Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-09-02 · Administracinė byla Nr. P-261-82-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-02
Bylos Nr.
P-261-82-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
G. J.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P261-82/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11, 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. rugsėjo 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. J. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 2-4, 59-64, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Institucija) vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390 „Dėl G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“, grąžinti jį į ankstesnes pareigas bei priteisti iš Institucijos 118 446,53 Lt kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. J. apeliaciniu skundu (b. l. 174-185, I t.) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 1V-395 dalį, kuria panaikintas G. J. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, ir Institucijos vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390 panaikinti; grąžinti jį į ankstesnes pareigas; priteisti iš Institucijos kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – Vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 ir Institucijos vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390 panaikino, grąžino G. J. į Institucijos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigas bei priteisė G. J. iš Institucijos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką.

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 113-117, II t.) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – G. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas G. J. apeliaciniu skundu (b. l. 124-129) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti G. J. iš Institucijos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką panaikinti ir priteisti G. J. iš institucijos kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo G. J. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2006 m. rugpjūčio 11 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo nario 2006 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. 104–S „Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado sprendimų“, kuriame buvo prašoma išnagrinėti, ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos turimi operatyviniai duomenys apie pareiškėją leidžia šiam pareigūnui užimti itin atsakingą Padvarionių užkardos vado postą. Atliekant tyrimą operatyvinės veiklos subjektams – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos, Muitinės kriminalinei tarnybai, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – buvo išsiųsti paklausimai su prašymu informuoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, ar šios institucijos disponuoja informacija apie su G. J. susijusias aplinkybes, nurodytas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į pakartotinio tikrinimo metu surinktą informaciją, klausimas dėl leidimo G. J. dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo tikslingumo pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinei specialiajai ekspertų komisijai (toliau – ir Komisija). Komisija, įvertinusi minėtą pakartotinio tikrinimo metu surinktą informaciją, pritarė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis, pareiškėjui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turi būti panaikintas.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX–1908 redakcija) 2 straipsnio 1-3 dalis įslaptinta informacija – tai paprastai informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei, arba informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai. Teismas padarė išvadą, kad įslaptinta informacija yra svarbi ir reikšminga informacija, todėl su ja susipažinti ir dirbti gali tik visapusiškai patikimi asmenys, atitinkantys įstatymo reikalavimus. Tai leidžia užtikrinti šios svarbios informacijos saugumą. Todėl kompetentingos institucijos, nagrinėjančios galimybę išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, turi teisę imtis teisėtų, protingų ir adekvačių priemonių tam, kad nustatyti ar tikrinamas asmuo atitinka įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad ginčijamas įsakymas neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų individualiems teisės aktams. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymas Nr. 1V–395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 1V–145, 6.4 punktu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokoliniu sprendimu. Minėtos komisijos posėdžio protokole Nr. 1–8RN–4KF pateiktas ginčijamo įsakymo faktinis ir pilnas juridinis pagrindimas. Šiame protokole konstatuota, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui panaikinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir šio straipsnio 2 dalimi. Lietuvos Respublikos valstybės ir paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma yra nukreipiančioji, t. y. nukreipianti į to paties teisės akto kito straipsnio dalį, kurioje išdėstytos sąlygos, kai leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija asmeniui neišduodamas. Pirmosios instancijos teismui pateiktame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. protokole Nr. 1–8RN–4KF Leidimo panaikinimo juridinis pagrindas nedetalizuotas, t. y. nenurodytas konkretus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies punktas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui yra panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2010 m. birželio 29 d. raštu Nr. 1D–5187 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ pateikė neįslaptintą posėdžio protokolą, kuriame nurodytas aiškus leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija juridinis pagrindas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos priimtas protokolinis sprendimas, kaip savarankiškas administracinis sprendimas, pareiškėjo galėjo būti apskųstas teismui, pasinaudojus tokiam apskundimui privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo.

