Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei S. P. dėl išlaikymo sumažinimo, išvadą teikia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kad ieškinys iš esmės priešingas nepilnametės interesams, todėl ieškinio nepalaikė.

Vilniaus m. 3 apylinkės teismas sprendimu civilinę bylą Nr. 2-744-155/10 ieškinio reikalavimo dalyje nutraukė; patenkino priešieškinį; padidino Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimu, priimtu 2004-07-07 civilinėje byloje Nr. 2-1624-12/04, priteistą išlaikymą iš A. P. jo dukrai P. P. išlaikyti; nustatė ir priteisė iš A. P. išlaikymą dukrai P. P. išlaikyti periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 500 Lt pradedant nuo 2009-09-15 iki dukters P. P. pilnametystės; priteisto nepilnametei P. P. išlaikymo tvarkytoja paskyrė S. P.; nuo 2009-09-15 nutraukė Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1624-12/04 išieškomą iš A. P. išlaikymą jo dukrai P. P.; priteisė iš A. P. 90 Lt žyminio mokesčio išlaidų valstybės naudai ir 1000 Lt atstovavimo išlaidų S. P. naudai.

Dėl priešieškinio

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė šalių teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad šalys įregistravo ištuoką 2004-10-26, 2004-07-07 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimu šalių dukros P. P., gimusios (duomenys neskelbtini), išlaikymui buvo priteista po 250 Lt kas mėnesį (b.l. 52-55, 56-59).

Išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Taigi tėvai privalo patenkinti vaiko poreikius maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai. Taigi, sprendžiant dėl vaiko išlaikymo dydžio konkrečiu atveju pirmiausiai reikia atsižvelgti į protingus vaiko poreikius, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti nurodyta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius.

Įstatymas numato galimybę sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo vaikui dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo, iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis (CK 3.201 str. 1 d.). Priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, slaugymas ar nuolatinė priežiūra) (CK 3.201 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad išlaikymas P. P. nebuvo keičiamas šešis metus; šalių dukra paauglė, jai sukako 13 metų, todėl jos išlaikymo išlaidos realiai padidėjo nuo 2004 m. tiek dėl natūralaus augimo ir brendimo, tiek atsiradus naujiems poreikiams, susijusiems su asmenybės ugdymu – mergaitė moksleivė, papildomai lanko anglų kalbos mokamus kursus. Teismas nustatė, kad šalių dukra turi sveikatos problemų, reikalaujančių papildomų išlaidų – jai nustatytas vidutinis neįgalumo lygis nuo vaikystės (b.l. 79), jai yra reikalingas klausos aparatas, perkamas kas du metus. Apelianto teikiamas išlaikymas – 250 Lt neužtikrina ir dukros poreikių, susijusių su jos sveikatos būkle; tai reiškia, kad mergaitės padidėjusių poreikių didesnę dalį tenkintų tik ieškovė.

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nėra sąlygų išlaikymo dydžiui pakeisti ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra visos sąlygos svarstyti priteisto 2004 m. išlaikymo padidinimą, atsižvelgiant į mergaitės išaugusius poreikius bei specialius poreikius, susijusius su sveikatos problemomis (CK 3.201 str.).

Atsakovė S. P. savo priešieškinyje nurodė, kad paaugusiai dukrai reikalingas 1 400 Lt per mėnesį teiktinas iš abiejų tėvų išlaikymas; teismas sumažino mergaitei reikalingo išlaikymo dydį iki 1 000 Lt. Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl padidėjusių vaiko poreikių, motyvuoja, kad nutraukiant santuoką 2004 m. jau buvo žinoma apie vaiko sveikatos problemas; 250 Lt išlaikymas buvo nustatytas atsižvelgiant į specialius mergaitės poreikius; po teismo sprendimo atsakovės turtinė padėtis nepasikeitė, apelianto pablogėjo, o tai reiškia, kad išlaikymas turi likti be pakeitimų. Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas, spręsdamas apie mergaitei reikalingo išlaikymo dydį, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185, 186 str.), t. y. neanalizavo atsakovės pateiktų įrodymų patikimumo, sąsajumo ir leistinumo, be pagrindo pripažino nereikšminga aplinkybę, kad atsakovas turi antroje santuokoje dar dvi dukras.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nustatytas orientacinis kriterijus išlaikymo, tenkinančio būtinus vaiko poreikius – teiktino iš abiejų tėvų vieno mėnesio išlaikymo dydis negali būti mažesnis už vieną minimalią mėnesio algą; skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienai tai sudaro 800 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Taigi minimalus protingas būtino išlaikymo dydis tokios kategorijos bylose preziumuojamas; tas tėvas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kuris rūpinasi vaiku ir realiai prisiima vaiko išlaikymo pareigą, neprivalo teikti įrodymų apie tai, kiek jis išleidžia vaiko įprastiniams kasdieniniams poreikiams – maistui, aprangai, komunaliniams mokesčiams, kelionėms į mokyklą, gydymo įstaigas, mokslui ir pan. tenkinti; paprastai įrodymai teikiami apie vaiko poreikius, dėl kurių išlaidos vaiko išlaikymui viršija teismų praktikoje nustatytą orientacinę būtino išlaikymo sumą. Pažymėtina, kad 2004 m., kai teismo sprendimu teiktino iš tėvo išlaikymo suma buvo nustatyta 250 Lt, minimali mėnesinė alga buvo 500 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-24 nutarimas Nr. 316). Atsakovė pateikė įrodymus apie tai, kad mergaitei periodiškai perkamas klausos aparatas. Civilinės bylos Nr. 2-1624-12/2004 duomenimis aparatas pirktas 2003-11-13 už 2 970 Lt; nagrinėjamos bylos duomenimis kitas klausos aparatas buvo nupirktas 2006-12-22 už 1 600 Lt (b.l. 80, 81); pateikti duomenys apie vaiko papildomai lankomų kalbos kursų kainą (b.l. 78). Teisėjų kolegija sutinka su atsikirtimo apeliaciniam skundui argumentu, kad išlaikymas 250 Lt, nustatytas teismo sprendimu, kai mergaitei buvo 7 metukai, ir jį dar nelankė mokyklos, šiuo metu netenkina mergaitės padidėjusių poreikių; taip pat sutinka, kad neįgalus vaikas nėra toks savarankiškas kaip visiškai sveiki vaikai, todėl tokio vaiko integravimas į visuomenę reikalauja daugiau dėmesio ir pastangų bei papildomų išlaidų į vaiko ugdymą (papildomą kalbinį ugdymą); klausos aparato įsigijimas visų vaiko problemų neišsprendžia. Teismas, padaręs išvadą nagrinėjamoje byloje, kad 13 metų mergaitės su specialias poreikiais išlaikymui reikalinga 1 000 Lt per mėnesį, nepažeidė civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, bei teisingumo ir protingumo principų.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1000 Lt išlaikymą mergaitei tėvai turi teikti lygiomis dalimis, po 500 Lt kiekvienas. Apelianto nuomone, teismas neįvertino, jog atsakovės turinė padėtis yra geresnė – ji turi nuosavą butą, jos darbo užmokestis liko stabilus, ji neturi daugiau išlaikytinių. Apeliantas turi dvi dukras antroje santuokoje, gyvena su šeima antros sutuoktinės seseriai priklausančiame bute, neturi nekilnojamojo turto, ilgą laiką buvo bedarbis; jam pavyko įsidarbinti UAB „DR Servise“ vairuotoju, tačiau jo mėnesio atlyginimas sudaro tik 678 Lt; atsakovo dabartinė sutuoktinė vaikų motina I. P. yra motinystės atostogose. Išlaikymo priteisimo 2004 m. metu ieškovo A. P. darbo užmokestis buvo apie 400 Lt (civilinės bylos Nr. 2-1624-12/2004 b.l. 47), t. y. jo darbo užmokestis nežymiai padidėjo. Apeliantas 2008-02-29 (po vaiko antroje santuokoje gimimo) gavo vartojimo kreditą (10 000 Lt) baldų ir buitinės technikos pirkimui. Apeliantas nurodo, kad jo turtinė padėtis pasunkėjo dėl dviejų dukrų gimimo antroje santuokoje ir būtinumo jas išlaikyti; teismas turėjo įvertinti, kad į sunkią materialinę padėtį ieškovas pateko ne dėl girtavimo ar turto švaistymo, bet dėl objektyvių priežasčių, todėl kiekvienas vaikas turi gauti tokį išlaikymą, kuris leistų patenkinti bent minimalius vaiko poreikius. Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksmus; subjektyvūs veiksmai – paties asmens pastangos, asmens požiūris, noras ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2010) Pagal bylos medžiagą ieškovo darbingumas nėra apribotas dėl amžiaus ar sveikatos būklės, jis prisiėmė kreditinius įsipareigojimus po ištuokos, kai antroje santuokoje jau buvo gimusi dukra, t. y. turėjo įvertinti savo galimybės teikti išlaikymą vaikams ir dengti kreditą vienu metu; esant tokioms bylos aplinkybėms, kredito dengimas neturi įtakos išlaikymo dydžio nustatymui. Ieškovo darbo užmokestis ir 2004 m., ir sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje metu buvo minimalus, tačiau jis neįrodė, kad gauna minimalias pajamas dėl objektyvių priežasčių; potencialiai jis gali teikti visiems savo vaikams didesnį išlaikymą. Dėl išdėstyto atmetamas apelianto argumentas, kad priteisus iš jo po 500 Lt dukters iš pirmos santuokos naudai, kitiems vaikams ieškovas nebegalėtų teikti net ir minimalaus išlaikymo. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su teismo išvada, kad nuosavo buto turėjimas neįrodo, kad atsakovės turtinė padėtis yra ženkliai geresnė. Pagal bylos medžiagą, atsakovės butas yra dviejų kambarių patalpos bendrabutyje, 27 kv.m gyvenamojo ploto, be to pagal 2004-07-07 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimą ji sumokėjo už butą kompensaciją A. P. – 29 567 Lt (b.l. 52-55 ).

