Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarties, kuria civilinė byla nutraukta, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3629-262/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovui 91-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų J. L. M., T. R., M. R., P. R., B. O. P., UAB „Katransa“, J. D., K. O., S. P., L. S., O. B., D. B., A. O., E. V., E. Č., R. U., Vytautas Giniotis, A. O..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė iškelti atsakovui bankroto bylą, administratoriumi paskirti UAB „Insolvensa“. Nurodė, kad atsakovo įsiskolinimas ieškovui 2012 m. gegužės 10 d. yra 615 155,06 Lt. Atsakovas turi įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams. Šios skolos viršija ne tik realiai atsakovo turimo turto vertę, bet ir pusę į atsakovo balansą įrašytos turto vertės, nors atsakovo balansas ir neatitinka tikrosios padėties. Dėl šių priežasčių atsakovui keltina bankroto byla.

Atsakovas atsiliepime į ankstesnį ieškovo ieškinį yra nurodęs, kad su juo sutinka, nes bendrija yra nemoki ir negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 1 punktu, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Teismas sprendė, kad atsakovas yra bendrija, kuriai Įmonių bankroto įstatymas (toliau –ĮBĮ) netaikomas. Gyvenamojo namo statybos bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės, pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kurį sudaro fizinių asmenų susivienijimas, siekiantis aprūpinti jos narius individualiais gyvenamaisiais namais arba butais. Aiškindamas ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalį, teismas padarė išvadą, kad Gyvenamųjų namų statybos bendrija (arba bendrija apskritai) yra tik tam tikra teisinė juridinio asmens valdymo forma, bet ne įmonė ĮBĮ prasme, t.y. ne subjektas, kuriam būtų galima kelti bankroto bylą ir vykdyti bankroto procedūrą pagal ĮBĮ.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas AB „Swedbank“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos 91 gyvenamųjų namų statybos bendrijai iškėlimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pasikeitęs ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalies teisinis reglamentavimas numato šio įstatymo taikymo bendrijoms apribojimą. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalį, šis įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus i) biudžetines įstaigas, ii) politines partijas, iii) profesines sąjungas, iv) religines bendruomenes ir bendrijas. Taigi įstatymas nustato išimtį iš bendros taisyklės – keturias juridinių asmenų, kuriems Įmonių bankroto įstatymas netaikomas, grupes.

2. Teismas neteisingai išsiaiškino vieną iš keturių juridinių asmenų grupių, nustatytą ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalyje, ir dėl to priėmė neteisėtą nutartį. Terminas „religinės bendruomenės ir bendrijos“ apibūdina vieną tos pačios rūšies juridinių asmenų grupę – religines organizacijas, o ne dvi – juridines organizacijas ir bendrijas (įskaitant ir ūkines bendrijas, sodininkų bendrijas, mažąsias bendrijas ir 1.1.). Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas reglamentuoja religinių bendruomenių bei bendrijų ir Lietuvos valstybės santykius, įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose ir tarptautiniuose dokumentuose bei susitarimuose įtvirtintą žmogaus teisę į tikėjimo laisvę. Taigi atskiru įstatymu įtvirtintas religinių bendruomenių ir bendrijų institutas, kuriam netaikomas ĮBĮ.

3. Teismo argumentas, kad ĮBĮ netaikomas visoms bendrijoms yra nepagrįstas, nes pvz. Mažųjų bendrijų įstatymo 30 straipsnio 4 dalis nustato, kad bankrutavusi mažoji bendrija likviduojama ĮBĮ nustatyta tvarka. Mažųjų bendrijų įstatymas patvirtina teismo išvados, kad „Gyvenamųjų namų statybos bendrija (arba bendrija apskritai) tai tik tam tikra teisinė juridinio asmens valdymo forma, bet ne įmonė ĮBĮ prasmes, t. y. ne subjektas, kuriam būtų galima kelti bankroto bylą ir vykdyti bankroto procedūrą pagal ĮBĮ“, nepagrįstumą. Skundžiama nutartis priimta netinkami išsiaiškinus bendrijų, kaip juridinių asmenų rūšies, veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria nutraukta, kaip nenagrinėtina teisme, civilinė byla dėl bankroto bylos iškėlimo gyvenamųjų namų statybos bendrijai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniais). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, sprendžiant, ar šis įstatymas taikomas gyvenamųjų namų statybos bendrijoms.

ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas. Juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose gali būti nustatyti bankroto proceso ypatumai. Nagrinėjamu atveju teismas kreditoriaus inicijuotą bankroto bylos iškėlimo gyvenamųjų namų statybos bendrijai civilinę bylą nutraukė CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, konstatavęs, kad Įmonių bankroto įstatymas pagal jo 1 straipsnio 2 dalį bendrijoms netaikomas.

