Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovei – šios bendrovės Geležinkelių infrastruktūros direkcijos Komercijos departamento Turto valdymo ir žemėtvarkos skyriaus Pardavimų sektoriaus vyresniajai teisininkei Miglei Petrauskei, atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atstovui – tarybos pirmininkui Romui Pakalniui, trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui – šios institucijos Juridinio skyriaus vyriausiajam specialistui Vygaudui Čekanauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

AB „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – pareiškėjas) 2015 m. sausio 2 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – Vertinimo taryba) sprendimą – 2014 m. lapkričio 25 d. posėdžio protokolo Nr. VT-69 1 punktą (toliau – ginčijamas sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) 2009 m. leido demontuoti Klaipėdos geležinkelio stotyje stovėjusį pėsčiųjų tiltą (toliau – tiltas), kuriam 2008 m. buvo suteikta teisinė apsauga. Leidimą Departamentas davė su sąlyga, kad demontavus tiltą bus išsaugotos statinio vertingosios savybės. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu (toliau – Įstatymas), demontuoto tilto konstrukcijos šiuo metu yra laikinai sandėliuojamos. Nurodo, kad 2014 m. rugsėjo 3 d. raštu kreipėsi į Departamentą dėl tilto teisinės apsaugos panaikinimo, tačiau Vertinimo taryba nusprendė, kad panaikinti tilto teisinę apsaugą nėra pagrindo. Pareiškėjo manymu, toks atsakymas yra nepagrįstas ir naikintinas. Nurodo, kad Vertinimo taryba nepagrįstai demontuoto tilto konstrukcijas laiko nekilnojamuoju daiktu (statiniu) ir nepagrįstai taiko teisės aktus, reglamentuojančius nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad demontuotas tiltas funkciškai yra paprastas kilnojamas įrenginys, kaip ir kiti geležinkeliuose naudojami įrengimai ir mašinos, kurie nėra laikomi jokiais kultūros paveldo ar kitais saugotinais objektais. Mano, kad demontuoto tilto teisinės apsaugos panaikinimas nėra Vertinimo tarybos kompetencijos klausimas, nes demontuotas tiltas yra kilnojamasis daiktas, o Vertinimo tarybos nuostatuose numatyta, kad Vertinimo taryba nustato nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes. Paaiškina, kad Vertinimo taryba nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tilto laikančios konstrukcijos yra iš dalies paveiktos metalo korozijos, o nustatytos objekto vertingosios savybės – metalo kniedytos santvarinės atramos, metalo kniedytas santvarinis rėmas, laiptų maršai su metaliniais laiptais-sijomis, metalinis turėklas ir atramos yra stipriai nusidėvėjusios, todėl tilto eksploatavimas būtų draudžiamas, o Vertinimo taryba ginčijamame sprendime nenurodo, kuo reikšmingos yra minėtos metalinės konstrukcijos etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Mano, kad nelikus tilto komunikacinės paskirties, likęs metalo konstrukcijų rinkinys nebėra kultūros vertybė. Be to, pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, t. y. ginčijamas sprendimas nėra pakankamai pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, nėra nurodyta akto apskundimo tvarka, administracinis aktas priimtas ne to subjekto, nemotyvuotas, nepasirašytas ir nepatvirtintas antspaudu.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 37–41). Nurodo, kad Vertinimo taryba sudaryta iš nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ekspertų, kurie turi neabejotinus gebėjimus priimti kompetentingą ir objektyvų vertinimą. Pažymi, kad nėra duomenų, kad ginčo statinys sunykęs, sunaikintas ar kitaip prarastos jo vertingosios savybės, todėl naikinti teisinę apsaugą ginčo statiniui nėra pagrindo. Paaiškina, kad kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių pobūdis buvo nustatytas dar Vertinimo tarybos 2008 m. spalio 22 d. aktu Nr. KPD-RM-887 (toliau – 2008 m. spalio 22 d. aktas) (b. l. 44–46), atsižvelgiant į vertingųjų savybių visumą pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 (toliau – Aprašas), nurodytus kriterijus, būtinus kultūros paveldo objektui: amžiaus cenzą, autentiškumo požymius, reikšmingumą. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių teisinių ir faktinių argumentų, paneigiančių minėtame akte nurodytą ginčo statinio vertingųjų savybių pobūdį. Paaiškina, kad pareiškėjas, būdamas ginčo statinio (demontuoto tilto) valdytoju, turi pareigą minėtą statinį prižiūrėti ir saugoti nuo neigiamo aplinkos poveikio.

Teismo posėdyje Vertinimo tarybos atstovas palaikė atsiliepimo argumentus. Nurodė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pagrindė ekspertė buvo Marija Drėmaitė, kuri buvo atsakinga už techninį paveldą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 24–28). Departamentas savo atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir Vertinimo taryba. Pažymi, kad Vertinimo taryba dėl apsaugos nereikalingumo sprendžia tik nustačiusi, kad vietinio, regioninio ar nacionalinio reikšmingumo lygmens nekilnojamasis kultūros paveldo objektas ar vietovė yra sunykę, sunaikinti ar kitaip prarastos jų vertingosios savybės. Nurodo, kad ginčo statinio vertingosios savybės buvo nustatytos 2008 m. spalio 22 d. aktu ir nėra jokių duomenų, kad ginčo statinys sunykęs, sunaikintas ar kitaip prarastos jų vertingosios savybės, todėl naikinti teisinę apsaugą ginčo statiniui nėra pagrindo.

Teismo posėdyje Departamento atstovas palaikė atsiliepimo argumentus.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vertinimo tarybos atsisakymo (b. l. 42–43) panaikinti demontuoto tilto teisinę apsaugą teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vertinimo taryba 2008 m. spalio 22 d. aktu nustatė, kad nekilnojamajai kultūros vertybei (tiltui) reikalinga teisinė apsauga. Minėtame akte buvo nurodytos tilto vertingosios savybės (b. l. 46). Tą pačią dieną, t. y. 2008 m. spalio 22 d., tiltas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą (jam suteiktas unikalus objekto kodas 32423). Kultūros vertybių registro duomenimis, kultūros vertybės (tilto) pavadinimas – Klaipėdos geležinkelio stoties pėsčiųjų tiltas (demontuotas). Kultūros vertybės (tilto) rūšis minėtame registre – nekilnojamas (http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search).

Byloje, nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad tiltas 2009 metais buvo demontuotas. Kultūros vertybių registro duomenimis nustatyta, kad demontuoto tilto rūšis – nekilnojamas. Kultūros vertybių registrą tvarko Departamentas (Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 12 punktas). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas po tilto demontavimo kreipėsi į Departamentą, siekdamas, kad minėtos kultūros vertybės (tilto) rūšis Kultūros vertybių registre būtų pakeista. Atsižvelgiant į tai, kad minėtai kultūros vertybei (demontuotam tiltui) Kultūros vertybių registre nustatyta rūšis – nekilnojamas (pavienis objektas), ginčo teisiniams santykiams taikytinas Įstatymas, reglamentuojantis būtent nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos klausimus.

Pagal Įstatymo (ginčo teisiniams santykiams taikoma redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu) 2 straipsnio 13 punktą, kultūros paveldas – tai karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Nekilnojamasis kultūros paveldas pagal Įstatymo 2 straipsnio 20 punktą, tai – kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija. Taigi, Įstatymas iš esmės yra skirtas kultūros vertybių apsaugai. Įstatymo 2 straipsnio 21 punkte nustatyta, kad nekilnojamoji kultūros vertybė – tai kultūros paveldo objekto (ar vietovės) reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių (visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas) visuma. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 14 punkte pateikiamą sąvoką, kultūros paveldo objektas – tai pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Iš aptartų sąvokų matyti, kad kultūros paveldo objektai, kaip daiktinės teisės objektai pasižymi tam tikru specifiškumu, t. y. nekilnojamoji kultūros vertybė yra siejama ne tiek su pačiu daiktinės teisės objektu, kiek su jo vertingosiomis savybėmis, lemiančiomis tai, kad kultūros paveldo objektas yra visuomenės kultūrinis turtas.

Kultūros paveldo objektų vertingąsias savybes nustato Vertinimo taryba (Įstatymo 8 straipsnio 5 dalis bei ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusių Vertinimo tarybos nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2013 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. Į-116 (toliau – Nuostatai), 5 ir 5.1 punktai).

