Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. P., V. Ž. ir nuteistojo J. P. gynėjo advokato Vido Peikštenio apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 str. 1 d. (veika dėl nukentėjusiojo A. P.) laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;pagal BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;pagal BK 180 str. 1 d. (veika dėl nukentėjusiosios E. A.) laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo (pagal BK 302 str. 1 d. ir BK 180 str. 1 d. – veika dėl nukentėjusiojo A. P.) bei dalinio sudėjimo būdais ir J. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2013 m. spalio 29 d.

pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams; pagal BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str., V. Ž. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir neišeiti iš namų nuo 24 val. iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys tenkintas ir solidariai iš nuteistųjų J. P. ir V. Ž. nukentėjusiajam A. P. priteista 1000 Lt neturtinei žalai bei 300 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų J. P. ir V. Ž. solidariai Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM priteista 66,57 Lt turtinė žala.

Nukentėjusiosios E. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo J. P. nukentėjusiajai E. A. priteista 1000 Lt neturtinė žala ir 500 Lt turtinė žala.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

J. P. ir V. Ž. nuteisti už tai, kad panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, o būtent: susitarę daryti nusikalstamą veiką, 2013 m. balandžio 6 d., apie 12 val., bute, esančiame Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), J. P. sudavus kumščiu A. P. ne mažiau tris smūgius į veidą, sugriebus už A. P. vilkėto sportinio džemperio ir užmovus jį A. P. ant galvos, V. Ž. puodu sudavus A. P. į galvą ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų, padarant muštinę pakaušio žaizdą, sukėlusią nežymų A. P. sveikatos sutrikdymą, pagrobė svetimą, A. P. priklausantį, 300 Lt vertės, turtą – vyrišką rankinį laikrodį, 50 Lt vertės, muzikos grotuvą „Medion“, 200 Lt vertės, elektrinį virdulį „Clarus“, 50 Lt vertės, tuo padarydami nukentėjusiajam A. P. 300 Lt turtinę žalą.

Be to, J. P. ir V. Ž. nuteisti už tai, kad pagrobė dokumentą, o būtent: susitarę daryti nusikalstamą veiką, 2013 m. balandžio 6 d., apie 12 val., iš buto, esančio Mažeikių m., (duomenys neskelbtini), panaudoję fizinį smurtą nukentėjusiojo A. P. atžvilgiu, pagrobė A. P. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2009 m. balandžio 16 d. Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK.

Be to, J. P. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2013 m. balandžio 12 d., apie 23.30 val., nukentėjusiajai E. A. atidarius savo gyvenamojo namo, esančio Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), duris, ranka sugriebė E. A. už kaklo iš nugaros pusės ir, spausdamas kaklą, nustūmė E. A. į kambarį bei, pasodinęs ant lovos, užmovė ant galvos polietileninį maišiuką, kurio neleido nusiimti ir, pareikalavęs atiduoti turimus pinigus, pagrobė svetimą, E. A. priklausantį, 1000 Lt vertės turtą – 700 Lt ir mobiliojo ryšio telefoną „SAMSUNG“, 300 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai E. A. 1000 Lt turtinę žalą.

