Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Vinco Versecko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. L. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. kovo 3 d. nutarties, kuria nustatytas terminas žyminiam mokesčiui už paduotą apeliacinį skundą sumokėti, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-367-425/2007 pagal ieškovų Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams A. L. ir D. L dėl prievolių įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad vadovaujantis šalių lygiateisiškumo principu, kai prokuroras, kuris ieškiniu siekia apginti viešąjį interesą, yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, paduodantis apeliacinį skundą atsakovas taip pat turi būti atleistas nuo šio mokesčio.

CPK 17 straipsnyje numatytas šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Šis principas yra Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ar kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams išraiška civiliniame procese. Vienas iš tinkamo proceso požymių ir yra lygios šalių teisės nagrinėjant jų ginčą teisme. CPK 42 straipsnis reglamentuoja šalių teises ir pareigas, tačiau būtina pabrėžti, kad nurodytos procesinės teisės nėra absoliučios ir jų įgyvendinimo tvarką ir ribas nustato civilinio proceso kodeksas.

Prokurorui ar valstybės, savivaldybės institucijoms įstatymo suteikta teise kreiptis į teismą iš anksto pripažįstama, kad konkretūs santykiai ir iš jų kylantys ginčai gali būti susiję su viešuoju interesu. CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstų prielaidų prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (CPK 49 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, atstovaujantis viešajam interesui, ir VSDFV Vilniaus miesto skyrius prieš V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006, Teismų praktika, 25, p. 216–222).

Lygiateisiškumo principas nereiškia absoliučios lygybės. Viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės principų – dispozityviškumo principo, pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies, kuri ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos subjektinę teisę, bei asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir (ar) teisėtus interesus. Siekdamas užtikrinti viešojo intereso apsaugą įstatymų leidėjas CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatė, kad prokuroras yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, kai ieškinį pareiškia siekdamas apginti viešąjį interesą ir ši norma negali būti pripažįstama lygiateisiškumo principo pažeidimu. CPK 83 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo. Įstatymu nustatytas atleidžiamų nuo žyminio mokesčio asmenų sąrašas nėra baigtinis, minėto straipsnio 14 punkte numatyta, kad nuo žyminio mokesčio asmenys gali būti atleidžiami kitais CPK ar kituose įstatymuose nurodytais atvejais.

Iš nagrinėjamoje byloje pateikto ieškinio matyti, kad reikalavimas pareikštas dėl mirusios D. E. L. mokestinės nepriemokos, kurią pagal LR mokesčių administravimo įstatymo 92 straipsnį padengti privalo turto paveldėtojai – atsakovai A. L. ir D. L.. Mokesčiai yra valstybės biudžeto pajamos ir jų surinkimas svarbus visai visuomenei, todėl akivaizdu, kad byloje pareikštas ieškinys turi viešąjį interesą ir jį ginantis prokuroras yra proceso įstatymu atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Aptartos civilinio proceso teisės normos nenumato pagrindų atleisti ir atsakovą nuo žyminio mokesčio mokėjimo tuomet, kai ieškovas nuo šio mokesčio yra atleistas pagal įstatymą. Tokia teisinė situacija nepažeidžia LR Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo, siejamo su teisingumo įgyvendinimu, kuriam neturi ir negali turėti įtakos bylos šalių lytis, rasė, kalba ir kitos aplinkybės. Įstatymu neatleistam nuo žyminio mokesčio atsakovui yra suteikta teisė pateikti teismui motyvuotą prašymą iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 3 d.) arba žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti (CPK 84 str.). Apelianto argumentai dėl įstatymo analogijos taikymo yra nepagrįsti. CPK 3 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius. Kaip minėta CPK 83 straipsnis reglamentuoja procesinius santykius, susijusius su atleidimu nuo žyminio mokesčio. Jame numatytas asmenų, pagal įstatymą atleidžiamų nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, prašymus dėl proceso atnaujinimo, sąrašas. Todėl žyminio mokesčio atleidimo procesinius santykius reguliuojančiam įstatymui esant, nėra jokio pagrindo pagal įstatymo analogiją taikyti žyminio mokesčio už apeliacinius ir kasacinius skundus dydį reglamentuojančią proceso normą, numatytą CPK 80 straipsnio 4 dalyje.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas apeliantą sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nepažeidė įstatymo normų ir civilinio proceso principų, nesuvaržė atsakovo teisių, todėl teisėtą ir pagrįstą nutartį naikinti apelianto nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo terminas pasibaigęs, atsakovui A. L. nustatytinas terminas iki 2008 m. gegužės 20 d. sumokėti 4 205 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo bei iki nurodytos datos pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus (CPK 115 str. 2 d., 316 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti atsakovui A. L. naują terminą iki 2008 m. gegužės 20 d. sumokėti 4 205 Lt (keturis tūkstančius du šimtus penkis litus) žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo bei iki nurodytos datos pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus.