Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. ir nuteistosios R. S. bei jos gynėjos kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Pagal BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalis, 65 straipsnio 2 dalį šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausmėmis pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžius K. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir 50 MGL dydžio (6250 Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose;

R. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, kuria nuteistųjų K. S. ir R. S. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjos, prašiusios jos kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. ir R. S. nuteisti už tai, kad bendrininkų grupe apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – A. M. 47 000,18 Lt šiomis aplinkybėmis. K. S. ir R. S., turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, žinodami, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausantis butas, (duomenys neskelbtini), yra areštuotas, 2004 m. gegužės 24 d., minėtame bute tarp K. S. ir A. M. sudarytoje sutartyje dėl šio buto pirkimo – pardavimo nurodžius, kad šiam butui areštas neuždėtas, teisme ginčų dėl jo nėra, įsipareigojus sudaryti buto pirkimo – pardavimo sutartį iki 2004 m. birželio 23 d., įgijo kaip avansą A. M. 5000 Lt, vėliau, tęsdami nusikalstamą veiką, žadėdami parduoti minėtą butą, K. S. įkalbėjus A. M. sumokėti R. S. 37 591,18 Lt įsiskolinimą bankui ir taip suklaidintam A. M. 2004 m. birželio 14 d. pervedus į K. S. nurodytas R. S. sąskaitas pinigus, įgijo A. M. 42 000,18 Lt. Pervedus minėtus pinigus, 2004 m. birželio 14 d. K. miesto 7-ajame notarų biure tarp A. ir R. M. bei K. ir R. S. buvo sudaryta sutartis dėl 42 000 Lt avanso įmokėjimo, kuria K. ir R. S. įsipareigojo iki 2004 m. birželio 23 d. parduoti minėtą butą, tačiau K. ir R. S. sutarties sąlygų neįvykdė ir buto nepardavė.

Kasaciniais skundais kasatoriai prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti. R. S. bei jos gynėja nurodo ir alternatyvų prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas R. S. apeliacinis skundas, ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai, savaip interpretuodami bylos aplinkybes, teigia, kad BK 182 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, tuo tarpu tyčia šioje byloje nebuvo įrodyta, todėl pirmosios instancijos teismas, jų nuomone, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes priėmė apkaltinamąjį nuosprendį esant baudžiamojo proceso įstatyme nurodytiems išteisinimo pagrindams. R. S. bei jos gynėja taip pat teigia, kad šioje byloje nebuvo įrodytas ir R. S. bei K. S. bendrininkavimas. Iš nuoseklių R. S. parodymų, kuriuos patvirtino K. S., matyti, kad jų buto pardavimo reikalus tvarkė tik K. S., o apkaltinamojo nuosprendžio išvados, kad R. S. dalyvavo visuose K. S. inkriminuotuose veiksmuose ar apie juos žinojo, taip pat kitos apkaltinamojo nuosprendžio išvados dėl R. S. tėra prielaidos, nes nėra patvirtintos konkrečiais įrodymais. Teisinančių R. S. duomenų teismas netyrė ir nevertino. Kasatorių nuomone, teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo šališkas ir esmingai pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, nes nuosprendį grindė ne įrodymais, o prielaidomis, ir nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi. Toks įrodymų vertinimas apkaltinamajame nuosprendyje iš esmės prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Be to, kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių BPK pažeidimų, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Iš nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas bei motyvus ir byloje paduotų apeliacinių skundų argumentų dėl nepagrįsto apeliantų nuteisimo tinkamai nepatikrino. Apygardos teismo išvados dėl įrodymų neatitinka bylos aplinkybių, o išvada, kad apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas, nėra pakankamai argumentuota. Kolegijos teiginiai, kad apeliantams siekiant be apgaulės parduoti butą buvo galima sudaryti trišalį sandorį tarp pirkėjo, pardavėjo ir banko, nepagrįsti teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais, o dauguma apeliacinių skundų argumentų, tarp jų – dėl R. S. kaltės, atmesti remiantis prielaidomis. R. S. bei jos gynėja laiko, kad taip apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo R. S. apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Apkaltinamasis nuosprendis K. S. ir R. S. priimtas pagrįstai, nes byloje esantys įrodymai patvirtina jų kaltę bendrininkų grupe padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui įgyti. Vienas iš apgaulės būdų yra asmens suklaidinimas pranešant jam neteisingus duomenis. Iš teismų sprendimuose aptartų įrodymų matyti, kad K. S. ir R. S. bendrininkų grupe įgijo A. M. turtą šį suklaidindami. K. ir R. S., žadėdami A. M. parduoti butą ir žinodami, kad šis butas yra areštuotas, A. M. šios aplinkybės nenurodė ir įgijo iš jo 5000 Lt, o vėliau įtikinę A. M., kad padengus minėto buto įsiskolinimą šį butą jam parduos ir atitinkamai sumažins buto kainą, įgijo iš A. M. 42 000,18 Lt. Šias aplinkybes patvirtina teismų sprendimuose aptarti įrodymai, kuriais remiantis teismai atmetė K. ir R. S. versijas apie įvykio aplinkybes. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas dėl minėto įvykio aplinkybių grindė įrodymais, o ne prielaidomis. Tai liudija apkaltinamojo nuosprendžio turinys, kuris atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes apkaltinamajame nuosprendyje yra išdėstyti ir įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė K. ir R. S. parodymus, ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai bei išvados. Tinkamai įvertinę byloje esančių įrodymų tarpusavio ryšį teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. M. turtą buvo siekiama įgyti apgaule ir kad šio nusikaltimo kaltininkai yra K. S. ir R. S.. Teigti, kad šioje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nėra pagrindo.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Iš bylos matyti, kad K. S. ir R. S. veiksmai buvo suderinti ir jais buvo siekiama apgaule įgyti svetimą turtą. Kad K. ir R. S. veikė kartu liudija ir tas faktas, kad suklaidinus A. M. šis K. S. nurodymu savo pinigus pervedė į R. S. sąskaitas ir ji tam neprieštaravo. Apkaltinamojo nuosprendžio išvada, kad K. S. ir R. S. padarė nusikaltimą bendrininkų grupe yra teisinga.

Tas, kas apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, atsako pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Nuteistųjų apgaule įgytas svetimas turtas viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl pagrįstai pripažintas didelės vertės turtu. Apkaltinamojo nuosprendžio išvada, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, yra pagrįsta įrodymų analize ir tinkamai motyvuota. K. S. ir R. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes bei įrodymus, buvo šališki ir nesilaikė minėtų BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties

Kasatoriaus motyvai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nėra tinkamai motyvuoti, todėl laikytini deklaratyviais. Kasatorių motyvai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, nėra pagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino šį nuosprendį laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, BPK 320 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundai atmetami. Šie motyvai yra paremti ne prielaidomis, o pirmosios instancijos teismo išnagrinėtais įrodymais, kurių vertinimą apeliacinės instancijos teismas patikrino pagal BPK reikalavimus. Laikyti, kad šioje byloje buvo pažeistas BPK 324 straipsnio 6 dalies ir 326 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai, nėra pagrindo.

Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl jų kaltės, bylos aplinkybių, įrodymų ir BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo, jų apeliacinius skundus išnagrinėjo tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. S. ir nuteistosios R. S. bei jos gynėjos kasacinius skundus atmesti.