Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas T. V. (T. V.), tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad kartu su T. V., būdami valstybės tarnautojais ir dirbdami (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patruliais, siekdami turtinės naudos, bendrininkaudami, 2011-10-05 nuo 00 val. 15 min. iki 01 val. 22 min., (duomenys neskelbtini), iš garažo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio S. Š., į policijos tarnybinį automobilį „Škoda Octavia“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) sukrovė 8 dėžes su 3500 pakelių cigarečių „Minsk capital“ ir 500 pakelių cigarečių „Minsk city“, pagamintų Baltarusijos Respublikoje ir nepaženklintų nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius 31 492 Lt, tai yra neviršijo 250 MGL dydžio sumos ir kurias gabeno keliu „X – X“, iki sulaikymo vietos, esančios 9 - jame kelio „X – X“ kilometre. Tokiais veiksmais V. J. ir T. V. šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 - 4 punktuose, 8 punkte numatytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, taip pat Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 4 punkte, 5 punkte numatytas pareigūno pareigas - laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje numatytus reikalavimus (nusikalstamų veikų ir teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas), 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus (neatidėliotinas priemonių ėmimasis, siekiant užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui ar nusikaltimui, sulaikymas ir pristatymas į policijos įstaigą asmenų, padariusių įstatymų uždraustą veiką, pranešimas apie tai policijos įstaigai), Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2011-07-29 įsakymo Nr. 5-V-673 reikalavimus, dėl privalomos informacijos surinkimo, gautos informacijos apie įvykį ne iš budėtojo užfiksavimo tarnybinėje knygelėje, pareigą vykdyti teisės pažeidimų prevenciją paskirtame sektoriuje, maršrute arba poste, dėl ko valstybė patyrė didelės žalos, kadangi buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos - Lietuvos policijos funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas. Šiais savo veiksmais V. J. ir T. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis V. J. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistojo V. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad pastarasis neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su teismo paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. J. yra pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Jo įvykdytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, už jį straipsnio sankcijoje numatytos dvi bausmės rūšys – bauda arba laisvės atėmimas iki 7 metų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. J. buvo paskirta švelnesnė bausmės rūšis – bauda, jos dydis nustatytas 200 MGL (26 000 Lt), įpareigojant paskirtą baudą sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Apeliantas, prašydamas sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę, nenurodo, kokia, jo manymu, bausmė turėtų būti paskirta, t. y. ar teismas turėtų sumažinti nuosprendžiu jau paskirtą baudą ar skirti visai kitokią bausmę, kuri nenumatyta atitinkamame įstatyme. Nuteistasis V. J. prašymą dėl bausmės švelninimo motyvuoja sunkia šeimos materialine padėtimi (žmona nedirba, jis taip pat negali įsidarbinti, augina du mažamečius vaikus, tėvai pensininkai), pažymi jo vaidmenį nusikaltimo padaryme buvus antraeilį bei prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis pilnai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi.

Kolegijos nuomone, nuteistajam V. J. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra per griežta. Teismas, skirdamas bausmę, išdėstė bausmės skyrimo motyvus, jų apeliantas neginčija, o prašymą sušvelninti bausmę argumentuoja aplinkybėmis, į kurias jau atsižvelgė pirmosios instancijos teismas.

Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad apelianto minima atsakomybę lengvinanti aplinkybė jau yra konstatuota ir pripažinta kaip lengvinanti jo atsakomybę, todėl kaip nepagrįstas atmetamas jo prašymas minėtą aplinkybę pripažinti dar kartą. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. J. šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, jis charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir iš straipsnio sankcijoje numatytų bausmės rūšių parinko ne tik švelnesnę, t. y. baudą, bet ir jos dydį nustatė ženkliai mažesnį už galimos skirti baudos vidurkį (beje, motyvuose nurodyta, jog įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skirtinos baudos dydis turėtų būti artimas galimam už šį nusikaltimą skirti baudos vidurkiui). Šiuo atveju V. J. padarė sunkų nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 5 dalis), už kurį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktu, galima skirti bauda numatyta iki 1 500 MGL dydžio. Tuo tarpu teismas nuteistajam paskyrė net puse galimo skirti vidurkio nesiekiančią baudą, todėl ją švelninti nėra jokio juridinio pagrindo.

Nors apeliantas skunde nurodo nedirbantis ir nerandantis galimybių įsidarbinti, tačiau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pats pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad jis nuo 2012 m. gruodžio mėn. dirba UAB „X“ ir gauna nustatyto dydžio darbo užmokestį (t. 2, b. l. 178). Teismo posėdžio metu V. J. taip pat patvirtino dirbantis ir gaunantis pajamas. Vadinasi, apeliantas skunde nurodė tikrovės neatitinkančią aplinkybę apie tai, kad nedirba, kadangi pateikti duomenys rodo, kad jis dar prieš apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą turėjo pragyvenimo šaltinį. Nuteistojo sutuoktinė trečius metus yra vaiko priežiūros atostogose, todėl šiuo metu motinystės pašalpos nebegauna, tačiau tai nelaikytina išskirtine aplinkybe, į kurią atsižvelgtina skiriant bausmę ar mažinant jos dydį. Teismas, paskirdamas švelnesnę bausmės rūšį ir nustatydamas minimumui artimą jos dydį, nustatė vienerių metų terminą (nuo nuosprendžio įsiteisėjimo), per kurį nuteistasis privalo sumokėti paskirtą baudą. Tad laikytina, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam V. J. tinkamą bausmę, atitinkančią pamatinius baudžiamosios teisės principus – bausmės teisingumą ir jos individualizavimą.

Nors apeliantas skunde konkrečiai ir neišreiškia prašymo švelnesnės, negu įstatymo numatytos, bausmės skyrimui, tačiau kolegija, netenkindama apeliacinio skundo, savo ruožtu pažymi nagrinėjamu atveju nesant galimybės Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies taikymui. Minėtomis įstatymo nuostatomis yra numatytos išimtys iš bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, suteikiančių galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą įstatymo, pagal kurį kvalifikuota nusikalstama veika, sankcijoje. Pirmuoju atveju turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta (šiuo atveju tokia žala nebuvo padaryta), taip pat turi būti nustatyta viena iš būtinų alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 - 6 punktuose. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo tik vieną V. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte), o tai reiškia, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra vienos pirminės būtinos sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalį – dviejų lengvinančių atsakomybę aplinkybių. Tokia išvada tuo pačiu daro nebetikslingą vertinimą to, yra ar nėra byloje kuri nors (bent viena) iš Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 - 6 punktuose numatytų sąlygų, būtinų minėto straipsnio nuostatų taikymui (skunde tokios sąlygos taip pat nenurodomos).

Kita galimybė švelnesnės, negu įstatyme numatytos, bausmės skyrimui, kaip minėta, yra įtvirtina Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje, sistemiškai taikant BK nuostatas, sprendžiama, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-77/2007, 2K-482/2007 ir kt.). Šiuo atveju teismas neturi pagrindo konstatuoti jokių išimtinių aplinkybių, kuriomis vadovaujantis V. J. būtų paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Tokių aplinkybių skunde nenurodo ir apeliantas.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. J. už piktnaudžiavimą yra paskirta tinkamo dydžio bausmė ir laikyti šią bausmę per griežta nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.