Skunde teigiama, kad nuteistasis J. P. nuo pat pirmosios apklausos momento nuosekliai ir vienodai aiškino, jog jis nukentėjusiojo A. P. neapiplėšė bei jo asmens dokumento nepavogė ir su nuteistąja V. Ž. nebendrininkavo – vienas vaikščiojo po bendrabutį, ieškodamas pažįstamo. Analogiškai apie šį įvykį papasakojo ir nuteistoji V. Ž., taip pat neprisipažinusi, kad bendrininkavo apiplėšiant nukentėjusįjį bei pagrobiant jo asmens dokumentą. Tačiau teismas tokius nuteistųjų parodymus įvertino kritiškai, nepagrįstai tikėjo nukentėjusiojo parodymais, kurie iš tikrųjų yra abejotini. Pasak advokato, nukentėjusysis teismui tvirtino, kad J. P. sudavė ne mažiau 3 smūgių į veidą, nors teismo medicinos specialistas nustatė, kad nukentėjusiajam buvo sužalotas tik pakaušis ir tai galėjo būti padaryta V. Ž. smūgiuojant į galvą puodu. Antra, esminis nukentėjusiojo parodymų neatitikimas tikrovei yra tas, kad jis teigė, jog po užpuolimo jis vyko į medicinos įstaigą ir užsirakino duris, bet teismui buvo pateiktos nukentėjusiojo durų fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog šio socialinio būsto durys iki šiol neturi jokio užrakto, apie ką J. P. aiškino nuo pat pirmos jo apklausos momento. Trečia, nukentėjusysis aiškina, kad asmens tapatybės kortelė jam dingo plėšimo metu, bet pareiškime policijai jis šios aplinkybės nenurodė ir pareiškimą apie prarastą asmens dokumentą Migracijos poskyriui parašė tik po trijų dienų. Taip pat advokatas pažymi, kad teismas nekreipė dėmesio, jog nukentėjusiojo ir abiejų nuteistųjų parodymai dėl esminių detalių sutapo, nes jie visi trys teigė, jog V. Ž. puodu sumušė ir J. P., dėl ko pastarasis balsu pareiškė pretenzijas. Advokato manymu, esant tokiems prieštaravimams teismas turėjo remtis nuteistųjų parodymais ir objektyviais bylos duomenimis, kurie duoda pakankamą pagrindą nuteistojo J. P. nusikalstamą veiką nukentėjusiojo A. P. atžvilgiu perkvalifikuoti iš BK 180 str. 1 d. (plėšimas) į BK 178 str. 2 d. (atviroji vagystė), pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą bendrininkų grupėje, ir paskirti švelnesnę bausmę bei ženkliai sumažinti atlygintiną neturtinės žalos dydį.

Gynėjo teigimu, tais pačiais motyvais teismas turėjo pakankamą pagrindą J. P. išteisinti pagal BK 302 str. 1 d. (dokumentų pagrobimas), kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Taip pat skunde advokatas atkreipia dėmesį, kad teismas per griežtai nubaudė jo ginamąjį, nes paskyrė didesnę už vidurkį laisvės atėmimo bausmę, nors pripažino, kad dėl pirmųjų dviejų nusikaltimų yra po vieną jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę, o dėl trečiojo nusikaltimo nepagrįstai nepripažino antros jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – dalinio žalos atlyginimo nukentėjusiajai E. A.. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į valstybinio kaltintojo siūlymą dėl žymiai švelnesnės bausmės paskyrimo, todėl teismo nuosprendis, kaip prieštaraujantis BK VIII nustatytoms bausmės skyrimo taisyklėms, turi būti pakeistas ir šioje dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. P. gynėjas prašė tenkinti jo ir jo ginamojo apeliacinius skundus, nuteistosios V. Ž. gynėjas prašė tenkinti jo ginamosios apeliacinį skundą, o prokurorė prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios V. Ž. apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo J. P. ir jo gynėjo advokato V. Peikštenio apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. P. ir V. Ž. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl visų jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, atitinkamai J. P. nuteisdamas pagal BK 180 str. 1 d. (už dvi veikas), pagal BK 302 str. 1 d., o V. Ž. – pagal BK 180 str. 1 d., BK 302 str. 1 d. Iš apeliacinių skundų matyti, kad yra nesutinkama su tam tikromis skundžiamo nuosprendžio dalimis. Visi apeliantai deklaruoja manymą, kad J. P. ir V. Ž. nepagrįstai buvo inkriminuotas svetimo dokumento (nukentėjusiojo A. P. asmens tapatybės kortelės) pagrobimas pagal BK 302 str. 1 d., kad nepagrįstai V. Ž. laikyta nuteistojo J. P. bendrininke plėšimo, įvykdyto A. P. atžvilgiu, padaryme ir nuteista pagal BK 180 str. 1 d., taip pat, atitinkamai argumentuodami, apeliantai teigia, kad J. P. nusikalstama veika nukentėjusiojo A. P. atžvilgiu turėtų būti kvalifikuojama kaip atviroji vagystė pagal BK 178 str. 2 d., kad J. P. ir V. Ž. yra nubausti per griežtai. Nuteistojo J. P. kaltė dėl plėšimo, įvykdyto nukentėjusiosios E. A. atžvilgiu, nustatytos faktinės šio nusikaltimo aplinkybės nėra ginčijamos. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d.).

Dėl nukentėjusiojo A. P. atžvilgiu įvykdyto plėšimo pagal BK 180 str. 1 d.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į nevienodas ir dviprasmiškas nuteistojo J. P. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose dėstomas pozicijas – J. P. neneigia to, kad pavartojęs fizinį smurtą apiplėšė nukentėjusįjį A. P., o jo gynėjas, nenurodydamas jokių argumentų, teigia, kad J. P. padarytas nusikaltimas prieš A. P. turėtų būti traktuojamas kaip atviroji vagystė ir kvalifikuotas pagal BK 178 str. 2 d.

Šiuo atveju kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog J. P., suduodamas smūgius kumščiu A. P. į veidą, sugriebęs už A. P. vilkėtų rūbų ir užtempęs juos nukentėjusiajam ant galvos, nuteistajai V. Ž. puodu smūgiuojant A. P. į galvą ir taip pastarąjį sužalojant, buvo pagrobtas A. P. priklausantis turtas. Turto pagrobimas vagystės būdu (BK 178 str.) nuo plėšimo (BK 180 str.) skiriasi tuo, kad kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Šioje byloje nustatyta, kad fizinis smurtas prieš A. P. buvo panaudotas kaip priemonė jo turtą pagrobti – neutralizavus nukentėjusįjį kaip turto savininką, fiziniu smurtu palaužus jo valią ginti savo teises ir nuosavybę, todėl, priešingai nei mano nuteistojo gynėjas, J. P. ir V. Ž. veiksmai teisingai buvo kvalifikuoti kaip plėšimas, o ne vagystė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais bei dėl visų esminių aplinkybių viso baudžiamojo proceso metu vienodais nukentėjusiojo A. P. parodymais ir padarė teisingą išvadą, kad J. P. ir V. Ž., veikdami bendrai, fiziškai smurtaudami prieš nukentėjusįjį A. P., užvaldė pastarojo turtą, t. y. bendrininkų grupėje išvykdė plėšimą. Nors, atlikus specialisto tyrimą iš medicininių dokumentų (1 t., 23 b. l.), sužalojimai nukentėjusiojo A. P. veide nebuvo konstatuoti, tai nėra pagrindas abejoti nukentėjusiojo A. P. parodymų teisingumu ir remtis išskirtinai nuteistųjų parodymais. A. P. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad J. P. sudavė jam smūgius ir į veidą. Tai, kad tokio pobūdžio sužalojimai nukentėjusiojo veide nebuvo nustatyti, savaime nepaneigia smūgių į veidą sudavimo fakto, nes ne nuo kiekvieno smūgio veide būtinai lieka aiškiai pastebimos žymės, o be to, specialisto tyrimas buvo atliekamas praėjus daugiau nei mėnesiui po įvykio ir tik iš medicininių dokumentų, todėl specialisto išvada negali būti laikoma labiau patikimu įrodymu už kitus byloje surinktus įrodymus, pavyzdžiui, nukentėjusiojo A. P. parodymus. Teismas, darydamas atitinkamas išvadas, vertina ne atskirus įrodymus, o įrodymų visetą, nelaikant vienų įrodymų prioritetiniais kitų įrodymų atžvilgiu (BPK 20 str.).

Priešingai nei teigiama advokato apeliaciniame skunde, ne nukentėjusiojo A. P., o nuteistųjų J. P. ir V. Ž. parodymai neatitinka nustatytų aplinkybių, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi tiek, kiek jie atitinka byloje nustatytas aplinkybes.

Nukentėjusysis A. P. tvirtino, kad, jam atidarius buto duris, J. P. pasakė, kad nori pirkti jo butą, įėjo į vidų, sudavė jam į veidą, nugrūdo ant kėdės ir užtraukė ant galvos megztinį, o V. Ž. puodu daužė per galvą, pradėjo bėgti kraujas. Nukentėjusysis kategoriškai nurodė, kad bute J. P. liepė V. Ž. paimti ausines, o pastaroji išeidama dar pagrasino – ,,...kad rytoj būtų 1000 Lt, kitu atveju kraujo bus daugiau.“ (2 t., 100–101 b. l.). Priešingai nei teigiama skunduose, kad J. P. vienas vaikščiojo po daugiabučio namo koridorius ieškodamas savo pažįstamo, kolegijai nekyla abejonių, kad į A. P. butą iškart įėjo tiek J. P., tiek V. Ž., nes po įvykio A. P. juos apibūdino savo kaimynei liudytojai A. R., pranešdamas, kad jį sumušė, apiplėšė vyras ir moteris, dėl ko liudytoja A. R. ir įvardijo V. Ž.. Visa tai paneigia J. P. ir V. Ž. parodymus, kad neva J. P. iš pradžių į nukentėjusiojo A. P. butą įėjo vienas, paskui atėjo V. Ž., sudavė A. P. keletą kartų puodu per galvą ir išėjo, nes tokiu atveju A. P. nebūtų galėjęs matyti V. Ž. – J. P. jam buvo ant galvos užtempęs rūbus, o be to, girdėjo ir aiškiai nurodė, ką plėšimo metu sakė J. P. V. Ž., vadindamas pastarąją ,,Ž.“, ir kas jam moterišku balsu buvo pasakyta, kai kaltininkai ėjo iš buto. Liudytoja A. R. teisiamajame posėdyje nurodė (2 t. 105 b. l.), kad prieš kaimyno A. P. apiplėšimą pas ją į namus buvo užėjusi pažįstama V. Ž. su vyru, kurį ji matė pirmą kartą, tačiau su pastaraisiais nekalbėjo ir į savo butą neįsileido, todėl šie nuėjo į ketvirtą namo aukštą, vėliau, kaip jau minėta, kaimynas A. P. papasakojo jai, kad vyras ir moteris tamsiais plaukais jį apiplėšė. Pasak liudytojos A. R., atėjus nuteistiesiems ,,V. paklausė, ar galima pas mane užeiti, pasakiau, kad ne ir užtrenkiau duris. Ar cigaretės jie buvo atėję paprašyti, ar prisidegti, neatsimenu...“.

Taigi byloje surinkti ir šiame nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kad J. P. ir V. Ž. veikė kaip bendrininkai ir belsdamiesi į daugiabučio, esančio Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), butų duris ieškojo ne J. P. pažįstamo, kaip teigė nuteistieji, o dėl kitų priežasčių. Atkurta įvykio seka, nustatytos objektyviosios įvykio aplinkybės aiškiai patvirtina nusikalstamą J. P. ir V. Ž. sumanymo turinį, atskleidžia subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. V. Ž. ir J. P. atėjo pas nukentėjusįjį į butą, teigdami, kad nori tą butą pirkti, nors iš tikrųjų tokių ketinimų neturėjo. Patekus į nukentėjusiojo gyvenamąją patalpą, pirmas prieš A. P. fizinį smurtą panaudojo J. P., po to puodu nukentėjusiajam per galvą trenkė nuteistoji V. Ž., tuo metu J. P. pastarajai liepė paimti nukentėjusiojo ausines, abu pagrobė ir kitus jiems inkriminuotus svetimus daiktus, o V. Ž., aiškiai suvokdama savo ir bendrininko J. P. veiksmų esmę, dar ir nurodė A. P., kad rytoj būtų paruošęs 1000 Lt kitaip ,,...bus daugiau kraujo...“. Visa tai byloja apie V. Ž. ir J. P. bendrą pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką – susitarimą apiplėšti A. P.. Analizuojamoje situacijoje nėra svarbu, kada V. Ž. ir J. P. susitarė padaryti nusikaltimą, ar susitarimas buvo žodinis ar išreikštas konkliudentiniais veiksmais, kas konkrečiai ir kokius būtent daiktus paėmė iš A. P. buto – faktas tas, kad V. Ž. ir J. P. kartu realizavo objektyviąją nusikaltimo pusę – abu buvo tiesioginiai nusikaltimo vykdytojai, savo nusikalstamą sumanymą – užvaldyti svetimą turtą, įgyvendino panaudodami smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį A. P., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. Ž. nusikalstamą veikimą kvalifikavo kaip plėšimą, padarytą bendrininkaujant su J. P.. Dėl to, kas paminėta, apeliacinių skundų motyvais keisti ar naikinti šią skundžiamo nuosprendžio dalį nėra teisinio pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo A. P. dokumento pagrobimo pagal BK 302 str. 1 d.

Kaip jau minėta, apeliaciniais skundais yra ginčijamas nukentėjusiojo A. P. asmens tapatybės kortelės pagrobimo faktas ir prašoma išteisinti nuteistuosius dėl to (pagal BK 302 str. 1 d.). J. P. ir V. Ž. viso baudžiamojo proceso metu neigė plėšimo metu pagrobę ir nukentėjusiojo asmens dokumentą, o A. P. tvirtino priešingai – kad savo asmens tapatybės kortelės, kaip ir kitų daiktų, pasigedo būtent po 2013 m. balandžio 6 d. įvykdyto plėšimo jo atžvilgiu, dėl kurio, kaip nustatyta skundžiamu ir šiuo nuosprendžiu, kaltais yra pripažinti J. P. ir V. Ž.. Kolegijos nuomone, nuteistieji, naudodamiesi tuo, kad byloje nėra tiesioginių jų kaltę patvirtinančių įrodymų dėl svetimo dokumento pagrobimo, kelia įvairias klaidinančias versijas, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės ir palengvinti savo teisinę padėtį. Nepaisant to, asmens kaltė nusikaltimo padaryme gali būti konstatuota ir nesant tiesioginių jo kaltės įrodymų – esant tik netiesioginiams ir išvestiniams bei kt. įrodymams. Visi įrodymai, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, turi vienodą juridinę reikšmę.

Šioje byloje nėra nustatyta, kas konkrečiai – J. P. ar V. Ž. – paėmė A. P. asmens tapatybės kortelę iš nukentėjusiojo gyvenamos vietos ir ką su ja padarė, tačiau nekyla abejonių dėl to, kad minimas dokumentas dingo būtent jau anksčiau aptarto plėšimo metu. Dėl šio nuosprendžio ankstesnėje dalyje aptartų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. P. nuosekliais parodymais, o nuteistųjų J. P. ir V. Ž. keliamas versijas apie tai, kad A. P. dokumentą galėjo paimti bet kas ir bet kada patekę į A. P. butą, nes butas faktiškai yra nerakinamas, pagrįstai atmetė. Nuteistojo J. P. gynėjas savo apeliaciniame skunde, kritikuodamas nukentėjusiojo A. P. parodymus, atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusysis 2013 m. balandžio 6 d. pareiškimu kreipdamasis į policiją (1 t. 1 b. l.) nenurodė, kad buvo pagrobtas ir jo asmens dokumentas. Dėl tokių argumentų kolegija pažymi, kad A. P. pareiškime nenurodė nei tai, kad iš jo buvo pagrobtas elektrinis virdulys ,,Clarus“, o J. P. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 165 b. l.) buvo nurodęs, kad išeidamas iš A. P. namų pasiėmė magnetolą ir virdulį, neigė pagrobęs nukentėjusiojo laikrodį, tačiau teisiamajame posėdyje pripažino pagrobęs rankinį laikrodį ir magnetolą. Nuteistoji V. Ž. išvis neigė bet ką pagrobusi. Tokių nuteistųjų parodymų, kaip siūlo advokatas, laikyti nuosekliais ir įtikinančiais, nėra jokio pagrindo. Šiuo atveju patikimais ir logiškais laikytini nukentėjusiojo A. P. parodymai. A. P. dėl patirtų sužalojimų įvykio dieną 12.45 val. greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į ligoninę (1 t. 8 b. l.), todėl objektyviai neturėjo galimybės detaliai patikrinti, kas buvo pagrobta iš jo namų. Kaip nurodė nukentėjusysis, tik grįžęs iš ligoninės jis, be kita ko, pastebėjo, kad nebėra virdulio ir asmens tapatybės kortelės, todėl jau po trijų dienų (2013-04-09) kreipėsi į Mažeikių migracijos poskyrį nurodydamas, kad asmens tapatybės kortelę prarado 2013 m. balandžio 6 d. apiplėšimo metu (1 t., 45 b. l.). Tokius nukentėjusiojo parodymus dėl apiplėšimo metu pagrobto dokumento patvirtino ir liudytoja apklausta jo kaimynė A. R., kuri įvykio dieną ar sekančią dieną po įvykio bendravo su A. P. ir pastarasis, atpasakodamas įvykio aplinkybės, jai nurodė, jog buvo pagrobta ir jo (nukentėjusiojo) asmens tapatybės kortelė.

Dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo abejoti, kad A. P. savo asmens dokumentą prarado 2013 m. balandžio 6 d. apiplėšimo metu. Byloje nenustatyta, kad šiame apiplėšime be J. P. ir V. Ž. būtų dalyvavę ir kiti asmenys, vadinasi, niekas kitas negalėjo pagrobti svetimą dokumentą. Apeliantų teiginiai, kad butas, kuriame 2013 m. balandžio 6 d. gyveno A. P., yra landynė, nerakinamas ir jame lankosi bet kas – grįsti tik jų pačių subjektyviais išmąstymais, o teisiamojo posėdžio metu pateiktos A. P. gyvenamo buto durų nuotraukos (2 t., 90 b. l.), darytos po įvykio praėjus neaišku kuriam laikui, savaime nepatvirtina to, kad A. P. asmens tapatybės kortelę pagrobė kiti asmenys.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad J. P. ir V. Ž. pirmosios instancijos teismas pagrįstai inkriminavo svetimo dokumento pagrobimą pagal BK 302 str. 1 d., todėl naikinti šią nuosprendžio dalį, kaip prašoma apeliaciniais skundais, nėra pagrindo.

Dėl paskirtų bausmių

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems atitinkamai BK 180 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistuosius apibūdinančius duomenis (visus skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus nusikaltimus padarė neišnykus teistumams už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus), nustatytas J. P. ir V. Ž. atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis. Kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo sprendimui skirti nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes, atidėti V. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikant BK 75 str.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laisvės atėmimo bausmes nuteistajam J. P., nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis iš dalies savo noru atlygino nukentėjusiajai E. A. padarytą žalą (500 Lt) ir kartu neteisingai nuosprendyje nurodė, kad J. P. ir V. Ž. iš dalies atlygino padarytą žalą nukentėjusiajam A. P., nes jokios žalos pastarieji iš tikrųjų šiam nukentėjusiajam neatlygino. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir atitinkamai dėl neteisingai paskirtos bausmės skundžiamas nuosprendis keičiamas, J. P. pagal BK 180 str. 1 d. dėl E. A. atžvilgiu įvykdyto plėšimo paskirta bausmė mažintina ir jam skirtina nauja subendrinta galutinė bausmė (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, konkrečiu atveju, negali pabloginti nuteistųjų padėties (BPK 320 str. 4 p.), vadinasi, negali panaikinti pirmosios instancijos teismo nustatytos J. P. ir V. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jie iš dalies atlygino nukentėjusiajam A. P. padarytą turtinę žalą. Tačiau šioje byloje yra pagrindas pripažinti J. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru nukentėjusiajai E. A. atlygino dalį nusikaltimu padarytos žalos (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Taigi, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat į šiuo nuosprendžiu nustatytą dar vieną J. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kolegija sprendžia, jog yra pagrindas sumažinti nuteistajam J. P. pagal BK 180 str. 1 d. (nukentėjusiosios E. A. atžvilgiu) paskirtą bausmę ir atitinkamai skirti naują galutinę subendrintą bausmę.

