Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėja A. T. ir atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius, tinkamai informuoti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (t. 2, b.l. 154, 158), į teismo posėdį neatvyko. Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius atsiliepimo į skundą nepateikė.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjai, atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriui ir trečiojo suinteresuotojo asmens Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovui nedalyvaujant.

Šios bylos nagrinėjimo dalykas – pareiškėjos A. T. prašymas panaikinti Klaipėdos rajono administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (5.1.22)-A5-100, kuriuo atsisakyta parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą ir įpareigoti atsakovus nustatyta tvarka parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą.

2006 m. sausio 6 d. pareiškėja pateikė prašymą Klaipėdos rajono architektūros ir urbanistikos skyriui, prašydama parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą (t. 2, b.l. 144). Ginčijamu Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2006 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (5.1.22)-A5-100 pareiškėjos prašymas netekintas nurodant, kad ūkininko ūkio sodybos vietos parinkti negali, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintame Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane nenumatyta užstatymo galimybė (t. 2, b.l. 145).

Pareiškėjos A. T. nuosavybės teise valdomas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. Nuosavybės teises į šį sklypą pareiškėja įgijo 2000 m. gruodžio 15 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 55/6766 bei įsakymu Nr. 3054 (t. 2, b.l. 128). Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas (t.1, b.l. 32) patvirtina, kad pareiškėja 2001 m. rugsėjo 12 d. įregistravo ūkininko ūkį.

Pajūrio regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“, siekiant išsaugoti žemyninio pajūrio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Veiklą Pajūrio regioniniame parke reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų, Aplinkos apsaugos, Žemės, Miškų, Vandens, Teritorijų planavimo, Statybos bei kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 patvirtinti Pajūrio regioninio parko nuostatai (toliau – ir Nuostatai), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas (planavimo schema) (toliau – ir Tvarkymo planas), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 425 patvirtintas Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentas (toliu – ir Reglamentas) bei kiti teisės norminiai aktai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 259 „Dėl Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“ patvirtintas Pajūrio regioninio parko ribų planas, pagal kurį (duomenys neskelbtini) kaimas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją. Pagal šį planą pareiškėjai priklausantis žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinio teritorijoje (t.1, b.l. 203). Draustiniai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, juose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio (t. 2, b.l. 128).

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus: tikslinamos esamų ūkių žemėvaldų ribos; formuojamos naujos ūkių žemėvaldos; statomos ūkininkų sodybos ir žemės ūkio veiklai reikalingi ūkiniai statiniai, tiesiami keliai su tvirta danga ir kt. Taigi teisės norminiai aktai numato galimybę žemės ūkio paskirties žemėje, nepakeitus jos paskirties, statyti ūkininko sodybą ir žemės ūkio veiklai reikalingus ūkinius pastatus.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnyje apibrėžiamos žemės savininkų, valdytojų bei naudotojų teisės ir pareigos saugomose teritorijose. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principinė ginčo teisinių santykių reglamentavimo nuostata, jog minėti subjektai (t.y. žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai bei naudotojai) turi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises. Šiomis teisėmis jie gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnis reglamentuoja veiklą valstybiniuose parkuose. Šio straipsnio 2 dalyje išvardintos valstybinių parko teritorijoje draudžiamos veiklos rūšys, inter alia – statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose (4 punktas); statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus (5 punktas). Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais, atsižvelgiant į miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų apsaugos reikalavimus. Leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato valstybinių parkų individualūs apsaugos reglamentai ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai. Juose gali būti sugriežtinti šio straipsnio 2 dalyje išvardyti reikalavimai bei nustatyti papildomi reikalavimai.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintas veiklos draustiniuose reglamentavimas. Šio straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas iš esmės analogiškas nurodytai 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto taisyklei draudimas, taikomas veiklai draustiniuose, t.y. draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir/ar sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Taigi įstatymų leidėjas šioje teisės normoje suformulavo bendrojo pobūdžio draudimą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius ir numatė išimtis iš šios taisyklės. Draudimas statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius netaikomas pastatams esamose ir buvusiose sodybose kai: 1) yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų; 2) kai sodybos yra pažymėtos vietovėse ar kituose planuose; 3) nustatant juridinį faktą.

Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento 8 punkte pateiktas sąvokos „buvusi sodyba“ išaiškinimas. Buvusi sodyba – tai sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais – archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu.

Reglamento 43 punkte, apibrėžiančiame papildomus reikalavimus veiklai konservacinio prioriteto funkcinėse zonose (rezervatuose ir draustiniuose), nustatyta, kad Pajūrio regioninio parko draustiniuose 1) esamose sodybose 2) buvusiose sodybose 3) sodybose, numatytose Tvarkymo plane, projektuojami ir statomi ne aukštesni kaip vieno aukšto su mansarda gyvenamieji namai, numatyti kiti apribojimai, t.y., statyba, su tam tikrais apribojimais, yra leidžiama.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų, reglamentuojančių veiklą Pajūrio regioniniame parke, nuostatas), konstatuotina, kad įstatyminis draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus neapima draudimo atstatyti buvusių sodybų, kurių egzistavimo faktas yra patvirtintas įstatymo nustatytu būdu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką aiškinant ir taikant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas buvusios sodybos faktas gali būti įrodomas trimis būdais: 1) statinių ir (ar) sodų liekanų fiziniu buvimu; 2) tos teritorijos planais, žemėlapiais ir panašiais dokumentais, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; 3) nustatant sodybos buvimo tam tikroje vietoje juridinį faktą, jeigu nėra išlikę nei fizinių, nei grafinių sodybos buvimo įrodymų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis).

Įrodinėjant buvusios sodybos faktą statinių ir (ar) sodų liekanų fizinio buvimo būdu įrodymais gali būti bet kurie faktiniai duomenys, nustatyti ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nurodytomis priemonėmis.

Antstolio Aleksandro Selezniovo 2008 m. balandžio 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (t. 2, b.l. 139) konstatuotos šios aplinkybės. Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, vakarinėje pusėje (prie kelio) matosi stačiakampio formos žemės sankasa su akmeniniais pamatais (plane pažymėta Nr. 1). Pietvakarinėje dalyje matosi analogiška sankasa su akmeniniais pamatais (plane pažymėta Nr. 2). Sankasa su akmeniniais pamatais išsidėsčiusi pietvakarių kryptimi. Sankasų ir akmeninių pamatų buvimo vietos ir konfigūracija iš esmės atitinka plane, pateiktame su Nekilnojamojo turto registro centro duomenų banko išrašu, nurodytas pamatų buvimo vietas. Vakarinėje sklypo dalyje matosi nedidelis vandens telkinys (plane pažymėtas Nr. 3). Atskirose sklypo vietose matomi stambūs akmenys, pavieniai vaismedžiai, rožių krūmai. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatytas aplinkybes iliustruoja fotonuotraukos, jo sudedamąja dalimi yra laikmenos, kuriuose užfiksuotos nustatytos faktinės aplinkybės.

Istorinėje pažymoje, parengtoje uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos projektas“ (t. 2, b.l. 130) nustatyta, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) suplanuotas (duomenys neskelbtini) šiaurinėje dalyje, kuri intensyviau pradėta apstatinėti nuo XIX a. II pusės, o didžioji dalis sodybų nugriauta II pasaulinio karo pabaigoje ir pirmais pokario dešimtmečiais. Vietoje, kur suplanuotas sklypas ir jo aplinkoje, į rytus ir pietryčius nuo Plocio ežero, XX a. I pusėje vyravo stambesnės ūkininkų sodybos. Istoriniai kartografiniai dokumentai – XX a. I pusės žemėlapiai iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų rodo, kad į sklypo teritoriją jo pietvakarinėje ir šiaurės vakarų pusėse patenka dviejų istorinių sodybviečių dalys. Abiejose sodybvietėse XX a. I pusėje stovėjo didelės 4-5 pastatų ūkininkų sodybos, susiformavusios XIX a. II pusėje – XIX a. pabaigoje, nugriautos karo pabaigoje ir pokaryje. Buvusių sodybų vietose, kurių dalys patenka į minimą sklypą, aptinkama didelių akmenų, sulaukėjusių vaismedžių, senų medžių. Pažymoje nurodyta, jog tuo atveju, jei sklype bus planuojamas sodybinis apstatymas, istoriniu požiūriu – tai tikslinga vertinti kaip 2 senųjų sodybų atstatymą, kaimo istorinės planinės struktūros fragmentų atkūrimą, tikslinga atsižvelgti į anksčiau minėtas Karklininkų istorines apstatymo tradicijas ir 1912 m., 1936 m. kartografijoje užfiksuotas sodybų, kurių istorinių teritorijų dalys patenka į minimą sklypą, apstatymo situacijas.

