- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-16
- Bylos Nr.
- 2S-2277-605/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Neringa Venckienė
- Kreditorius
- „Swedbank“
- Skolininkas
- V. G.
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Venckienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus „Swedbank“, AB atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-3481-570/2011 pagal kreditoriaus „Swedbank“, AB pareiškimą skolininkui V. G. dėl priverstinio skolos išieškojimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. G. ir D. G., užtikrindami iki 2030 m. rugpjūčio 20 d. skolininkui V. G. suteikto kredito grąžinimą, sutartinės hipotekos lakštu Nr. 07120050001866, įregistruotu Marijampolės rajono apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė kreditoriui AB bankui „Hansabankas“, kurio pavadinimas pakeistas į „Swedbank“ AB jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus – 0,1225 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 5160-0006-0050, esantį Liepynų k., Marijampolės sav., bei nebaigtą statyti (baigtumas 51 proc.) gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-0192-9320, 207,98 kv.m. bendro ploto, esantį Liepynų k., Marijampolės sav.
Skolininkui nevykdžius 2005 m. rugsėjo 19 d. kredito sutarties Nr. 05-061738-FA, kreditorius 2011-05-04 pranešimu Nr. SR-23665 įspėjęs skolininką (įkeisto turto savininką) ir daikto savininkę bei skyręs jiems papildomą terminą nuo 2011-05-04 iki 2011-05-25 sumokėti 6140,22 EUR įsiskolinimą, nuo 2011-05-26 vienašališkai nutraukė kredito sutartį prieš terminą ir kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi (b.l. 76) pareiškėjo „Swedbank“, AB pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo atmetė. Priteisė valstybei iš pareiškėjo „Swedbank“, AB 6 litus išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Nutartyje nurodyta, kad 2005 m. rugsėjo 19 d. kredito sutartis Nr. 05-061738-FA yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2030 m. rugpjūčio 20 d., kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Kaip matyti iš pateikto skolos detalizavimo ir kreditoriaus pareiškimo dėl trūkumų šalinimo, skolininkas įmokas nuo atskaitinio laikotarpio 2010-11-20 (nors ir nepakankamo dydžio) kreditoriui mokėjo. 2011-05-10 skolininkui gavus kreditoriaus įspėjimą dėl galimo sutarties nutraukimo prieš terminą, jis sumokėjo 173,77 EUR. Kadangi kreditoriui išsiuntus skolininkams (įkeisto turto savininkams) pranešimus apie kredito sutarties nutraukimą, buvo mokamos nepilnos įmokos, su kreditoriumi bendraujama, teismas tai nelaikė sutarties esminiu pažeidimu. Teismas konstatavo, kad 2005 m. rugsėjo 19 d. kredito sutartis Nr. 05-061738-FA prieš terminą nutraukta nepagrįstai.
Šalies argumentai
Kreditorius „Swedbank“, AB atskiruoju skundu (b.l. 80-87) prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismas pateikia nuorodas į CK 6.188 str. 1 ir 2 dalis, tačiau nekonstatavo, kad skolininkas yra vartotojas, o kredito sutartis yra vartojimo sutartis, nenurodė, kokiu iš minėto straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų vadovaujasi. Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1 punktas CK 6.188 straipsnio 2 dalyje numatytų vartojimo sutarčių kriterijų, kada sutarties sąlyga laikoma nesąžininga, neatitinka. Skundžiamoje nutartyje nėra pateikiama argumentų ir nepaaiškinama, kodėl pripažintas negaliojančiu ir 2009-10-12 susitarimo Nr. 05-061738-FA/09-034516-FA/09-034557-FA-3 dėl 2005-09-19 kredito sutarties Nr. 05-061738-FA pakeitimo 3 punktas, kuriame nustatyta, kad kredito sutartis gali būti nutraukta, jei skolininkas atsisakys sudaryti prievolių tinkamo įvykdymo užtikrinimo sutarčių pakeitimus, jei tai nustato LR teisės aktai. Paminėtu susitarimu buvo pakeista prievolės valiuta iš litų į eurus, toks pakeitimas buvo privalomas. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-271/2011, tačiau faktinės aplinkybės bei sutarčių sąlygos toje byloje ir nagrinėjamu atveju skiriasi. Šiuo atveju kredito sutartyje yra nustatyta, kad ne dėl pavienio mokėjimo praleidimo galimo taikyti sutarties nutraukimo sankcijas, o tik tais atvejais, kai sutarties pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, t.y. sisteminis. „Swedbank“, AB iš anksto 2011-03-30 raštu Nr. SR-17001 įspėjo skolininką dėl įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo, nustatė terminą pašalinti trūkumus, tačiau skolininkas per nustatytus terminus trūkumų nepašalino, dėl ko „Swedbank“, AB, laikydamasi kredito sutarties reikalavimų, kredito sutartį nutraukė. Šiuo atveju kredito sutartis buvo nutraukta, kai skolininkas nevykdė įsipareigojimų pagal kredito sutartį nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, t.y. ilgiau kaip 6 mėnesius ir nevykdo iki šiol. Kredito sutarties nutraukimo nuostatos turi būti vertinamos, atsižvelgiant į abiejų sutarties šalių elgesį ir visas konkrečias tiek sandorio sudarymo, tiek vykdymo aplinkybes. Nėra pagrindo pripažinti, kad kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos ar suteikia nepagrįstą pranašumą kreditoriui. „Swedbank“, AB bendradarbiavo su skolininku, stengėsi ieškoti sprendimų, kaip atstatyti jo mokumą, tačiau pats skolininkas nutraukė bendradarbiavimą ir atmetė kreditoriaus siūlymus atidėti mokėjimus pagal kredito sutartį. Skolininkas vienašališkai atsisakė vykdyti sudarytos sutarties sąlygas. Šioje situacijoje „Swedbank“, AB neturėjo kitos išeities kaip tik imtis kraštutinės priemonės - sutarties nutraukimo. Taigi „Swedbank“, AB kooperavosi su skolininku, ieškojo galimų sprendimų, tačiau būtent skolininkas nevykdė ir nevykdo įsipareigojimų pagal sudarytą kredito sutartį ir elgiasi nesąžiningai. Skolininkui negrąžinant dalinių įmokų pagal kreditavimo sutartį, nemokant palūkanų, kai sutartis numato kaip sankciją už prievolių nevykdymą netesybas, sutinkamai su CK 1.125 str. 5 d. 1 p., reikalavimams dėl netesybų išieškojimo taikomas sutrumpintas 6 mėn. terminas, o reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo, sutinkamai su CK 1.125 str. 9 d., taikomas sutrumpintas 5 metų senaties terminas. Todėl aiškinimas, kad kreditorius neturi teisės nutraukti sudarytos sutarties, net kai skolininkas ilgą laiką nevykdo piniginių prievolių, už kurių nevykdymą nustatytos netesybos, yra neteisingas. Šiuo konkrečiu atveju yra suformuoti 62 427,09 EUR (215 548,26 lito) sumos atidėjiniai, dėl ko „Swedbank“, AB papildomai patiria nuostolių, nes negauna pajamų. Tai papildomai įrodo, kad kreditoriaus nuostoliai yra ne tik skolininko tiesiogiai nesumokėtos periodinės įmokos, bet ir suformuoti atidėjiniai, kas reiškia, kad skolininkui nevykdant įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį ilgiau kaip 90 dienų bendra nuostolių suma visais atvejais viršija 30 proc. kredito vertės. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, tai laikytina reikšminga suma.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą skolininkas V. G. (b.l. 111-119) nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka. Skundžiamoje nutartyje pareiškimo atmetimo motyvai yra nurodyti. Teismas tinkamai vykdė pareigą ex officio kvalifikuoti kreditavimo sutartį kaip vartojimo sutartį ir teisingai pripažino, kad šalių pasirašytos kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 11.2.1.1. punktas prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą kredito gavėjo nenaudai. Teismas nesprendė šalių ginčo dėl sutarties turinio, o konstatavo faktą dėl sutarties sąlygų nesąžiningumo, neperžengdamas savo kompetencijos ribų bei laikydamasis bendrai formuojamos teismų praktikos. Skolininkas mokėtiną sumą mokėjo ir nuo 2010 m. lapkričio mėnesio bei moka iki šiol. 2011-01-02 bendra įsiskolinimo suma buvo tik 27, 63 eurų. Skolininkas laikotarpiu nuo 2011-02-21 iki 2011-09-10 sumokėjo kreditoriui 5900 litų. Pastarasis pardavė ne visą kreditoriui įkeistą nekilnojamąjį turtą ir nesiekė išvengti prievolių įvykdymo kreditoriaus atžvilgiu. Skolininkas buvo klaidinamas kreditoriaus darbuotojų, kas įtakojo, kad jis neįvykdė sutarties sąlygų per papildomai nustatytą terminą. Pradelsti mokėjimai sudarė nedidelę sutartinių prievolių dalį, dėl ko šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip esminiai kreditavimo sutarties pažeidimai, tai yra pagrindas nutraukti kreditavimo sutartį. Skolininkas, mokėdamas nors ir ne visas nustatyto dydžio mokėtinas sumas, dėjo pastangas sumažinti savo pradelstų mokėjimų sumą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių (prašymų dėl hipotekos ar įkeitimo įregistravimo, hipotekos ar įkeitimo baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kitų iš hipotekos ar įkeitimo atsirandančių teisinių santykių) nagrinėjamo tvarka ir sąlygos yra nustatytos CPK XXXVI skyriuje. Pagal šiame skyriuje įtvirtintas teisės normas hipoteka yra papildoma prievolė, priklausanti nuo pagrindinės prievolės.
