- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-08
- Bylos Nr.
- 1A-305-337-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00409-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus, Tomas Zdanavičius
- Nuteistasis
- A. S., D. K.
- Nukentėjusysis
- V. E.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas, Sigitas Žostautas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Prano Šimkaus ir Tomo Zdanavičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir jam skirtas laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant mokytis. Šiuo nuosprendžiu D. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 93 str.1 d. 3 p. 2 d. ir byla jo atžvilgiu nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. S. nuteistas už tai, kad jis ir D. K. 2011 m. balandžio 13 d., apie 14.30 val., Panevėžio autobusų stotyje, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, veikdami bendrininkų grupėje kartu su R. S., kuris nusikalstamos veikos darymo metu negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmės, pavojingumo ir jų valdyti, iš V. E. atvirai pagrobė svetimą – J. E. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7310“ 120 Lt vertės.
E. S. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-02-13 nuosprendį ir prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
E. S. nurodo, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis priimtas neteisingai nustačius faktines aplinkybes bei grubiai pažeidžiant LR BPK 20 str. reikalavimus.
Pirmos instancijos teismas jo parodymus, jog nusikaltime nedalyvavo, vertino, kaip siekį išvengti atsakomybės ir juos atmetė. Tačiau nurodo, kad neabejoja, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, pripažinęs, kad dalyvavo nusikaltime, kaip nepilnametis būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau jis negali pripažinti to, ko nepadarė.
Teismas jo kaltę grindė R. S. parodymais, kuris pripažintas negalėjęs suprasti savo veiksmų ir teismo posėdyje nedalyvavo, taip pat D. K. parodymais. Teismas nevertino jo pateiktos pažymos, iš kurios matyti, kad mokykloje tarp jo ir R. S. bei D. K. ne kartą yra kilę panašaus pobūdžio konfliktų, kai jie ką nors negero iškrėtę bandydavo kaltę suversti jam. Dėl to jie buvo svarstyti pedagogų posėdžiuose, į vieną kurių buvo kviesta ir dalyvavo Policijos komisariato darbuotoja. Su jais yra nesantaikoje ir dabar jie vėl juo pasinaudojo.
Nurodo, kad netinkamai pasielgė, jog atsitiktinai atsiradęs tuo pačiu laiku, toje pat vietoje priėjo prie jų pasižiūrėti, kas vyksta. Atkreipia dėmesį į telefono mėtymo dalimis momentą, nes nei R. S., nei D. K. jam telefono nemetė, tai rodo, kad jis nebuvo su jais. Nurodo, kad fiziškai jis nebuvo šalia nusikaltimo vietos, kadangi atėjo į autobusų stotį pažiūrėti žiebtuvėlių, kuriuos kolekcionuoja. Todėl, nurodo, kad nesutinka su nuosprendyje jo įvardinimu kaip nusikaltimo saugotojo.
Nežino, ar jam išsprūdo žodis „nelįsk“ nukentėjusiojo V. E. atžvilgiu. Gal jam, apeliantui, galėjo pasirodyti, kad, kai V. E. D. K. pačiupo už striukės, todėl gal ir jį bandys pačiupti. Atkreipia dėmesį, kad ir pats V. E. nesuprato, kodėl jis taip pasakė ir teismo posėdžio metu, nenurodė, kokias emocijas jam sukėlė šis išsprūdęs žodis. Nurodo, kad teismo posėdžio metu nei V. E., nei jo motina J. E. jam jokių pretenzijų nereiškė, todėl mano, kad galimai šis jo išsprūdęs žodis nusikaltimo dinamikai jokios įtakos neturėjo. Gali būti, kad šiuos nevalingus jo veiksmus - priėjimą iš smalsumo prie mokyklos bendramokslių, galimai išsprūdęs žodis, vėliau – nubėgimas, lėmė turimas neįgalumas - lengvas intelekto sutrikimas. Fakto, kad nukentėjusieji jo teismo posėdyje neįvardino kaip nusikaltimo bendrininko, teismas nevertino. Nurodo, kad atviroji vagystė gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Jo neatsargus ir atsitiktinis atsiradimas nusikaltimo padarymo vietoje, neadekvatūs jo veiksmai, teismo posėdyje išsakyti nukentėjusiųjų vertinimai jo atžvilgiu, jo asmenybę charakterizuojanti medžiaga, t. y. visuma aplinkybių niekaip nepatvirtina, kad jis įvykdė jam inkriminuojamą nusikaltimą.
Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir nukentėjusiojo atstovė – atmesti.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Kolegija įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. S. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.