Pagal pareiškėjos 2008 m. balandžio 8 d. prašymą uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos projektas“ parengė pareiškėjai priklausančio žemės sklypo istorinių tyrinėjimų papildytą ir patikslintą pažymą (kurią parengė atestuota nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė J.V.) (t. 2, b.l. 148), įvertindama pareiškėjos papildomai pateiktą medžiagą: 2008 m. balandžio 2 d. M.S. individualios įmonės atliktus tikslius žemės sklypo matavimus bei 2008 m. balandžio 4 d. antstolio parengtus faktinių aplinkybių konstatavimo duomenis. Šioje istorinių tyrinėjimų pažymoje nurodyta, jog 2008 m. sklypo plano ir XX a. I p. kartografijos (1936 m. vokiečių karinis topografinis žemėlapis) lyginamosios analizės būdu nustatyta tiriamo sklypo apstatymo padėtis iš dalies skiriasi nuo pateiktos ankstesnėje istorinių tyrimų medžiagoje tuo, kad tiriamo sklypo vieta 1936 m. žemėlapyje (medžiagos 6 ir 6a puslapiai) pagal 2008 m. sklypo kadastrinius matavimus šiek tiek „pasislenka“ į šiaurę. Tokiu būdu, į sklypą įeina 1936 m. žemėlapyje pažymėtos 3 sodybos: buvusi sklypo pietvakariniame kampe sodyba – pilnai; buvusios sodybos sklypo pietiniame pakraštyje ir šiaurės vakarų kampe – dalimis. Jose išlikę buvusių sodybų apstatymo liekanos, fragmentai, požymiai: pamatai ir jų liekanos, dideli pavieniai akmenys, sulaukėję vaismedžiai, vaiskrūmiai, kiemų želdiniai, sodybinių kiemų apsodinimui būdingos senų medžių grupės, sunykusių sodybų kiemų vietoms būdingos aukštumėlės. Istorinėje pažymoje nurodyta, kad su sklypu susijusios istorinės sodybvietės pažymėtos istoriniuose kartografiniuose dokumentuose (tiksliausiai – 1936 m. vokiečių kariniame topografiniame žemėlapyje). Istorinį tyrinėjimą atlikusi autorė pažymi, kad pajūrio istorinio kraštovaizdžio požiūriu tikslinga kuo pilniau atkurti XX a. II pusėje didžiąja dalimi sunykusių senųjų pajūrio kaimų struktūrą ir dėl šių aplinkybių taikyti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatą dėl galimybės leisti draustiniuose statyti pastatus sunykusių sodybų vietose, tai vertinant kaip sunykusio kaimo struktūros atkūrimą.

Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymas nustato, kad nacionalinį dokumentų fondą sudaro valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių, valstybės įgaliotų asmenų veiklos dokumentai, Lietuvoje įvairiais istorijos laikotarpiais veikusių valstybinių įstaigų ir įmonių veiklos dokumentai, taip pat valstybės archyvuose saugomi dokumentai (3 straipsnio 1 dalis), o valstybinę archyvų sistemą sudaro Lietuvos archyvų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, valstybės archyvai, kitos įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos archyvų departamento įsteigtos įstaigos (5 straipsnio 2 dalis). Minimas įstatymas nustato, kad asmenys turi teisę prieiti prie Nacionalinio dokumentų fondo dokumentų, išskyrus tuos dokumentus, prie kurių priėjimą riboja įstatymai, teikti prašymus dėl atitinkamų dokumentų pateikimo (19,21 straipsniai). Taigi istoriniu – archyviniu dokumentu gali būti laikomas nustatyta tvarka iš Nacionalinio dokumentų ar kito fondo (muziejaus, kt.) nustatyta tvarka gautas dokumentas, kuriame užfiksuota atitinkamo Lietuvos istorijos laikotarpio informacija. Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus gauti žemėlapiai (t. 2, b.l.131-137), kuriais remtasi istorinėje pažymoje įrodinėjant buvusios sodybos faktą, ABTĮ 57 straipsnio prasme yra leistini įrodymai.

