Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Kęstutis Stulginskas Baudž. byla Nr. 1A-131-349/2010

NUOSPRENDIS

2010 m. kovo 19 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. išteisintas pagal BK 138 str. 1 d., 228 str. 1 d., nenustačius jo dalyvavimo šių nusikalstamų veikų padaryme.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

J. K. išteisintas, kaltinant jį tuo, kad jis piktnaudžiavo tarnyba ir nesunkiai sutrikdė sveikatą – dirbdamas Mažeikių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėju, 2008 m. rugsėjo 27 d. apie 3.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Mažeikių rajono policijos komisariato patalpose, esančiose Gamyklos g. 36, Mažeikiuose, tyčia piktnaudžiaudamas tarnyba, panaudojo fizinę prievartą prieš pristatytą į policijos komisariatą G. D. – sudavė rankomis į veidą, galvą, ausis, krūtinę bei spyrė keliu į kirkšnį, padarydamas dešinės ausies būgnelio plyšimą, vidinės ausies trauminį uždegimą, kraujosruvas ausies kaušelyje, dešiniame žaste, odos nubrozdinimus krūtinėje, taip nesunkiai sutrikdė G. D. sveikatą, tokiais tyčiniais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytus pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principus, Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkte numatytas ir Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko 2006 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 73-V-81 patvirtinto, jo kaip pareigūno, pareigybės aprašymo 4, 6, 14 punktuose detalizuotas pareigas: gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves; užtikrinti pristatyto j policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais bei poįstatyminiais aktais, viršijo įgaliojimus, iškraipė Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino valstybės tarnybos autoritetą ir įvaizdį visuomenėje, padarydamas didelę žalą valstybei bei turtinę, neturtinę ir fizinę žalą nukentėjusiajam G. D..

– G. D. ir L. K. buvo sulaikyti J. K. vykdant tarnybines pareigas, kai jų veiksmai akivaizdžiai prieštaravo visuomenėje priimtinoms normoms,

– G. D. į policijos komisariato budėtojų dalį pristatytas sveikas, be akivaizdžių smurto požymių bei sužalojimų,

– G. D. anksčiau neteistas, nebaustas, su J. K. nepažįstamas, todėl nėra pagrindo abejoti jo nuoseklių parodymu objektyvumu,

– G. D. policijos komisariate buvo apklausiamas dėl kito įvykio – konflikto, vykusio prie kėglinės, nesusijusio su jo pristatymu į komisariatą, todėl tyrėjas G. D. nusiskundimų dėl sumušimo aplinkybių nefiksavo ir to daryti nesiruošė, juo labiau, kad policijos komisariatuose iki šiol gaji nuostata, jog skundus dėl galimai neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų būtina pateikti prokurorams.

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, neteisingai įvertinęs bylos įrodymus, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį, todėl šis nuosprendis naikinamas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Teismas nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo G. D. parodymais, kurie buvo nuoseklūs viso proceso metu. Nukentėjusysis nuo pat pirmosios apklausos tvirtino, kad jį policijos komisariate sumušė jį sulaikęs policijos pareigūnas, kurį jis atpažino asmens parodymo atpažinti metu – nurodė kaip jį sumušusį asmenį. Savo parodymus nukentėjusysis patvirtino, suvestas į akistatą su išteisintuoju R. K. ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nukentėjusiojo parodymus apie R. K. jam į galvos sritį – ausis, veidą, suduotus smūgius patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kuria konstatuota, kad nukentėjusiajam nustatytas dešiniosios ausies būgnelio plyšimas, vidinės ausies trauminis uždegimas, kraujosruvos kairiosios ausies kaušelyje, (1 t., 53 b. l.). Išvadą pateikusio teismo medicinos specialisto paaiškinimai teisme, jog ausies būgnelis plyšta tik nuo staigios oro bangos, kurią viena iš sukeliančių priežasčių yra smūgis plaštaka, patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie išteisintojo jam suduotų smūgių mechanizmą, t. y. trenkimą į ausis, po kurių jis pajuto netekęs klausos dešiniąja ausimi. Nukentėjusiojo parodymus apie išteisintojo prieš jį panaudotą smurtą netiesiogiai patvirtina liudytojo L. K., kartu su nukentėjusiuoju nuvežto į policijos komisariatą ir ten girdėjusio garsus, panašius į smūgių sukeliamus trenkiant į kūną, bei nukentėjusiojo šauksmus, kodėl jį muša, parodymai. Teismas nepagrįstai šio liudytojo parodymus laikė nepatikimais, motyvuodamas, kad liudytojas įvykio metu buvo neblaivus ir jo parodymai nenuoseklūs. Iš L. K. proceso metu duotų parodymų matyti, kad jis neneigė buvęs apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau tai jam nesutrukdė prisiminti jo nurodytų aplinkybių – nukentėjusiojo riksmo ir smūgio garsų, apie kurias, priešingai nei teigiama nuosprendyje, liudytojas davė nuoseklius parodymus.

