Kauno apygardos teismo nutartis

Administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. ATP-1088-317/2015

2015 m. lapkričio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutarimu paskirtos nuobaudos – administracinio arešto – pakeitimo į kitą administracinę nuobaudą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutikdamas su paskirtos nuobaudos individualizavimu, A. R. Kauno apygardos teismo prašo paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią nuobaudą, pavyzdžiui viešuosius darbus ar baudą. Nurodo, kad serga nepagydoma liga, jam reikalinga kardiologų priežiūra kiekvieną savaitę. Be to, jo žmona serga epilepsija, yra nėščia, todėl jai taip pat reikalingas jo palaikymas. Apeliantas deklaruoja, kad dėl padaryto pažeidimo labai gailisi.

Motyvuojamoji dalis

A. R. apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl A. R. inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 50 straipsnyje, padarymo ir jo kaltės nėra, skunde keliamas tik paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

ATPK 50 straipsnyje įtvirtinta, kad smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių, užtraukia baudą nuo aštuoniasdešimt šešių iki dviejų šimtų šešiasdešimties eurų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų. Iš šio straipsnio sankcijos matyti, kad ji įstatymų leidėjo suformuluota kaip alternatyvi, t. y. teismui, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, padaryto pažeidimo pobūdį ir pan., paliekama teisė spręsti, kokią administracinę nuobaudą – baudą ar administracinį areštą skirti asmeniui, padariusiam minėtą administracinį teisės pažeidimą.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo matyti, kad teismas, skirdamas apeliantui administracinį areštą, atsižvelgė ne tik į pažeidimo pobūdį, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (per vienerius metus padarė analogiško pobūdžio ne vieną pažeidimą) ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs pažeidimą), bet taip pat ir į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę, t. y. kad jis išvadų nedaro, savo elgesio nekeičia ir toliau sistemingai daro teisės pažeidimus, numatytus ATPK 50 straipsnyje, administracine tvarka baustas, tačiau apie paskirtų baudų sumokėjimą ar atliktą administracinį areštą byloje duomenų nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies sutikdamas su apylinkės teismo įvertintomis aplinkybėmis, akcentuoja, kad teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, jog A. R. eilę kartų yra teistas už vagystes, paskutinį kartą Kauno apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžiu buvo nuteistas galutine subendrinta laisvės atėmimo bausme 3 metams 3 mėnesiams, o atlikęs paskirtąją bausmę, jis vėl grobė prekes iš prekybos centrų. Iš Administracinių teisės pažeidimų registro išrašo (b. l. 20-26) matyti, kad vien per šių metų birželio–rugpjūčio mėnesius jis administracine tvarka pagal ATPK 50 straipsnį nubaustas dešimt kartų. Byloje nėra duomenų nei apie paskirtų baudų sumokėjimą, nei apie paskirtų areštų atlikimą. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad toks elgesys yra būdingas pažeidėjui, analogiškus pažeidimus jis daro neatsitiktinai, o nuolat ir sistemingai, administracinių teisės pažeidimų darymas yra tapęs jo neatsiejama gyvenimo būdo dalimi, išvadų nei iš jam paskirtų administracinių nuobaudų, nei iš bausmių nedaro. Visos šios aplinkybės neigiamai apibūdina pažeidėjo asmenybę, rodo, kad jam taikytos poveikio priemonės nėra efektyvios, kad jis ir toliau akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles, pažeidinėja įstatymus. Taigi, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas A. R. už padarytą administracinį teisės pažeidimą pagrįstai skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą nuobaudos rūšį – administracinį areštą, kurio keisti į kitą bausmės rūšį nėra pagrindo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinant nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Atsižvelgiant į A. R. asmenybę bei padaryto pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio pavojingų veiksmų, sukelti teisės pažeidėjui juntamas neigiamas pasekmes, kurios yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas ir apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad jis serga nepagydoma liga, jam reikalinga kardiologų priežiūra kiekvieną savaitę, taip pat, kad jo žmona serga epilepsija, yra nėščia, neturi esminės reikšmės sprendžiant administracinės nuobaudos paskyrimo apeliantui klausimą. Pažymėtina, kad šios aplinkybės jo nesulaikė nuo pažeidimo padarymo. Dar prieš nuspręsdamas daryti pažeidimą, jis galėjo ir turėjo numatyti galimas neigiamas pasekmes. Tačiau nepaisydamas šių aplinkybių, jis nusižengė. Apygardos teismo vertinimu, tai tik dar kartą patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas apeliantui parinko neabejotinai teisingą ir proporcingą nuobaudos rūšį, atitinkančią jo asmenybę.