Pareiškėja, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį dėl papildomų įrodymų pateikimo bei specialiųjų žinių, susijusių su istorinių – archyvinių dokumentų vertinimu, kreipėsi į teismo ekspertą doc. dr. Sigitą Mitkų. Sigitas Mitkus įrašytas į teismo ekspertų sąrašą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 1R-457, kur teismo eksperto kvalifikacija – statinio projekto ekspertizė, statinio dalinė ekspertizė. 2008 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-62 į teismo ekspertų sąrašą buvo įrašyta papildoma šio eksperto kvalifikacija – teritorijų detaliojo ir specialiojo planavimo ekspertizė. Pareiškėja ekspertui pateikė šiuos klausimus: 1) ar pagal pateiktus žemėlapius, schemas ir istorinę pažymą, bei vietos apžiūroje nustatytus duomenis galima konstatuoti, kad pareiškėjos žemės sklype yra gyvenamųjų pastatų liekanos; 2) kokius pastatus kerta (dalina į dvi dalis) pareiškėjos žemės sklypas, ar tai nėra pagrindiniai buvusių sodybviečių elementai – gyvenamieji pastatai; 3) ar galimai buvusios dvi istorinės sodybvietės pareiškėjos žemės sklypu nesuskaidomos į atskiras dalis taip, kad jų didžiosios dalys (gyvenamasis pastatas su kitais pagrindiniais sodybų elementais) visiškai ar didžiąja dalimi atsiduria už pareiškėjos sklypo ribų, o į pareiškėjos žemės sklypą patenka tik mažosios buvusių sodybos elementų dalys ar neesminiai istorinių sodybų fragmentai. Ekspertizės akto išvadose į pateiktus klausimus ekspertas atsakė taip. Pagal pateiktus žemėlapius, schemas ir istorinę pažymą, bei vietos apžiūroje nustatytus duomenis galima konstatuoti, kad pareiškėjos žemės sklype yra gyvenamųjų pastatų liekanos. Ekspertizės metu neabejotinai nustatyta, kad gyvenamojo pastato liekanos yra šiaurės vakarinėje pareiškėjos sklypo dalyje. Tikėtina, kad gyvenamojo pastato liekanos yra ir pietvakarinėje sklypo dalyje. Ekspertizės metu nenustatyta, jog pareiškėjos žemės sklypas (jo ribos) kirstų istorinių sodybų pastatus (jų buvusias vietas). Pareiškėjos žemės sklypas (jo ribos) nekerta pagrindinių buvusių sodybviečių elementų – gyvenamųjų pastatų. Pareiškėjos sklypas šio sklypo šiaurės vakaruose buvusios istorinės sodybvietės nesuskaido į atskiras dalis taip, kad jos didžioji dalis (gyvenamasis pastatas su kitais pagrindiniais sodybos elementais) visiškai ar didžiąja dalimi atsiduria už pareiškėjos sklypo ribų, o į pareiškėjos žemės sklypą patenka tik mažosios buvusių sodybos elementų dalys ar neesminiai istorinių sodybų fragmentai. Į pareiškėjos sklypą patenka esminė buvusios istorinės sodybvietės (šiaurės vakarinėje sklypo dalyje) dalis – gyvenamasis pastatas ir dalis kiemo bei daržo. Už pareiškėjos sklypo ribos lieka tik pagalbiniai pastatai (gyvenamojo pastato priklausiniai) ir dalis kiemo bei daržo. Ar pareiškėjos sklypo pietvakarinėje dalyje buvusi istorinė sodybvietė pareiškėjos žemės sklypu nesuskaidoma į atskiras dalis taip, kad jų didžiosios dalys (gyvenamasis pastatas su kitais pagrindiniais sodybų elementais) visiškai ar didžiąja dalimi atsiduria už pareiškėjos sklypo ribų, o į pareiškėjos žemės sklypą patenka tik mažosios buvusių sodybos elementų dalys ar neesminiai istorinių sodybų fragmentai vienareikšmiškai atsakyti negalima (t. 2, b.l. 141).