Apeliantas savo skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismas turėjo vadovautis 2004-2006 m. teismų praktika, kai sunkmetis ir didelė bedarbystė nebuvo prognozuojami; apelianto nuomone, nagrinėjamoje byloje taikytina, kaip precedentas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2002, kurioje teismas konstatavo, jog sprendžiant išlaikymo klausimą teismas turi atsižvelgti, kad minimalus jo dydis vienam vaikui turi būti 1 MGL (šiuo metu sudaro 130 Lt). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo suformuotos teismų praktikos nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje. Apeliantas be pagrindo pasirėmė iki 2001 m. galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso nuostatomis, kuriomis buvo nustatytas išlaikymas pagal tėvų pajamas – 1/4 vienam vaikui, 1/3 – dviems, trims ir daugiau vaikų – 1/2 dalis pajamų, bet ne mažiau vieno minimalaus gyvenimo lygio kiekvienam vaikui. Teisėjų kolegija pažymi, jog galiojančiame Civiliame kodekse įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas (CK 3.3 str. 1 d.); kiekvienam vaikui tėvų skiriamas protingo dydžio išlaikymas negali būti mažinamas vien dėl to, kad vaikas nėra vienturtis. Teismo priteisto iš atsakovo išlaikymo dydis neprieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui, o apelianto nuoroda į Santuokos ir šeimos kodekso normas, pagrįstas išlaikymo pagal tėvų pajamas principu, nėra teisiškai pagrįsta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2002-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2002 nėra precedentas nagrinėjamoje byloje, Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos. Išnagrinėtoje byloje buvo pasisakyta dėl CK 3.196 str. normų aiškinimo ir taikymo konkrečioje situacijoje, kai civilinė byla dėl išlaikymo buvo iškelta galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, o teismo sprendimas priimamas įsigaliojus naujam Civiliniam kodeksui; teismas pažymėjo, kad išlaikymo santykiai yra tęstinio pobūdžio, išlaikymas priteisiamas vaiko poreikiams, kurie kinta, tenkinti, todėl pagal Lietuvos Respublikos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 str. 2 d. teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaikymo priteisimo už praėjusį laiką turi taikyti tik CK nuostatas, o ne išskaidyti išlaikymo iki 2001-07-01 ir po 2001-07-01 priteisimą; teismams buvo nurodyta vadovautis prioritetinės vaiko teisių apsaugos principu, o sprendžiant išlaikymo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti, kad minimalus jo dydis vienam vaikui turi būti 1 MGL.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis; apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.). Teisėjų kolegija, nepatenkinusi apeliacinio skundo, priteisia atsakovės naudai jos advokatės atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Iš apelianto valstybės biudžetui priteisiamos pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. P. S. P. 500 Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš apelianto A. P. 11,30 Lt (vienuolika litų, 30 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).