gavęs 2018 m. gegužės 11 d. paramą stogo dangos keitimui bei iš UAB „Profileksas“ įsigijęs tam reikalingas medžiagas.

Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Apie reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą teismas sprendžia įrodinėjimo proceso metu, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau Lietuvos Respublikos CPK 178, 185 straipsniai).

Kai šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties dėl prekių tiekimo, konkrečių prekių PVM sąskaitos faktūros išrašymas ir pateikimas kitam asmeniui pagal PVMĮ leidžia daryti prielaidą, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos konkrečios prekės jam buvo perduotos.Tačiau tai yraprielaida. Sprendžiant šalių ginčą teisme, ji gali būti patvirtinta arba paneigta kitomis bylos aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, nes įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo, pvz., prekių perdavimo, teismas gali daryti išvadą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus). Tokios pozicijos PVM sąskaitos faktūros, kaip prekių perdavimą patvirtinančio įrodymo, atžvilgiu laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.Kilus sutartinių santykių šalių ginčui,prekių kitam asmeniui perdavimo faktą taip pat padeda pagrįsti šalių įgaliotų atstovų pasirašytas prekių perdavimo-priėmimo aktas, prekių gabenimo važtaraštis, patvirtinantis, kad prekės buvo pristatytos jų gavėjui, tai yra kitai sutarties šaliai. Civilinėje teisėje PVM sąskaitos faktūros yra viena iš priemonių įrodinėjant prekių perdavimą, kurį galima įrodinėti kaip toks būdingas ne tik pirkimo–pardavimo sutartiniams santykiams. Nors tai, žinoma, dažniausi prekių tiekimo atvejai. Šalių nesutarimai iškart užprogramuojami: jei šalys nesudaro rašytinės sutarties, kurioje būtų įtvirtinti susitarimai, o susitaria tik žodžiu; jei šalys sudaro rašytinę sutartį, tačiau joje vartoja netikslias, painias formuluotes. Kilus ginčui, teismui tenka aiškintis, interpretuoti ir kvalifikuoti susiklosčiusias faktines aplinkybes, susijusias su šalių sutartiniais santykiais, aiškinti rašytinės sutarties, jei ji buvo sudaryta, sąlygų turinį, siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir kitas aplinkybes, kaip nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau Lietuvos Respublikos CK) 6.193-6.195 straipsniai. Kilus ginčui vien PVM sąskaitų faktūrų pirkimo–pardavimo santykiams pagrįsti nepakanka.Tuo atveju, kai nėra galiojančios, nors ir netiksliai bei neaiškiai surašytos rašytinės ginčo šalių sutarties, šalių sutartinių santykių pobūdis ir sutarties sąlygos turi būti nustatomos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, t. y. turėjo būti nustatomos ir vertinamos tam tikros aplinkybės (tikrieji šalių ketinimai, sutartinių santykių tikslas, ankstesnė šalių santykių praktika ir t. t.). Remiantis civilinio proceso rungimosi principu pagrįsti ir įrodyti teisme šias aplinkybes jau tampa kiekvienos ginčo šalies, įrodinėjančios jai reikšmingus faktus, pareiga ir problema.Pažymėtina, kad, nenustačius ginčo šalių sutartinių santykių pobūdžio, negalima nustatyti jų sutartinių teisių ir pareigų turinio, mokėjimo ir atsiskaitymo už perduodamas prekes tvarkos bei terminų ir pan. Komercinėje praktikoje vienkartinis prekių pirkimas-pardavimas gali būti įforminamas sąskaita faktūra, tai yra nereikia sudaryti rašytinės sutarties, o PVM sąskaita faktūra turi visus pirkimo-pardavimo sutarties požymius, tačiau savaime PVM sąskaita faktūra negali būti savaime prilyginama pirkimo-pardavimo sutarčiai ir civiliniu teisiniu atžvilgiu negali šalių įpareigoti kaip sutartis, o ši jos šalims turi įstatymo galią (Lietuvos Respublikos CK 6.189 str. 1 d.). Todėl PVM sąskaita faktūra negali atstoti pirkimo-pardavimo sutarties ar jos pakeisti. Šalims ne raštu, o žodžiu susitarus dėl prekių tiekimo iriš šių sutartinių santykių kilus šalių ginčui, pavyzdžiui, dėl skolos už prekes, palūkanų ir kt. priteisimo, yra sudėtinga nustatyti bent esmines šalių sulygtas sandorio sąlygas. Teisme tenka įrodinėti, tarkime, ar apskritai buvo sutarta perleisti prekių nuosavybės teisę, kada ir kam ji turėjo pereiti (asmeniui, kuriam išrašyta PVM sąskaita faktūra, ar trečiajam asmeniui), nuo kurio momento perėjo prekių atsitiktinio žuvimo ir sugedimo rizika, kokia yra šalių atsiskaitymo tvarka bei terminai ir t. t. Šalių santykiai ir sutarties turinys tampa šalių įrodinėjimo ir teismo, nesančio šalių ginčijamų sutartinių santykių dalyviu ir stebėtoju, suvokimo dalyku.