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais dėl netinkamo ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalyje vartojamos „religinių bendruomenių ir bendrijų“ sąvokos aiškinimo. Lingvistinė šių žodžių junginio analizė leidžia spręsti, kad jis apima religines bendruomenes ir religines bendrijas. Aiškinti šią sąvoką plečiamai nėra pagrindo. Toks kaip pirmosios instancijos teismo teiktas aiškinimas neatitinka Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir ĮBĮ įtvirtintų tikslų, o gyvenamųjų namų statybos bendrija negali būti sutapatinama su religine bendrija. ĮBĮ taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis. Gyvenamųjų namų statybos bendrija nepatenka į įstatyme nustatytų juridinių asmenų, kuriems taikoma išimtis, sąrašą. Teismo išvadų dėl ĮBĮ netaikymo bendrijoms nepagrįstumą patvirtina ir apelianto nurodyto Mažųjų bendrijų įstatymo 30 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos.

Teismo argumentas, kad bendrija yra tam tikra teisinė juridinio asmens valdymo forma, bet ne įmonė ĮBĮ prasme, t. y. ne subjektas, kuriam gali būti keliama bankroto byla ir vykdoma bankroto procedūra, nepagrįstas. Atsakovo 91-osios Gyvenamųjų namų statybos bendrijos įstatuose numatyta, kad gyvenamųjų namų statybos bendrija – tai fizinių asmenų susivienijimas, siekiantis aprūpinti jos narius individuliais gyvenamaisiais namais arba butais (gyvenamosiomis patalpomis) (1 t., b. l. 132-136). Atskiro įstatymo, reglamentuojančio gyvenamojo namo statybos bendrijos teisinį statusą, nėra, todėl šių bendrijų atžvilgiu taikomos Civilinio kodekso antrosios knygos II dalies „Juridiniai asmenys“ bendrosios nuostatos. Pagal CK 2.46 straipsnio 1 ir 2 dalis, juridiniai asmenys veikia pagal savo steigimo dokumentus (įstatus, steigimo sandorį), kurių nuostatos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms. Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės teise priklausančiu turtu (CK 2.50 str. 1 d.). LR Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 patvirtintų Gyvenamojo namo statybos bendrijos ir Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų (toliau – pavyzdiniai įstatai) 9 straipsnyje nurodyta, kad bendrija atsako už savo prievoles jai priklausančiu turtu. Pagal CK 2.95 straipsnio 1 dalį juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu. Pavyzdinių įstatų 38 ir 39 dalyse nustatyta, kad bendrijos veikla nutraukiama visuotiniam bendrijos narių (įgaliotinių) susirinkimui pripažinus bendrijos likvidavimą būtinu ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal atsakovo įstatų 40 punktą, baigus statyti gyvenamąjį namą, turi būti sudaryta gyvenamojo namo eksploatavimo bendrija. Įstatų papildyme nurodyta, kad baigus statyti namą, gyvenamųjų namų statybos bendrija likviduojama ir sudaroma gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrija tik tuo atveju, jeigu bendrija pilnai atsiskaito su banku arba visi jos nariai, pasinaudoję lengvatiniais kreditais butams statyti, perima bendrijos skolinius įsipareigojimus bankui (40 punktas). Išdėstytas teisinis reglamentavimas paneigia teismo išvadas dėl ĮBĮ nagrinėjamu atveju netaikymo.

Reikalavimo teisę į atsakovą ieškovas kildina iš banko paskolų teisinių santykių. Sutartinius įsipareigojimus atsakovas vykdė netinkamai ir yra skolingas bankui virš 0,5 mln. Lt. Įvertinęs atsakovo turimų pradelstų įsipareigojimų ir valdomo turto vertės santykį bankas inicijavo skolininkui bankroto bylos iškėlimą. Pagal atsakovo įstatus, jo turtą sudaro stojamasis narių mokestis, bendrijos narių pajus, bendrijos gauti kreditai, kitos įplaukos. Bendrija turi juridinio asmens teises, gali gauti kreditus (įstatų 3, 7.3 p.), todėl gali prisiimti prievoles ir privalo jas vykdyti. Bendrijos pradelstų prievolių ir turimo turto santykis, atitinkantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkte reglamentuotą įmonės nemokumo sampratą, gali lemti bankroto bylos ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu bendrijai iškėlimą.

Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ nuostatas, todėl civilinę bylą nutraukdamas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri naikintina ir bankroto bylos atsakovui iškėlimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 330 str., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos atsakovui 91-jai gyvenamųjų namų statybos bendrijai iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.