Tilto vertingosios savybės yra nurodytos 2008 m. spalio 22 d. akte. Minėtame akte išskiriamos dvi kategorijos tilto vertingųjų savybių, t. y. konstrukcijos (atramų betoninio pamato tipas, 3 metalo kniedytos santvarinės atramos, metalo kniedytas santvarinis rėmas, laiptų maršai su metalinėm laiptasijom, metaliniais turėklais ir atramomis, medinių laiptų pakopų tipas, medinių lentų tilto pakloto tipas) ir pirminė bei istoriškai susiklosčiusi paskirtis (komunikacinė) (b. l. 46).

Dėl apsaugos reikalingumo nekilnojamosioms kultūros vertybėms ar dėl tokios apsaugos netaikymo sprendžia Vertinimo taryba (Įstatymo 8 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 5 ir 5.3 punktai). Nepaisant to, pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 3 d. raštu „Dėl metalinio pėsčiųjų tilto konstrukcijų“ (toliau – prašymas) (b. l. 8–9), kaip minėta, kreipėsi ne į Vertinimo tarybą, bet į Departamentą, prašydamas informuoti apie galimybes panaikinti minėto tilto konstrukcijoms Vertinimo tarybos nustatytą teisinę apsaugą.

Byloje nustatyta, kad Departamentas į pareiškėjo prašymą dėl informacijos suteikimo atsakė 2014 m. gruodžio 2 d. raštu „Dėl Klaipėdos geležinkelio stoties pėsčiųjų tilto (32423)“ (toliau – Departamento atsakymas) (b. l. 10), informuodamas, kad tilto teisinės apsaugos reikalingumo klausimą svarstė Vertinimo taryba. Departamento atsakyme buvo nurodyta, kad Vertinimo taryba nusprendė, kad tilto teisinės apsaugos panaikinimui nėra pagrindo. Departamentas minėtame atsakyme taip pat nurodė, kad Vertinimo tarybos priimtą sprendimą pareiškėjas gali skųsti administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo informacijos gavimo datos. Prie Departamento atsakymo buvo pridėtas ne visas 2014 m. lapkričio 25 d. vykusio Vertinimo tarybos posėdžio protokolas, o tik minėto protokolo išrašas, susijęs su ta posėdžio dalimi, kurioje buvo svarstytas su pareiškėju susijęs klausimas (b. l. 11–12). Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo skundo argumentai susiję su tuo, kad ginčijamas sprendimas nebuvo pasirašytas, ar, kad ginčijamame sprendime nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, atmetami kaip nepagrįsti.

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Vertinimo tarybos posėdyje dalyvavo Nijolė Tumėnienė, Nijolė Kazakevičiūtė, Dalia Klajumienė, Vincas Brezgys, Marija Drėmaitė, Gintautas Sliesoriūnas ir Giedrė Filipavičienė, posėdžiui pirmininkavo Romas Pakalnis (b. l. 42).

