Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-06-03 · Administracinė byla Nr. I2-2106-281/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-06-03
Bylos Nr.
I2-2106-281/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00340-2021-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Mefodija Povilaitienė (pirm.), Henrikas Sadauskas, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas
K. A. W. M.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I2-2106-281/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00340-2021-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko, Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. W. M. (K. A. W. M.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. A. W. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijoje (toliau – Ambasada) 2021-01-20 sprendimą Nr. LTU-00000000000000000001006797 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui K. A. W. M.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir URM) pareiškėjui atitinkamoje Lietuvos Respublikos užsienio atstovybėje išduoti nacionalinę vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką (b. l. 1–4).

Paaiškina, kad Ambasada savo Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką, toks Sprendimas yra nepagrįstas, o pareiškėjo teisės atvykti į Lietuvos Respubliką apribojamos neteisėtai. Pareiškėjui Sprendimu faktiškai trukdoma mokytis Lietuvos specialiosiose ir aukštosiose mokyklose, įsigyti ir turėti Lietuvos Respublikoje nekilnojamąjį turtą, tvarkyti šeimos reikalus, vykdyti tolesnes investicijas į kitas teisėtas veiklas Lietuvoje.

Prašymą dėl vizos nagrinėjusiems pareigūnams pareiškėjas buvo pateikęs visus būtinus dokumentus, davęs paaiškinimus. Viza pareiškėjui neišduota dėl buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų nepagrindimo ir abejonių pareiškimų patikimu. Jokių kitų pagrindų neišduoti vizos nenustatyta. Nors pareiškėjas pagal Įstatymo 26 straipsnio nuostatas, ateityje būtų galėjęs gauti ir leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau to jis nesiekia ir nesiekė teikdamas prašymą dėl vizos. Pareiškėjas neturi ir neturėjo ketinimų likti Lietuvoje, pasibaigus jo vizos galiojimo terminui.

Teigia, kad pagal Europos Sąjungoje galiojantį 2009-07-13 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 810/2009, nustatantį Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), prašymai išduoti vizą turėtų būti tvarkomi profesionaliai, pagarbiai ir atitikti tikslus, kurių siekiama; valstybės narės turėtų užtikrinti, kad visuomenei teikiamų paslaugų kokybė būtų aukšta ir atitiktų gerą administracinę praktiką. Pagal 2016-03-09 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau –

Šengeno sienų kodeksas) 13 straipsnio 2 dalį, atsisakyti leisti pareiškėjui atvykti (šiuo atveju pareiškėjui į Lietuvą) galima tik motyvuotu sprendimu, kuriame nurodomos aiškios atsisakymo priežastys. Pareiškėjui nebuvo pateikta jokių papildomų paaiškinimų ar įrodymų, kodėl jo vykimas į Lietuvos Respubliką yra nepagrįstas ar neleistinas bei kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje užsibus ilgiau negu bus leista. Pareiškėjas teigia, kad tokių įrodymų iš viso nėra. Pareiškėjo prašymas dėl vizos buvo išnagrinėtas pernelyg sugriežtinant, apsunkinant reikalavimus įrodymams dėl atvykimo tikslo, sąlygų ir išvykimo.

Pareiškėjo pagrindinis tikslas buvo susipažinti su mokymo įstaigų Lietuvoje sąlygomis svetimkalbiui piliečiui. Pareiškėjo prašymą dėl vizų išdavimo nagrinėję pareigūnai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus – individualiame teisės akte jie rėmėsi ne įstatymo reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis, o tik savo pačių subjektyviu faktų ir turimų duomenų įvertinimu. Pareiškėjas turėjo gauti tikslią prašymo atmetimo priežastį, kad ją galėtų įvertinti ir paneigti.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė URM pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–21).