Nagrinėjamoje byloje teismui nebuvo pateikta jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kad atsakovui P. S. nuosavybės teise buvo perduotos prekės nurodytos PVM sąskaitose faktūrose. Net ir pateiktas transporto priemonės kelionės dokumentai nepatvirtina, kad prekės buvo nuvežtos į P. S. gyvenamąją vietą ir perduotos jam asmeniškai, pasirašytinai, pagal kelionės lapo duomenis prekės buvo vežamos į Skaudvilę, kuri yra Tauragės rajone, atsakovas P. S. gyvena Jurbarko rajone, nors netoli nuo Skaudvilės. Visi dalyvaujantys byloje asmenys pripažįsta, kad dokumentuose pasirašinėjo D. K.. Ieškovės atstovas G. K. teismui patvirtino, kad P. S. į įmonę nebuvo atvykęs, su juo nekalbėjo, nesitarė dėl prekių įsigijimo, sąskaitose faktūrose ir kituose dokumentuose nepasirašinėjo. Visus šiuos veiksmus atliko tretysis asmuo D. K.. Ieškovės atstovas G. K. teigia, jog jis taip suprato, kad D. K. veikia P. S. vardu. Atstovo sudarytas sandoris kito asmens vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Tai – aiškiai išreikštas atstovavimas, jo atveju reikia įrodyti įgaliojimo, pavedimo sutarties ar kito atstovavimo susitarimą patvirtinančio dokumento buvimą. Įstatymas numato ir numanomą atstovavimą, kai atstovo teisės suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 straipsnio 2 dalis), tokiu atveju atstovavimas nėra aiškiai išreikštas.