Kita vertus, nors A. R. savo paaiškinime dėl administracinio teisės pažeidimo prisipažino padaręs pažeidimą, o apeliaciniame skunde deklaruoja nuoširdų gailėjimąsi dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks gailėjimasis siejamas ne su kritišku savo elgesio vertinimu, gebėjimu sąmoningai siekti kokybinių pokyčių socialiniame elgesyje, o stengimusi sušvelninti teisės pažeidimo pasekmes. Kaip jau minėta, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens biografijos faktai būtent ir suponuoja tokią išvadą, nes A. R. praeityje yra ne kartą teistas ir baustas administracine tvarka už svetimo turto grobimą. Kadangi jis pakartotinai pažeidė įstatymus, tai rodo jo savidrausmės, pagarbos įstatymams, teisėto elgesio įpročio stoką. Teismų praktikoje yra ne kartą aiškinta, kad nuoširdus gailestis nėra savitikslis dalykas – jis turi rodyti savos kaltės pripažinimą, aiškiai kritišką asmens požiūrį į padarytą pažeidimą, savo elgesio smerkimą. Nuoširdus gailėjimasis gali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai asmuo tai atlieka savo noru (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 4(14), 2008 m., 11 psl.). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pažeidėjas savo elgesio nevertina pakankamai kritiškai, nes ir toliau daro analogiškus pažeidimus, kas neleidžia jo gailėjimosi vertinti kaip nuoširdaus, dėl to apylinkės teismas nepagrįstai A. R. prisipažinimą padarius pažeidimą pripažino lengvinančia aplinkybe. Tačiau, siekiant užtikrinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisę būti apsaugotam nuo procesinio sprendimo, kuris pablogintų jo padėtį, priėmimo (ATPK 302 straipsnio 2 dalis), griežtinti apeliantui paskirtos nuobaudos dydžio nėra teisinio pagrindo.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo skunde prašo administracinį areštą pakeisti viešaisiais darbais. Tačiau toks prašymas negali būti tenkinamas pirmiausia dėl to, kad tokia galimybė nėra numatyta ATPK nuostatose. Pažymėtina, kad ATPK 338¹ straipsnis, reglamentuojantis sąlyginį administracinio arešto vykdymo atidėjimą, kurio metu teismas paskiria pažeidėjui atlikti nemokamų viešųjų darbų, galimas tik rajono (miesto) apylinkės teisme ir tik tuo pačiu nutarimu. Antra, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (2008 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-1504/2008), jog paskyręs nuobaudą – administracinį areštą, teismas turi teisę spręsti dėl galimybės sąlyginai atidėti administracinio arešto vykdymą, atsižvelgdamas į tai, ar yra nustatyta aplinkybių, aiškiai rodančių, kad administracinio arešto vykdymas konkrečioje situacijoje dėl tam tikrų svarbių, išimtinių priežasčių turėtų būti sąlyginai atidedamas. Nagrinėjamoje byloje išskirtinių aplinkybių nenustatyta, todėl pagrindo taikyti ATPK 338¹ straipsnio nuostatas nėra. Be to, aukštesniojo teismo nuomone, skundžiamu nutarimu administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirta nuobauda laikytina ne per griežta, tinkamai individualizuota ir proporcinga įvykdytam pažeidimui, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutarimas nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

A. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.