Nors analizuojamame įsakyme pilnai nėra nurodytas juridinis pagrindas, tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo specifiką, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad padarytas procedūrinis pažeidimas nėra esminis, sudarantis pagrindą naikinti ginčijamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V–395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Faktinės aplinkybės ir detalus juridinis pagrindas yra nurodytas Komisijos posėdžio protokole.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, pažymėjo, jog ypač svarbi yra šios dalies formuluotė „paprastai“. Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus dokumentus, duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamojoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat konstatavo, kad iš ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63–1338/2008 taip pat yra pažymėjęs, jog ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies „konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Sąvoka „paprastai“ rodo, kad gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, (šiai bylai aktualiu klausimu) turėjo nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta; nustatęs, kad informacija yra įslaptinta, spręsti, ar ji gali būti pripažinta įrodymu administracinėje byloje; nusprendus, kad ji gali būti tokiu įrodymu, ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles“.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad jam nėra žinomi tikrieji leidimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“ panaikinimo pagrindai, todėl jis priverstas gintis nuo jam nežinomo kaltinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 2 d. raštu Nr. A662–788/2010 kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir 2006 m. birželio 16 d. raštu Nr. A662–788/2010 į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas Komisijos protokolinis sprendimas išslaptinimo. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2010 m. birželio 29 d. raštu Nr. 1D–5187 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ pateikė išslaptintus dokumentus: Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. (21)–8RN–915(KF) „Dėl informacijos pateikimo“ (1), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 17 d. raštą Nr. (21)–14–2900 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ (2), Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybos 2006 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. OVT–1710KF „Dėl informacijos pateikimo“ (3), Lietuvos kriminalinės policijos biuro Specialiosios ekspertų komisijos 2010 m. birželio 28 d. raštą Nr. 38–S–1149 „Dėl dokumento išslaptinimo“ (4) ir pateikė pilną Komisijos protokolą. Taip pat buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010 m. birželio 30 d. raštas Nr. 17.2–11937 „Dėl įslaptintos informacijos išslaptinimo ir informacijos suteikimo“, kuriuo pateiktas 2010 m. birželio 30 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktas Nr. 17.3–118–101 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. vasario 8 d. raštas Nr. SD–18RN „Dėl išvadų pateikimo“. Neįslaptintame Komisijos posėdžio protokole tiesiogiai nurodytas juridinis pagrindas, kuriuo remiantis pasiūlyta G. J. panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Žemesnės instancijos teismas

Aptariamoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismui taip pat susipažinimui ir vertinimui buvo pateikta įslaptinta medžiaga, t. y. operatyvinio sekimo byla Nr. PS–3–005–04. Iš šios medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo veikla nesuderinama su valstybės tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi. Tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėtų lemti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Tačiau šiuo atveju taip nėra. Įslaptinta medžiaga yra ne vienintelė, lemianti tokio pobūdžio padarinių atsiradimą – leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimą. Taigi tiek įslaptintų, tiek neslaptų (aptartų anksčiau (išslaptintų)) įrodymų visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, sudaro pagrindą dar kartą konstatuoti, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas pagrįstai.

Iš skundžiamo atsakovo 2006 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. TE–390 „Dėl G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teismas nustatė, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Aiškindama nurodytą materialinės teisės normą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jos taikymas yra siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų (kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra) taikymu. Nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas yra Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, o teisiniais pagrindais, kurie buvo pritaikyti panaikinant (atimant) pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, laikytini šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas) bei 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje).

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2006 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 4–172 patvirtintame Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigybės aprašymo 6.3 punkte nustatyta, jog valstybės tarnautojas einantis šias pareigas, turi turėti teisę dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“ ir asmens patikimumo pažymėjimą. Ginčo šalys nekvestionuoja to fakto, kad pareiškėjo užimtom pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Teismas padarė išvadą, kad panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija G. J. teisėtai ir pagrįstai atleistas iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino įrodymus.

III.

Pareiškėjas G. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindu.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad skundžiamas sprendimas iš esmės yra be motyvų, kadangi nėra aptarti tiek esminiai pareiškėjo argumentai, tiesiogiai lemiantys skundžiamame sprendime pateikiamų motyvų nereikšmingumą, tiek ir savarankiškus pareiškėjo materialinių teisinių reikalavimų pagrindus sudariusios faktinės aplinkybės, galėjusios įtakoti bylos baigtį. Dėl to buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą teismo procesą, numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjas paaiškino, kad pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime expressis verbis nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą (žr. 2010 m. lapkričio 25 d. teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010).

Motyvų nurodymas sudaro pagrindą vertinti administracinio akto teisėtumą. Jų pagrindu subjektas, kurio teises ir pareigas tiesiogiai įtakoja administracinis aktas, gali vertinti teisių suvaržymo (atėmimo) teisėtumą ir efektyviai ginti pažeistas teises. Ir atvirkščiai – šių motyvų nenurodymas (neatskleidimas) yra neteisėtas, nes riboja asmens teisę gintis.

Vėlesnis individualaus akto pagrindimas kilusio ginčo metu teismų praktikoje nėra laikomas tinkamu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų vykdymu. Administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, todėl ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui neteisėtu (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje A5-990/2007, 2009 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-798/2009).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymas Nr. 1V-395 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ turėjo būti pagrįstas konkrečia teisės norma, bet ne 18 savarankiškų, skirtingų savo turiniu pagrindų.

Toks pagrindo nenurodymas įsakyme yra esminis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Pareiškėjo atžvilgiu toks ginčijamo administracinio akto trūkumas, faktiškai sutrukdęs tinkamai ginti pažeistas teises, negali būti laikomas tik formaliu (neesminiu) trūkumu.