J. K. kaltę įrodo ir liudytojų K. D., K. P., L. L., D. L., kurie, praėjus trumpam laiko tarpui nuo nukentėjusiojo išėjimo iš policijos komisariato, matė mėlynes nukentėjusiojo ausyje ir rankose bei iš jo paties sužinojo, jog jį sumušė policijos pareigūnas, parodymai. Teismas šiuos parodymus atmetė nepagrįstai, nes jokių esminių nesutapimų šių liudytojų parodymuose nėra. Teismo nurodytas motyvas, jog skiriasi liudytojos L. L. ir kitų liudytojų nurodytas susitikusių ir įvykio aplinkybes aptarusių žmonių skaičius, o tai reiškia, jog nukentėjusysis darė įtaką savo draugams duoti melagingus parodymus, yra nepagrįstas, nes šie skirtumai nėra esminiai ir nesuteikia pagrindo teigti apie nukentėjusiojo įtaką liudytojams.

Teismas nuosprendyje nurodė, jog nukentėjusysis galėjo būti sužalotas ankstesnio konflikto, kurio metu jis smurtavo prieš E. C., metu. Tačiau iš byloje esančio šios liudytojos apklausos protokolo ir nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje, kurioje nustatytomis aplinkybėmis rėmėsi skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, (2 t., 37–39, 155–159 b. l.) nėra jokių duomenų, kad tarp E. C. ir G. D. įvykusio konflikto metu G. D. būtų patyręs sužalojimus. Teismas laikė nepaneigta versiją, jog nukentėjusysis ausies sužalojimą patyrė griūdamas sulaikymo prie parduotuvės metu arba pargriuvęs policijos automobilyje, kuriuo buvo vežamas į komisariatą. Tačiau toks nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas, t. y. griūnant ir susitrenkiant, paneigtas teismo medicinos specialisto paaiškinimu, jog nukentėjusiojo dešinės ausies kaušelis negalėjo būti patinęs nuo kontakto su paviršiumi, nes tokiu atveju ausis būtų nubrozdinta, apsitraukusi šašu, o ne sutinusi. Be to, pagal nuoseklius nukentėjusiojo parodymus, jis nebuvo pargriuvęs nei sulaikomas, nei vežamas policijos automobiliu, kuriame nebuvo vietos stovėti, todėl jis vyko tupėdamas. Nukentėjusįjį, suklupusį sulaikymo metu, teigė matę išteisintasis ir policijos pareigūnai G. P. ir M. K.. Kiti įvykio vietoje buvę asmenys – policijos pareigūnai ir nukentėjusiojo pažįstami – šios aplinkybės nepatvirtino. Liudytojo M. K. nurodyta aplinkybė, jog jis policijos automobilyje girdėjo į griuvimą panašų garsą, taip pat nepatvirtina nukentėjusiojo griuvimo automobilyje fakto. Liudytojas M. K. į policijos komisariatą vyko kitu automobiliu nei nukentėjusysis, todėl akivaizdu, jog jis negalėjo girdėti jokių garsų kitame automobilyje.