Paaiškina, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams bei neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Trečiųjų šalių piliečiai turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas, įrodyti, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

URM konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl jo deklaruojamo vykimo į Lietuvą tikslo, buvimo sąlygų, dėl galimos nelegalios migracijos, ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, tokiu būdu konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pareiškėjo pase ir kituose dokumentuose nebuvo galiojančios išvykimo ir atvykimo vizos, privalomos (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams, turintiems leidimus laikinai gyventi Baltarusijoje, ketinantiems išvykti iš Baltarusijos ar grįžti į ją. Pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su kilmės šalimi yra silpni ir nestabilūs. Pareiškėjas galimai, prisidengdamas studijomis Lietuvoje, siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais.

Šios bylos nagrinėjimo dalyku negali būti pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – išduoti pareiškėjui vizą. Administracinis teismas, spręsdamas viešojo administravimo srities ginčus, tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas ar veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ar uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Administracinį sprendimą priima viešojo administravimo institucija, o ne teismas.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje atsiliepimo į skundą nepateikė, jo atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Ambasados 2021-01-20 sprendimo Nr. LTU-00000000000000000001006797 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui K. A. W. M.“ teisėtumo ir pagrįstumo ir pagrindo įpareigoti URM išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas 2021-01-12 Ambasadai pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą (b. l. 22–26). Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą pateikė ir dokumentus: draudimo poliso kopiją, paso kopiją, UAB „Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla“ tarpininkavimo raštą nacionalinei vizai gauti (per informacinę sistemą EPIS), INEKO svečių namų rezervacijos kopiją, OAO „Bank Dabrabyt“ pavedimo kopijas, leidimo gyventi Baltarusijos Respublikoje kopiją.

Ambasada 2021-01-20 sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą, vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas; teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2021-01-01), taip pat Vizų kodeksas ir Šengeno sienų kodeksas.

Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies C papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams nustatomos tokios atvykimo sąlygos – jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, be kita ko, nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų.

Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr., pvz., ESTT 2013-12-19 sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Be to, pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio (šiuo metu 6 straipsnis) 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas, visų pirma, grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodė, kad jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra studijos. UAB „Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla“ 2020-12-16 išdavė pažymą, kurią pareiškėjas pateikė kartu su prašymu dėl vizos išdavimo, jog pareiškėjas priimtas į Business Management studijų programos nuolatinių studijų 1 kursą, bendra studijų trukmė – trys metai, studentas šias studijas baigs 2023-06-30 (b. l. 27). UAB „Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla“ 2020-12-16 tarpininkavimo raštu patvirtino, kad įsipareigoja apgyvendinti pareiškėją, prireikus padengti išlaidas jo išvykimui (b. l. 29).

Teismo vertinimu, nors pareiškėjo prie prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikti įrodymai formaliai pagrindė jo atvykimo tikslą, tačiau byloje esantys duomenys kelia abejonių dėl tikrojo pareiškėjo atvykimo tikslo ir sąlygų. Pastebėtina, kad nesutampa laikotarpis, kurio metu pareiškėjas ketina mokytis, t. y. pareiškėjas prašyme dėl vizos išdavimo nurodė, kad numatoma jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos data yra 2022-01-29 (b. l. 23), kai tuo tarpu UAB „Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla“ 2020-12-16 pažymoje nurodė, kad pareiškėjas studijas baigs 2023-06-30 (b. l. 27). Pagal pareiškėjo ir atsakovo pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjas 2019-11-30 atvyko į Baltarusiją mokytis, pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Baltarusijoje iki 2021-11-30, tačiau nei pareiškėjo pase, nei pateiktuose dokumentuose nėra galiojančios išvykimo ir atvykimo vizos, privalomos (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams, turintiems leidimus laikinai gyventi Baltarusijoje, ketinantiems išvykti iš Baltarusijos ir grįžti į ją.