Numanomo atstovavimo atveju daugiausia netiesioginiais įrodymais siekiama įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių atstovavimo santykius, nors specialaus įstatymų nustatyta tvarka susitarimo tuo tikslu ir nėra sudaryto, arba jo sudarymą įrodyti sunku. Jei asmuo nepateikia įgaliojimo arba jo kopijos (ar kito dokumento, tiesiogiai patvirtinančio atstovavimo santykius), ši aplinkybė savaime dar nereiškia, kad atstovavimo prievolinių santykių nėra. Toks įgaliojimo nepateikimas gali reikšti tik tai, kad nėra aiškiai išreikšto atstovavimo ir tai neužkerta kelio atsižvelgiant į faktines aplinkybes konstatuoti kitą atstovavimo rūšį – numanomą atstovavimą. Trečiasis asmuo gali atsisakyti traktuoti konkretų asmenį kaip atstovą tik tada, kai jis nepateikia įgaliojimo ar kito aiškiai išreikštą atstovavimą patvirtinančio dokumento buvimą patvirtinančio įrodymo ir iš aplinkybių visumos negalima daryti išvados, kad egzistuoja numanomas atstovavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2010). Ieškovės atstovas teigia, kad tokia praktika, kai asmenys įsigydavo prekių kitų asmenų vardu buvo įprasta, taip prekes įsigydavo ir D. K., todėl jam nekilo jokių abejonių dėl atstovavimo. Tačiau tiek atsakovas P. S., tiek D. K. neigia buvus tokius atstovavimo santykius. Lietuvos Respublikos CK 2.133 straipsnio 2 dalis numato, kad tam tikrais atvejais atstovo teisės taip pat gali būti suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.). Straipsnio nurodytoje dalyje nurodytas ir pavyzdys, tačiau sąrašas nėra baigtinis). Svarbu nustatyti, ar buvo tokios aplinkybės, kurios būtų leidusios ieškovės atstovams numanyti, kad D. K. turi įgaliojimus veikti P. S. vardu. Toje pačioje civilinio kodekso straipsnio dalyje numatyta, kad jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. P. S. nebuvo niekam suteikęs pagrindo manyti, kad paskyrė D. K. atstovauti jo interesus. G. K. jo nepažino, nebuvo matęs, o vien tai, kad anksčiau kitiems asmenims taip buvo perkamos prekės, nesudarė pagrindo manyti, jog tai tinka ir duotuoju atveju. Numanomo atstovavimo atveju reikia įrodyti ir nustatyti aplinkybes, kurios leido trečiajam asmeniui (G. K.) sandorio sudarymo metu protingai manyti, kad jis sudaro sandorį su P. S. atstovu. Tokių aplinkybių byloje nebuvo įrodyta, todėl pripažintina, kad numanomo atstovavimo nebuvo. Numanomo atstovavimo neįrodo ir tos aplinkybės, kad P. S. galimai planavo keisti stogo dangą, o vėliau persigalvojo tą daryti. Galėjo būti ir taip, asmuo gali įsigyti prekes ir nepanaudoti pagal paskirtį, tačiau byloje nėra jokių įtikinamų įrodymų, kad tuoj sąskaitų faktūrų išrašymo prekės buvo pristatytos P. S. į jo gyvenamąją vietą, jis nepasirašė už tų prekių atvežimą ar perdavimą jam asmeninės nuosavybės teise. Jis kategoriškai neigia įgaliojęs D. K. įsigyti jo vardu prekes. Jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina (Lietuvos Respublikos CK 2.133 straipsnio 6 d.). Panaši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos CK 2.136 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad tarp p. S. ir D. K. yra svainystės ryšys, taip pat nesuteikia pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, kad abu veikė išvien. Kiekvienas jų, P. S. ir D. K., yra savarankiški, vienas nuo kito nepriklausomi asmenys. Tuo tarpu G. K. ir D. K. sieja tam tikri verslo santykiai, jie turi kitų tarpusavio skolinių santykių, tarp jų dėl to yra kilęs ginčas.

Ieškovei byloje buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę tikslinti reikalavimą, keisti pradinį atsakovą. Ieškovei atsisakius tą padaryti, byla buvo išnagrinėta iš esmės (Lietuvos Respublikos CPK 45 straipsnis). Byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškinys atmestinas (Lietuvos Respublikos CPK 176 straipsnis). Priešingu atveju, patenkinus ieškinį vien tuo pagrindu, kad PVM sąskaitos faktūros išrašytos asmens vardu, kai jose tas asmuo nepasirašė, prekių negavo, nieko neįgaliojo tas prekes nupirkti, susiformuotu praktika, labai paprastai įgyti prekes kito asmens vardu, už jas neatsiskaityti ir taip perkelti atsakomybės naštą nieko apie prekių įsigijimą nežinančiam asmeniui, kurio duomenimis buvo pasinaudota. Tai nebūtų teisinga, protinga ir sąžininga, net ir tuo atveju, jeigu atsakovas įgytų teisę reikšti regresinį reikalavimą (Lietuvos Respublikos CK 1.5 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo juridinio asmens nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Išrašydamas sąskaitas faktūras įmonės direktorius G. K. galėjo ir turėjo elgtis atidžiau ir atsargiau, kad nepakenktų nei savo vadovaujamos įmonės, nei kitų asmenų interesams.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso259 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmus.