Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 12 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš V. Š. priteista A. P., S. P., N. S. ir M. P. po 770,97 Lt turtinei žalai atlyginti, po 250 Lt išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti bei po 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 3 d. apie 21.30 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su savo šeimos nariu - sugyventine S. P., tyčia sudavė rankomis pastarajai ne mažiau 11 smūgių į veidą, krūtinę, pilvą, kairę koją, padarydamas poodines kraujosruvas dešiniame žaste, krūtyse, kairiame dilbyje, pilve, kairėje šlaunyje bei vieną smūgį peiliu į kaklo dešinę pusę, tuo padarydamas nukentėjusiajai kaklo sužalojimą su dešinės viršutinės skydinės arterijos pažeidimu, kuris komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, ko pasėkoje nukentėjusioji mirė, taip tyčia nužudė savo sugyventinę S. P.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis V. Š. ir jo gynėjas prašė nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas V. Š. kaltu tyčia nužudžius savo sugyventinę S. P., rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas neginčija savo kaltės, tik teigia, kad įvykio metu nukentėjusioji S. P. nebuvo jo sugyventinė, nes jie paskutinius metus kartu negyveno. Tačiau šis apelianto teiginys paneigtas paties nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kuriuose jis parodė, kad S. P. gyveno pas jį ir jie kartu pragyveno apie 4 metus (t. 2, b. l. 151). Aplinkybę, kad nukentėjusioji S. P. gyveno su nuteistuoju patvirtino ir nužudytosios vaikai nukentėjusieji A. P., S. P., N. S. (t. 2, b. l. 152, 153) bei nuteistojo dukra liudytoja V. S. (t. 2, b. l. 153-154). Taigi, nuteistojo, nukentėjusiųjų ir minėtos liudytojos parodymais nustatyta, kad S. P. buvo nuteistojo V. Š. sugyventinė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V.Š. tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinę S. P. ir teisingai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Esminis apelianto nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentas – jam paskirta per griežta bausmė. Apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Šis apelianto prašymas atmestinas.

Kolegijos nuomone, nuteistajam V. Š. yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas, veikta tyčia. Nors apeliantas teigia, kad nusikaltimas buvo padarytas buitinio ginčo metu ir viskas įvyko spontaniškai, tačiau byloje nustatyta, kad nuteistasis nukentėjusiajai sudavė rankomis ne mažiau 11 smūgių į įvairias kūno vietas bei vieną kartą smogė peiliu į kaklą, ko pasėkoje nukentėjusioji mirė. Tokie apelianto veiksmai rodo, jog jis veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Apelianto įvykdytas nužudymas kvalifikuotas esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui – nužudytas šeimos narys (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Byloje nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, savo aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkių padarinių, iš karto po nusikaltimo pats paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešė apie įvykį, iškvietė pareigūnus. Nustatyta ir nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apeliantas nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuosprendyje įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga (t. 2, b. l. 41-43; 44-45). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, visos bausmės skyrimui svarbios aplinkybės skundžiamame nuosprendyje aptartos ir įvertintos.

Baudžiamasis įstatymas už kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Apygardos teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliantui už jo įvykdytą kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas) paskyrė 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė yra mažesnė nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kuris yra 14 metų.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo paskirta apeliantui bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti ją nėra pagrindo. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apelianto prašymas - sušvelninti jam paskirtą bausmę - atmetamas.

Be to, apeliantas nesutinka su iš jo priteistu civiliniu ieškiniu, nurodo, jog jo sugyventinei buvo atimtos motinystės teisės ir jos vaikus iki pilnametystės išlaikė valstybė. Toks apelianto teiginys suprantamas kaip prašymas mažinti iš jo priteistos neturtinės žalos dydį.

Šis apelianto prašymas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tinkamai taikė Civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatas.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos piniginio dydžio ribų. Tai priskirta teismo kompetencijai. Tačiau teismas nėra visiškai laisvas, nes, nustatant neturtinės žalos dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra išbaigtas. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Į visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir jas įvertino.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems A. P., S. P., N. S. ir M. P. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo V. Š. veiksmais, kuriais atimta gyvybė artimiausiam jų žmogui – motinai. Be abejonės, dėl tragiškos motinos mirties, nukentėjusieji patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, ir šie jų išgyvenimai turės liekamuosius reiškinius ateityje, todėl ši žala turi būti atlyginta.

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusieji A. P., S. P., N. S. ir M. P. prašė kiekvienam iš jų priteisti po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, priešingai nei teigia apeliantas, atsižvelgė į nužudytosios ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykius, t. y. kad nei vienas iš nukentėjusiųjų nebuvo motinos išlaikomas, taip pat į tai, kad visi nukentėjusieji yra jauni ir darbingi asmenys, ir nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti sumažino daugiau nei per pusę, priteisdamas kiekvienam nukentėjusiajam po 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks nustatytas neturtinės žalos dydis kiekvienam iš nukentėjusiųjų nėra aiškiai per didelis ir nepažeidžia nukentėjusiųjų ir nuteistojo interesų pusiausvyros bei neprieštarauja esamai teismų praktikai šios kategorijos bylose. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė neturtinės žalos dydį, mažinti šį dydį nėra pagrindo. Todėl apelianto prašymas - sumažinti iš jo priteistą neturtinę žalą - atmetamas.

Be to, apeliantas nesutinka ir su iš jo priteistomis išlaidomis advokato pagalbai atlyginti. Toks apelianto nesutikimas suprantamas kaip prašymas sumažinti šias išlaidas.

Šis apelianto prašymas atmestinas.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, teismas gali šių išlaidų kaltinamajam ir nepriteisti arba jų dydį sumažinti.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusiuosius atstovavo advokatas E. K. ir už jo paslaugas buvo sumokėta 1 000 Lt (t. 2, b. l. 146), šias išlaidas teismas priteisė iš nuteistojo. Atsižvelgiant į nukentėjusiųjų atstovo darbo ir laiko sąnaudos pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegijos nuomone, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra realios ir pagrįstos, todėl mažinti jas nėra pagrindo.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.