Pareiškėjo skundo teiginiai dėl jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo taip pat yra prieštaringi. Viena vertus pareiškėjas teigia, kad ginčijamu Sprendimu jam užkertamas kelias mokytis Lietuvos specialiosiose ir aukštosiose mokyklose, įsigyti ir turėti Lietuvos Respublikoje nekilnojamąjį turtą, tvarkyti šeimos reikalus, vykdyti tolesnes investicijas į kitas teisėtas veiklas Lietuvoje, kita vertus pats pareiškėjas nurodo, kad, teikdamas prašymą dėl vizos, pareiškėjas nesiekia ir nesiekė gauti ir leidimą gyventi Lietuvoje, nes ketinimo likti ir gyventi Lietuvoje neturi. Iš pareiškėjo prašymo dėl vizos išdavimo duomenų matyti, kad pareiškėjas yra nevedęs, be to, prašymą nagrinėjantis konsulas nustatė, kad duomenų apie turimą nekilnojamąjį turtą kilmės šalyje nepateikė, taigi pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su kilmės šalimi (duomenys neskelbtini) Respubliką yra silpni ir nestabilūs.

Teismo vertinimu, sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo, pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai sukėlė rimtų įtarimų, kad tikrieji pareiškėjo kelionės tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaruotas tikslas studijuoti. Vien ta aplinkybė, kad UAB „Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla“ formaliai įsipareigojo prireikus padengti užsieniečio pragyvenimo, apgyvendinimo buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laikotarpiu bei užsieniečio grįžimo, išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti, išlaidas, nesudaro pagrindo teigti, kad Ambasada besąlygiškai privalėjo išduoti vizą. Nustatytos aplinkybės ir faktai Ambasadai leido pagrįstai teigti, kad pareiškėjo deklaruojamas kelionės tikslas į Lietuvą yra nepatikimas, jo pateikti duomenys, norint gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės, o taip pat, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013-12-19 sprendime byloje Nr. C-84/12 konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiuose nuostatose išvardintais pagrindais. Kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą. Tačiau nustatytas teisinis reguliavimas nereikalauja, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Jos turi nustatyti, tik ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo. Prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas patikimais įrodymais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo gyvenamosios vietos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybes nares.

Nagrinėjamu atveju, teismas ištyręs ir įvertinęs turimus duomenis, pateiktus dokumentus, neturi pagrindo abejoti priimto skundžiamo Sprendimo pagrįstumu. Sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas, nenustatyta, kad sprendimo priėmimo metu buvo pažeistos pagrindinės procedūros, netinkamai įvertinti turimi duomenys ir įrodymai, bei pritaikyti teisės aktai. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai pagrįstai sukėlė Ambasados pareigūnui abejones dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Teismo vertinimu, konsulinis pareigūnas, padarė pagrįstą išvadą bei priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą.

Pareiškėjas teigia, kad Ambasados Sprendimas yra nemotyvuotas ir pagrįstas, tačiau tai remia tik subjektyviu vertinimu, todėl teismas tokius pareiškėjo argumentus atmeta kaip objektyviai nepagrįstus. Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį asmuo apie sprendimą neišduoti vizos yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje aiškiai įtvirtinti ir pažymimi konkretūs kiekvienam atvejui atsisakymo pagrindai, kuriuos detalizuoja ambasados ar konsulato rašytinės pastabos, komentarai ir motyvai informacinėje sistemoje. Be to, kaip minėta, Ambasada turi plačią diskrecijos teisę susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu, siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis įtvirtintais pagrindais, įskaitant ir atvejį, kai užsienietis nepagrindžia tikrojo atvykimo tikslo ir sąlygų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ambasados darbuotojo abejonės dėl pareiškėjo atvykimo tikslo ir sąlygų buvo objektyvaus pobūdžio, nes kilo iš pareiškėjo pateiktų duomenų nenuoseklumo ir dokumentų, pagrindžiančių tikruosius jo atvykimo tikslus, trūkumo.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijamas Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijoje 2021-01-20 sprendimas „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui K. A. W. M.“ priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, yra motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl jo naikinti nei pareiškėjo nurodomais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo. Kadangi pareiškėjo ginčijamas Sprendimas laikytinas teisėtu bei pagrįstu, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti URM pareiškėjui atitinkamoje Lietuvos Respublikos užsienio atstovybėje išduoti nacionalinę vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. A. W. M. (K. A. W. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija Povilaitienė Henrikas Sadauskas Gediminas Užubalis