Vertinimo tarybos sudėtis patvirtinta Departamento direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu sprendimą priėmę asmenys buvo Vertinimo tarybos nariais. Minėto įsakymo 1 punkte nurodyta kiekvieno Vertinimo tarybos nario kvalifikacija (Giedrė Filipavičienė – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė, veiklos rūšis: paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimas, specializacija – architektūrinis, urbanistinis, etnokultūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas, ekspertizės specialisto kategorija, atestatas Nr. 0447, išduotas 2006 m. liepos 25 d. Departamento, specializacija Vertinimo taryboje – urbanistinis ir architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas; Dalia Klajumienė – humanitarinių mokslų daktarė, menotyra, diplomas DA 011351 (2002 m. birželio 26 d., registracijos Nr. 018498), specializacija Vertinimo taryboje – dailės nekilnojamasis kultūros paveldas; Nijolė Tumėnienė – humanitarinių mokslų daktarė, menotyra, diplomas DA 007769 (1994 m. gruodžio 12 d., registracijos Nr. 0134260), specializacija Vertinimo taryboje – dailės nekilnojamasis kultūros paveldas; Marija Drėmaitė – humanitarinių mokslų daktarė, menotyra, diplomas DM 00011 (2006 m. balandžio 12 d., registracijos Nr. 26071), specializacija Vertinimo taryboje – inžinerinis nekilnojamasis kultūros paveldas; Gintautas Sliesoriūnas – humanitarinių mokslų daktaras, istorija, diplomas DA 008612 (1998 m. sausio 14 d., registracijos Nr. 015887), specializacija Vertinimo taryboje – istorinis ir memorialinis nekilnojamasis kultūros paveldas; Romas Pakalnis – gamtos mokslų daktaras, biologija, diplomas DA 012238 (2003 m. liepos 8 d., registracijos Nr. 019232), specializacija Vertinimo taryboje – želdynų nekilnojamasis kultūros paveldas; Nijolė Kazakevičiūtė – architektūrinio, želdynų, etnokultūrinio nekilnojamojo kultūros paveldo specialistė, veiklos rūšis: paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimas, specializacija – etnokultūrinis, architektūrinis, urbanistinis nekilnojamasis kultūros paveldas, ekspertizės specialisto kategorija, atestatas Nr. 0359, išduotas 2006 m. birželio 20 d. Departamento, specializacija Vertinimo taryboje – architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas; Vincas Brezgys – architektūrinio, urbanistinio nekilnojamojo kultūros paveldo specialistas, veiklos rūšis: paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimas, specializacija – architektūrinis, urbanistinis nekilnojamasis kultūros paveldas, ekspertizės specialisto kategorija, atestatas Nr. 1375, išduotas 2010 m. rugpjūčio 19 d. Departamento, specializacija Vertinimo taryboje – architektūrinis ir urbanistinis nekilnojamasis kultūros paveldas). Kaip minėta, Vertinimo tarybos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pagrindinė ekspertė buvo Marija Drėmaitė. Jos specializacija Vertinimo taryboje, kaip minėta, buvo inžinerinis kultūros paveldas. 2008 m. spalio 22 d. akte nurodyta, kad tilto vertingųjų savybių pobūdis yra inžinerinis (b. l. 45). Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vertinimo tarybos narių kompetencija abejoti nėra pagrindo. Pareiškėjo skundo argumentai susiję su tuo, kad ginčijamą sprendimą priėmė netinkamas subjektas atmetami kaip nepagrįsti, atsižvelgiant į aptartas teisės aktų nuostatas, t. y. atsižvelgiant į Įstatymo 8 straipsnio 5 dalį bei Nuostatų 5 ir 5.3 punktus.

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat mano, kad Vertinimo taryba turėjo nurodyti, kodėl demontuotas tiltas atitinka Aprašo kriterijus, kuo demontuotas tiltas yra reikšmingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Taigi, iš esmės pareiškėjas mano, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, todėl neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų reikalavimų individualiam teisės aktui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad ginčijamo sprendimo dalis, kurioje aprašoma Vertinimo tarybos posėdžio metu klausimą pristačiusios Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyr. specialistės Vilmos Norvaišienės kalba, nelaikytina ginčijamo sprendimo motyvuojamąja dalimi, nes minėta Departamento specialistė nėra ginčijamą sprendimą priėmusios Vertinimo tarybos narė (b. l. 42). Vis dėlto, iš ginčijamo sprendimo turinio galima daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas nėra visiškai nemotyvuotas. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad Vertinimo tarybos narė Marija Drėmaitė ir kiti nariai posėdžio metu pasisakė, kad nepritaria teisinės apsaugos naikinimui, nes demontuotas tiltas atitinka Aprašo kriterijus, būtinus kultūros paveldo objektui: amžiaus cenzą, autentiškumo požymius, reikšmingumą (b. l. 43). Teisėjų kolegija sutinka, kad ginčijamo sprendimo motyvų išdėstymas turi trūkumų (nėra išsamus), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie trūkumai nesukliudė pareiškėjui suprasti atitinkamų santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teises ir pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Be to, ginčijamame sprendime buvo nurodyta, kad posėdžio skaitmeninis garso įrašas perkeltas į kompiuterinę laikmeną (b. l. 43). Pareiškėjas, manydamas, kad ginčijamas sprendimas (posėdžio protokolo išrašas) yra nepakankamai motyvuotas (neišsamus ir/ar neaiškus), turėjo teisę kreiptis į Vertinimo tarybą su prašymu pateikti posėdžio garso įrašą, susijusį su pareiškėjo prašymo svarstymu. Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su ginčijamo sprendimo neatitikimu VAĮ reikalavimams, atmetami kaip nepagrįsti.

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad už tai, jog demontuotam tiltui teisinė apsauga nereikalinga nebalsavo nei vienas Vertinimo tarybos narys, dalyvavęs posėdyje. Nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar šis Vertinimo tarybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pagal Nuostatų 5 ir 5.3 punktus, Vertinimo taryba gali konstatuoti teisinės apsaugos nekilnojamajai kultūros vertybei nereikalingumą nustačiusi, kad nekilnojamasis kultūros paveldo objektas (ar vietovė) yra sunykę, sunaikinti ar kitaip prarastos jų vertingosios savybės. Taigi, kultūros paveldo objekto teisinės apsaugos panaikinimo klausimui iš esmės yra reikšmingos būtent šios faktinės aplinkybės.

Tai, kad tiltas šiuo metu yra demontuotas per se nereiškia, kad tiltas, kaip nekilnojamasis kultūros paveldo objektas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą su požymiu – nekilnojamas, yra sunykęs ar sunaikintas. Pareiškėjo skunde nurodyta demontuoto tilto būklė (konstrukcijos yra paveiktos metalo korozijos ir nusidėvėjusios) taip pat nėra pagrindas daryti išvadai, kad tiltas yra sunykęs ar sunaikintas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje toliau būtina įvertinti tai, ar ginčijamo sprendimo priėmimo metu demontuotas tiltas buvo praradęs savo vertingąsias savybes, nustatytas Vertinimo tarybos 2008 m. spalio 22 d. aktu, t. y. tam tikras minėtame akte nurodytas konstrukcijas ir komunikacinę paskirtį.

Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. liepos 11 d. kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo akte Nr. AAK1-180 (toliau – Patikrinimo aktas) (b. l. 16–17) vyresnioji valstybinė inspektorė Daiva Masiliauskienė, 2014 m. liepos 9 d. atlikusi demontuoto tilto būklės patikrinimą (apžiūrą), konstatavo, kad „šiuo metu tiltas išmontuotas ir savo funkcijos nebeatlieka“. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu tiltas vis dar buvo demontuotas, t. y. jam nebuvo grąžinta jo buvusi funkcija, tiltas taip pat nebuvo eksponuojamas (b. l. 18–20), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu demontuotas tiltas buvo praradęs minėtą vertingąją savybę – komunikacinę paskirtį. Patikrinimo akte iš dalies konstatuota ir kitos demontuoto tilto vertingosios savybės – konstrukcijos – būklė. Minėta vertingoji savybė, kaip minėta, 2008 m. spalio 22 d. akte yra detalizuota, nurodant, kad tai – atramų betoninio pamato tipas (patikrinimo metu betoninės atramos nebuvo apžiūrėtos), 3 metalo kniedytos santvarinės atramos, metalo kniedytas santvarinis rėmas, laiptų maršai su metalinėm laiptasijom, metaliniais turėklais ir atramomis (patikrinimo metu konstatuota patenkinama metalinių konstrukcijų būklė), stalių ir kiti gaminiai – medinių laiptų pakopų tipas, medinių lentų tilto pakloto tipas (patikrinimo metu konstatuota, kad medinis lentų paklotas ir laiptų pakopos yra blogėjančios būklės). Darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu (2014 m. lapkričio 25 d.) dalis konstrukcijų nors ir buvo blogesnės būklės, nei 2008 metais, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad demontuotas tiltas ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo apskritai praradęs šią savo vertingąją savybę – 2008 m. spalio 22 d. akte nurodytas konstrukcijas (b. l. 46).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta bei remdamasi ištirtų bylos įrodymų visuma ir sistemine teisės normų analize, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vertinimo taryba pagal savo kompetenciją teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad demontuoto tilto teisinės apsaugos panaikinimui nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. 2015 m. vasario 24 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo, kuriuo pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 21,72 Eur (sumokėtą žyminį mokestį) (b. l. 58). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi teisę proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, nelaikytina, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjo prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.