Pareiškėjo manymu negali būti laikomas tinkamu Vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 1V-395 motyvavimas su juo susijusios procedūros dokumente – Centrinės specialiosios ekspertų komisijos posėdžio protokole Nr. 1-8RN-4KF. Šio neįslaptinto dokumento esminė dalis dėl juridinio pagrindo, kuriuo grindžiamas skundžiamas teismo sprendimas (t. y. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas) buvo atskleista tik antrą kartą nagrinėjant bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Tokiu būdu pažeistas ir įstatyme įtvirtintas įrodymų priėmimo ir vertinimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas (ABTĮ 138 str. 3 d.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz. 2003 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-710/2003; 2005 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-602/2005 ir kt. 2008 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-129/2008, 2008 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-764/2008, 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1677/2008 ir kt.) prejudicinė galia pripažįstama ir toje pačioje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytiems faktams, kai ta pati byla vėliau nagrinėjama pirmos ir apeliacinės instancijos teisme.

2009 m. birželio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-71/2009 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad „ši įstatymo nuostata turi būti taikoma ir tuo atveju, kai įsiteisėjusiu apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimu nustatomi atitinkami faktai išsprendus iš esmės atitinkamą dalį byloje pareikštų reikalavimų, o kitoje dalyje bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo dėl tų reikalavimų, kuriuos apeliacinės instancijos teismas perdavė išnagrinėti iš naujo, turi remtis faktais, nustatytais įsiteisėjusiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kuriuo byla atitinkama apimtimi buvo išspręsta iš esmės“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje buvo nustatytas ginčijamų administracinių aktų neteisėtumas, todėl pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį dėl to, kad tolimesnėse teisminio nagrinėjimo stadijose šis klausimas nebus iš naujo keliamas ir nustatinėjamas kitaip, negu jau nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. 2009 m. birželio 1 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant perduotą administracinę bylą ginčo šalys aiškiai suvokė ir įrodinėjimo ribas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimu nustatytų aplinkybių reikšmę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų, teigdamas, kad teismas atsakė ne į visus pagrindinius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (pavyzdžiui, bylos Nr. P8-61/2005, P438-145/2009, P63-44/2009). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 str. 4 d., 106 str. 1 d. 5 p.).

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo turinio, šis sprendimas yra motyvuotas, jame išdėstyti teismo argumentai, byloje pateiktų įrodymų ir taikytinų teisės aktų nuostatos ir nurodytų argumentų pagrindu padarytos atitinkamos išvados. Pabrėžtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu procesas administracinėje byloje atnaujinamas tada, kai priimtas procesinis teismo sprendimas yra be motyvų, o ne tada, kai pareiškėjas nesutinka su pateiktais teismo motyvais ar mano, kad motyvai turėjo būti kitokie.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai, pateikdamas savo išvadoms pagrįsti atitinkamus argumentus, išnagrinėjo bylą ir priėmė motyvuotą teismo procesinį sprendimą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujintas jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, jis ginčija ne konkrečios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikyto įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvada, kad tai, kad nors analizuojamame įsakyme pilnai nėra nurodytas juridinis pagrindas, tačiau padarytas procedūrinis pažeidimas nėra esminis, sudarantis pagrindą naikinti ginčijamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“.

Įvertinusi prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pareiškėjas proceso atnaujinimo pagrindu nurodo netinkamą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies kartu su ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies ir ABTĮ 96 straipsnio 4 dalies taikymą ir cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, tačiau jis iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl faktinių aplinkybių. Vadovaujantis šiais argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusių teismų atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą teigdamas, jog šioje administracinėje byloje priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinis sprendimas prieštarauja šio teismo analogiškose bylose priimtiems sprendimams. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose administracinėse bylose Nr. A8-710/2003; Nr. A15-602/2005, Nr. A438-129/2008, Nr. A438-764/2008, Nr. A438-1677/2008 ir kt. prejudicinė galia pripažįstama ir toje pačioje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytiems faktams, kai ta pati byla vėliau nagrinėjama pirmos ir apeliacinės instancijos teisme, o nagrinėjamoje byloje teismas nukrypo nuo šios praktikos.

Kolegija konstatuoja, kad atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi padarė išvadą, kad ginčijamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymas Nr. 1V-395 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ negali būti pripažintas neteisėtu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamo įsakymo nepanaikino. Teismas padarė išvadą, kad siekiant priimti galutinį sprendimą byloje reikia surinkti ir įvertinti papildomus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, teismas panaikino pirmosios instancijos teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir grąžino administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis numato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdami administracinę bylą iš naujo, nagrinėjamu atveju turėjo iš naujo vertinti ginčo aplinkybes ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą dėl skundžiamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 1V-395 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Kadangi kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal G. J. prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys Gagys Ričardas Piličiauskas