2011 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sukūrė precedentą dėl hipotekos teisėjo pareigos ex officio kvalifikuoti (priskirti atitinkamo įstatymo reguliavimo sferai) kreditavimo ir hipotekos sutartis, sąžiningumo aspektu vertinti jų nutraukimo tvarką nustatančias sąlygas (CK 6.188 straipsnis), pasisakyti dėl kreditavimo sutarties nutraukimo prieš terminą tinkamumo kaip sąlygos įgyvendinti hipotekos kreditoriaus teisei kreiptis dėl skolos išieškojimo.
Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis), ar sutartis nutraukta pagrįstai ir tinkamai.
Nagrinėjamu atveju hipotekos teisėja neįvykdė pareigos ex officio kvalifikuoti ginčo kreditavimo ir hipotekos sutartis kaip vartojimo sutartis ir tik formaliai vertino, ar kredito sutarties sąlygos atlieka sąžiningumo kontrolę, ar kreditorius konkrečiu atveju, nutraukdamas sutartį dėl termino praleidimo, elgėsi sąžiningai. Pašalinti teismo procesinio sprendimo pagrįstumo trūkumą apeliacinio proceso metu nėra galimybės.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi (b.l. 62) įpareigojo kreditorių „Swedbank“, AB pateikti teismui duomenis apie tai, kiek laiko buvo nevykdoma prievolė, kad buvo priimtas sprendimas nutraukti kreditavimo sutartį prieš terminą, įrodymus, nuo kada tiksliai sutartis nutraukta, duomenis, kaip skolininkas vykdė prievolę per 2011-05-04 rašte Nr. SR-23665 nustatytą įspėjimo terminą (duomenis apie skolininko sumokėtas įmokas kreditoriui per nustatytą terminą ir kitus skolininko/įkeisto daikto savininko veiksmus). Kreditorius, šalindamas minėta teismo nutartimi nustatytus trūkumus, pateikė teismui paskolų išrašus ir 2011-05-04 pretenziją Nr. SR-23665 (b.l. 66-73). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad hipotekos teisėja, spręsdama klausimą, ar kredito sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos, šių kreditoriaus pateiktų įrodymų pagrindu konstatavo, kad kreditoriui išsiuntus skolininkams pranešimus apie kredito sutarties nutraukimą, buvo mokamos nepilnos įmokos, su kreditoriumi bendraujama, todėl tai nelaikytina sutarties esminiu pažeidimu. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek prie kreditoriaus atskirojo skundo, tiek prie skolininko atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikiami nauji šalių susirašinėjimą patvirtinantys dokumentai (2011-01-10, 2011-02-07, 2011-04-06 mažmeninių paskolų komiteto posėdžių išrašai (b.l. 95-102), šalių susirašinėjimai elektroniniu paštu (b.l. 124, 126, 128, 129, 132), skolininko V. G. raštai kreditoriui (b.l. 136, 138, 139, 141, 142, 143), mokėjimų nurodymai (b.l. 153-161), kuriuos išanalizuoti ir įvertinti apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės.
Be to, hipotekos teisėja, skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje konstatuodama, kad kredito sutarties sąlygos ta apimtimi, suteikiančios kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų (Susitarimo Nr. 05-061738-FA/09-034516-FA/09-034557-FA-3 dėl 2005-09-19 kredito sutarties Nr. 05-061738-FA pakeitimo 3 p., Bendrosios dalies 11.2.1.1. p.), nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai, todėl pripažintinos negaliojančiomis, nepateikia šią išvadą pagrindžiančių duomenų, išskyrus tai, kad vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011.
Įvertinus minėtąsias aplinkybes, o taip pat tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, esančiomis nuorodomis, atliekant sutarties sąlygų ir jos nutraukimo teisėtumo tyrimą, turi būti įvertintos ne tik sutarties nutraukimo sąlygos, papildomo termino prievolei įvykdyti suteikimas, tačiau ir kitos prievolės vykdymą pagrindžiančios aplinkybės (įrodymai apie skolos mokėjimo grafiką, mokėjimų vykdymą sutartyje numatytu ir papildomai suteiktu laikotarpiu, neįvykdytos prievolės dalį (CK 6.209 str. 3, 4 d), bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti ją iš naujo yra vienintelis būdas atkurti pažeistą byloje dalyvaujančių asmenų teisę į tinkamą teismo procesą pirmosios instancijos teisme. Bylos baigimas priimant sprendimą (nutartį) apeliacinės instancijos teisme reikštų, kad byloje dalyvaujantys asmenys tinkamai nepasinaudojo viena teismo instancija, nes apeliacinė instancija negali pakeisti pirmosios instancijos teismo. Šiuo atveju neišanalizavus visų byloje pateiktų įrodymų dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo prieš terminą pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti CPK 329 straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų ir užbaigti ginčo priimdamas naują sprendimą. Tai yra susiję su CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindu, nes neatskleidęs bylos esmės teismas visada pažeidžia proceso teisės normas, todėl negalima pripažinti, kad byla išspręsta teisingai (CPK 159, 265 str.). Pažymėtina, kad apeliacinis procesas Lietuvoje pripažįstamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, o ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu. Esant išdėstytiems motyvams, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.; 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.