Teismas nukentėjusiojo nesužalojimą policijos komisariate patvirtinančia aplinkybe laikė ir nukentėjusiojo elgesį apklausos metu, kuomet jis, būdamas sulaikytas ir apklaustas kaip liudytojas, neįrašė į protokolą, jog buvo sumuštas policijos pareigūno. Tačiau tokio įrašo nepadarymas nepaneigia aptartų įrodymų, patvirtinančių išteisintojo prieš nukentėjusįjį panaudotą smurtą. Tai, kad nukentėjusysis neįrašė apklausos protokole apie jam išteisintojo padarytą sužalojimą, rodo tik tai, kad G. D., kuris minėtus parodymus davė, turėdamas liudytojo statusą, jį apklausęs pareigūnas K. Š. neišaiškino teisės ir nesuteikė galimybės išdėstyti visų reikšmingų įvykio aplinkybių, susijusių su jo sužalojimu. Policijos pareigūnų R. V., A. B., G. P., M. K., V. Š., kurie tuo metu, kai J. K. mušė nukentėjusįjį, buvo toje pačioje policijos komisariato patalpoje, parodymai, kad jie nematė jokių išteisintojo smurtinių veiksmų, negirdėjo nukentėjusiojo riksmų laikytini nepatikimais, nes jie yra išteisintojo kolegos, suinteresuoti jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Išteisintasis, suduodamas smūgius į galvos sritį nesipriešinančiam nukentėjusiajam, suvokė, kad tokia veika kelia pavojų G. D. sveikatai; tai suvokdamas, numatė, kad šiais smūgiais gali nesunkiai sužaloti nukentėjusįjį ir norėjo tokių pasekmių, tiksliai nekonkretizuodamas galimo sveikatos sutrikdymo masto, t. y. jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Dėl J. K. veiksmų, kuomet jis nukentėjusįjį tyčia sužalojo atlikdamas policijos pareigūno pareigas ir taip pažeidė jo, kaip policijos pareigūno veiklą reglamentuojančių jam pareikštame kaltinime nurodytų teisės aktų nuostatas, taip viršydamas įgaliojimus, diskredituodamas policijos pareigūno vardą ir sumenkindamas valstybės tarnybos autoritetą, didelę žalą patyrė tiek nukentėjusysis, tiek valstybė. J. K., be jokios priežasties naudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, neabejotinai suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad taip padarys didelę žalą tiek nukentėjusiajam, tiek valstybės institucijai, kurioje tarnavo, ir norėjo tokių padarinių, taigi, jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą nukentėjusysis G. D. patikslino, kad sužalojimus krūtinėje ir rankoje jis galėjo gauti sulaikymo metu, todėl iš įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo šalintina, kad J. K. sudavė G. D. į krūtinę bei šalintina, kad jis padarė kraujosruvas dešiniame žaste, odos nubrozdinimus krūtinėje. Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, laiko įrodyta, kad J. K., dirbdamas Mažeikių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėju, 2008 m. rugsėjo 27 d. apie 3 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Mažeikių rajono policijos komisariato patalpose, esančiose Gamyklos g. 36, Mažeikiuose, tyčia piktnaudžiaudamas tarnyba panaudojo fizinę prievartą prieš pristatytą į policijos komisariatą G. D. – sudavė rankomis į veidą, galvą, ausis, bei spyrė keliu į kirkšnį, padarydamas dešinės ausies būgnelio plyšimą, vidinės ausies trauminį uždegimą, kraujosruvas ausies kaušelyje, taip nesunkiai sutrikdė G. D. sveikatą, tokiais tyčiniais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytus pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principus, Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas ir Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko 2006 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 73-V-81 patvirtinto, jo kaip pareigūno, pareigybės aprašymo 4, 6, 14 punktuose detalizuotas pareigas: gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves; užtikrinti pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais bei poįstatyminiais aktais, viršijo įgaliojimus, iškraipė Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino valstybės tarnybos autoritetą ir įvaizdį visuomenėje, padarydamas didelę žalą valstybei bei fizinę žalą nukentėjusiajam G. D.. Šiuose J. K. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 138 str. 1 d. ir BK 228 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėtį atitinkantys požymiai, todėl jis pripažintinas kaltu dėl šių veikų padarymo.

J. K. įvykdė du tyčinius – nesunkų ir apysunkį nusikaltimus žmogaus sveikatai ir valstybės tarnybai, šie nusikaltimai baigti, byloje nėra nei J. K. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. J. K. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, darbovietės pateiktoje charakteristikoje apibūdinamas labai gerai (1 t., 129 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kaltinamajam skirtinos švelniausios sankcijose numatytų bausmių rūšys, jų dydį parenkant mažesnius už šių bausmių vidurkius.

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 str. 1 d. ir 8 str. 1 d., ir nubausti:

pagal BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 4 mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis,

pagal BK 228 str. 1 d. – 20 MGL, t. y. 2 600 litų, dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 3 d., 65 str. 2 d., bausmes subendrinus, J. K. paskirti subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 4 mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir 20 MGL, t. y. 2 600 litų, dydžio baudą.