Apeliaciniame skunde E. S. iš esmės kelia analogišką versiją kaip ir pirmosios instancijos teisme, teigdamas, kad nusikaltimo padaryme jis nedalyvavo. E. S. neneigia buvęs įvykio vietoje – autobusų stotyje, tačiau nurodo, kad jis atėjo įsigyti žibintuvėlį, o įvykyje jis atsidūrė atsitiktinai ir jokių veiksmų jis neatliko, taip pat nurodo, kad D. K. jį apkalba. Tačiau bylos įrodymų visuma – D. K., J. E. parodymais, nukentėjusiojo V. E. paaiškinimais kita bylos medžiaga, minėtus E. S. teiginius paneigia, jie paneigti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu išsamiu bylos įrodymų vertinimu su kuriuo kolegija sutinka.
Nukentėjusysis V. E. paaiškino, kad prie jo autobusų stotyje priėjo D. K., E. S. ir R. S.. Iškritus jo telefonui, jį paėmė R. S., sakė, kad apžiūrės, nemanė, kad jis turi blogų kėslų. Tačiau R. S. pradėjo eiti link autobusų stoties galinių durų, visi trys - D. K., E. S. ir R. S. ėjo priekyje, jis ėjo jiems iš paskos. Išėjus į kiemą R. S. pradėjo telefoną ardyti, bateriją R. S. pasiliko sau, o telefoną staigiai metė D. K.. D. K., pagavęs telefoną, pradėjo bėgti, jį pasivijo ir pareikalavo atiduoti telefoną, tačiau tuo metu priėjo E. S. ir pasakė nelįsti, lyg tai sakė ir „gausi“, tačiau to jis gerai neišgirdo. Nukentėjusysis paaiškino, jog tai suprato kaip grasinimą, jog bus panaudotas smurtas prieš jį ( t. 2., b.l. 76-86). Paaiškino, kad mėtant jo telefoną R. S. pasakė, kad telefonas yra pas D. K., o pribėgus prie D. K., šis pasakė, kad telefonas yra pas R. S., jis nebesuprato pas kurį iš jų yra telefonas, o tada visi pabėgo į skirtingas puses ( t.2., b. l. 76-86).
Teismas neturi pagrindo netikėti D. K. paaiškinimu apie įvykio aplinkybes, kadangi jos iš esmės sutampa su nukentėjusiojo V. E. paaiškintomis. D. K. paaiškino, kad įvykio dieną, po pamokų susitiko su E. S. prie mokyklos ir kartu nuėjo pabūti į autobusų stotį. Sutiko R. S., kuris nukentėjusiojo V. E. paprašė parodyti telefoną. R. S. išėmęs telefono bateriją, metė telefoną jam ( D. K.). Mėtė telefoną vienas kitam, o nukentėjusysis tuo metu prašė telefoną atiduoti. Kai metė telefoną R. S., jis kartu su E. S. pabėgo ( t. 2., b. l. 76-86).
Šalies argumentai
D. K. ir nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės paneigia E. S. apeliacinio skunde nurodomą versiją, kad nusikalstamos veikos padaryme jis nedalyvavo. Nepagrįstas ir jo teigimas, kad jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, o nevalingus jo veiksmus - priėjimą prie bendramokslių, išsprūdęs žodis V. E. ir nubėgimas, lėmė jo neįgalumas - lengvas intelekto sutrikimas. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė ir įvertina savo daromų veiksmų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika - bei jos padarinius gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal kitas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Tai, kad nenustatyta, jog V. E. priklausančio telefono mėtymo metu jis būtų mestas ir E. S., ką apeliantas akcentuoja savo skunde, nepaneigia jo kaltės dėl V. E. telefono pagrobimo. E. S. elgesys įvykio metu, kai nukentėjusiajam priklausantis telefonas buvo D. K. ir R. S. mėtomas, o nukentėjusysis R. S. prašė grąžinti telefoną, nurodymas nukentėjusiajam nesikišti bei pabėgimas kartu su R. S. ir D. K. iš įvykio vietos tuo metu, kai nukentėjusiajam dėl telefono mėtymo tapo nebeaišku, pas kurį iš jų yra jo telefonas, patvirtina, kad E. S. sąmoningai dalyvavo nusikaltimo daryme ir to norėjo. Tai patvirtina ir D. K. nurodyta aplinkybė, jog prie jų priėjus R. S., R. S. pasakė „kertam telefoną“ ( t.2., b.l. 79). Apelianto teiginys, kad prieš tai nurodytus jo veiksmus lėmė jo neįgalumas, yra nepagrįstas, nes 2011-09-09 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvada Nr. 104 MS-201 nustatyta, kad jam netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, jis dėl savo psichikos būsenos gali dalyvauti teismo posėdžiuose ir atsakyti už savo veiksmus ( t.1., b.l. 136). Teismui nekyla abejonių, kad E. S. aktyviais veiksmais kartu su kitais asmenimis dalyvavo nukentėjusiojo telefono užvaldyme, jis skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kaltu pagal BK 178 str. 2 d. pagrįstai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
E. S. apeliacinį skundą atmesti.