Savo skunde nuteistojo J. P. gynėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad jo ginamasis apylinkės teismo už A. P. atžvilgiu įvykdytas dvi nusikalstamas veikas yra nubaustas per griežtai, skiriant didesnes už bausmės vidurkį bausmes. Dėl tokių argumentų kolegija pažymi, kad BK 302 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų, o apylinkės teismas J. P. paskyrė laisvės atėmimą 1 metams, vadinasi, gynėjo teiginiai iš esmės prasilenkia su objektyvia tikrove. Tačiau akivaizdu, jog J. P. už plėšimą, įvykdytą A. P. atžvilgiu, paskirta laisvės atėmimo bausmė pagal BK 180 str. 1 d. (laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams) iš tikrųjų yra didesnė už minėto įstatymo sankcijoje numatytos tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metais 1 mėnuo 15 dienų). Šiuo atveju kolegija nemano, kad ir tokia J. P. paskirta bausmė už bendrininkų grupėje įvykdytą apysunkį tyčinį smurtinį nusikaltimą yra per griežta. J. P. šį nusikaltimą padarė nepraėjus nei mėnesiui po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos, kur atliko ankstesniais nuosprendžiais paskirtą bausmę, taip pat ir už smurtinį nusikaltimą (1 t., 143–144 b. l.). Kaip minėta, nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupėje, kas pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Šios aplinkybės itin neigiamai apibūdina J. P., jis laikytinas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.) – asmeniu, keliančiu didesnį pavojų visuomenei, o tai atitinkamai rodo ir didesnį jo padarytų nusikaltimų pavojingumą. Apylinkės teismas, kaip minėta, nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad J. P. iš dalies atlygino A. P. padarytą žalą, todėl esant nustatytai nuteistojo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, atsižvelgiant į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nuteistajam J. P. paskirta didesnė už vidurkį laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, kolegijos nuomone, yra tinkamai individualizuota ir neprieštarauja BK 61 str. nuostatoms (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių), todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio galima suprasti, kad pastarieji taip pat apeliuoja į jų teisinę padėtį lengvinančio instituto, įtvirtinto BK 64¹ str. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija), taikymą. Tačiau BK 64¹ str. taikymas yra siejamas su tam tikrų konkrečių sąlygų egzistavimu. BK 64¹ str. 1 d. numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Tokios paminėtos sąlygos šioje byloje nenustatytos, todėl taikyti BK 64¹ str. nuostatas nuteistųjų J. P. ir V. Ž. atžvilgiu nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

Šiuo nuosprendžiu pritarus apylinkės teismo išvadai, kad J. P. ir V. Ž. yra kalti dėl atitinkamai nukentėjusiųjų E. A. ir A. P. atžvilgiu įvykdytų nusikalstamų veikų ir yra atsakingi dėl E. A. ir A. P. padarytos turtinės bei neturtinės žalos, nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir dalyje dėl priteistų iš nuteistųjų turtinės ir neturtinės žalos A. P. ir E. A. atlyginimo, nes apylinkės teismas, spręsdamas šių civilinių ieškinių klausimą, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir tinkamai taikė BPK 113 str., 115 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. nuostatas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė J. P. ir V. Ž. solidariai atlyginti žalą, patirtą Valstybinės ligonių kasos už nukentėjusiojo A. P. gydymą (1 t., 52–54). Šiuo atveju nuteistieji tiesiogiai nepadarė žalos ligonių kasai, todėl žala, patirta dėl nukentėjusiajam suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, turi būti išieškoma iš kaltų asmenų subsidiariai. Esant tokioms aplinkybėms šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

nusprendžia:

nuteistosios V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti J. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą nukentėjusiajai E. A..

J. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d. (veika dėl nukentėjusiosios E. A.) paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 metų 6 mėnesių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. (veika dėl nukentėjusiojo A. P.) subendrinti su šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d. (veika dėl nukentėjusiosios E. A.) paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir J. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 9 mėnesiams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš nuteistųjų J. P. ir V. Ž. solidariai priteista 66,57 Lt žalos atlyginimo.

Iš nuteistųjų J. P. ir V. Ž. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteisti po 33,29 Lt nukentėjusiojo A. P. gydymo išlaidų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.