- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-13
- Bylos Nr.
- A-602-1661-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03270-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- R. M.
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gruodžio 19 d. (pagal pašto spaudo datą ant voko, b. l. 9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-8254(11); 2) solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 513,66 Lt; 3) solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1604,02 Lt; 4) solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 2 000 Lt neturtinę žalą; 5) įpareigoti atsakovus ateityje mokėti pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 11SP-3224 paskirtą 1 623,45 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jam 2011 m. rugpjūčio 3 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-3224 buvo paskirta 1 623,45 Lt (be 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos) pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. valstybinė pensija buvo sumažinta 35,51 Lt, o nuo 2011 m. lapkričio 15 d., kadangi pareiškėjas pradėjo dirbti, pensija perskaičiuota ir sumažinta dar kartą. Pensijų mažinimai buvo atlikti vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja konstitucinę teisę į nuosavybę, teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu. Savo poziciją pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2012 m. vasario 6 d. ir kt. nutarimais.
Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 27–28) atsakovai paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama valstybinės pensijos dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios priėmus 2012 m. birželio 30 d. įstatymą Nr. XI-2195, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Būtent šiuo įstatymu, o ne Konstitucinio Teismo nutarimu, išnyko teisinis pagrindas mažinti valstybinę pensiją pareiškėjui dėl to, kad jis atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl atsakovai mano, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui, susiformavusiam iki šio nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjas neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus jie privalėjo veikti, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 14–16) paaiškino, kad pareiškėjui nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. buvo paskirta 1 623,45 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir 360,00 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, t. y. iš viso 1 983,45 Lt. Remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui pagal formulę buvo apskaičiuotas paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas 0,8, kurį pritaikius pareiškėjo pensijos dydis (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) buvo perskaičiuotas: 1 983,45 x 0,8 = 1 586,76 Lt. Atsižvelgiant į pareiškėjo turėtas draudžiamąsias pajamas, nuo 2011 m. gruodžio 1 d. jo valstybinė pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl nėra teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui 1 983,45 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjo neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu (b. l. 41–48) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 604,02 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 3 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-3224 pareiškėjui nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. buvo paskirta 1 623,45 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, taip pat valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (b. l. 17–20). 2012 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas paaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu jam mokama sumažinta valstybinė pensija (b. l. 23). Vidaus reikalų ministerija 2012 m. gruodžio 6 d. sprendime Nr. 1D-8254(11) konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui 1 623,45 Lt dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti šios pensijos nepriemoką, be to, Laikinasis įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo (b. l. 7–8). Pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio mėn. paskirta pensija su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu yra 1 919,47 Lt (1 571,08 Lt + 348,39 Lt), tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjui paskirta pensija buvo sumažinta. Nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. kovo mėn. pareiškėjo valstybinė pensija buvo sumažinta pritaikius ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Nuo 2012 m. balandžio mėn. sumažinimas liko tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo (b. l. 6).
Teismas nurodė, kad 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
Konstitucinis Teismas, minėtame nutarime tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu, ir kad tuo buvo nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Taip pat Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.
Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, inter alia vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas.
Priimdamas sprendimą, teismas atsižvelgė į tai, kad Konstitucijos 107 straipsnyje yra nustatyta, jog Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnį, Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 3 d. pažyma Nr. 11D (P)-5939 (b. l. 6), pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 2011 m. rugpjūčio mėn. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (kartu su priedu) bei nuo jos paskyrimo pensija buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurių konstitucingumas buvo patvirtintas Konstitucinio Teismo. Nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. kovo mėn. imtinai pareiškėjo valstybinė pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta, atsižvelgus į pareiškėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį ir pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. kovo mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, kuri sudaro 1 604,02 Lt ((1 313,05 – 734,26) + (1 313,05 – 498,70) + (1 586,76 – 1 375,88)), gi pareiškėjo valstybinės pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį atliktas teisėtai ir pagrįstai.
Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pateiktus išaiškinimus bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 nuostatomis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėta valstybinės pensijos dalis (1 604,02 Lt) už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. kovo mėn. pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 513,66 Lt pensijos dalies, kuri buvo sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų konstitucingumas buvo patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.
Šalies argumentai
Taip pat byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerija 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 1D-8254(11) išsamiai atsakė pareiškėjui į jo pateiktą prašymą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir jo netenkino (b. l. 7–8). Teismas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą bei į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (Žin., Nr. 82-4274), pareiškėjui pensija perskaičiuota ir toliau mokama vadovaujantis tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Be to, Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2012, Nr. 155-7985), kuriame nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina ir tai, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo įstatymų leidėjas nenustatė pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažintos valstybinės pensijos kompensavimo mechanizmo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo ir priimdama 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-8254(11), vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą bei išmokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, todėl atmetė pareiškėjo prašymą pagrįstai. Remdamasis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-8254(11) panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą mokėti pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 11SP-3224 paskirtą 1 623,45 Lt dydžio pensiją nėra, todėl ji atmestina kaip nepagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl 2 000 Lt neturinės žalos priteisimo iš atsakovų, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis. Pažymėjo, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., veikė teisėtai savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju šios institucijos neteisėtų veiksmų nėra. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad pagrindo atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą nėra, todėl šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 52–53) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kurioje buvo patenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas, pakeisti, šį reikalavimą atmetant. Priešingu atveju prašo valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos (asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą).
Apeliacinis skundas grindžiamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo praktiką, kurioje preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją, o tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, atsakovas mano, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padavė apeliacinės instancijos teismui prašymą (b. l. 58), kuriame, vadovaudamasis ABTĮ 131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškia prisidedantis prie atsakovo apeliacinio skundo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kurioje jam iš atsakovų buvo priteista dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėta 1 604,02 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, taip pat prašo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą 2 549,86 Lt valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2012 m. kovo 1 d., ir nuo 2012 m. kovo 1 d. kas mėnesį po 396,69 Lt neišmokamą valstybinės pensijos dalį iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į apeliacinį skundą (b. l. 60–67) pareiškėjas nesutinka su skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo dalimi, kurioje jo skundas atmestas. Savo poziciją pareiškėjas grindžia tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad:
Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę perskaičiavęs paskirtąją valstybinę pensiją, nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2012 m. kovo 1 d. neišmokėjo pareiškėjui 2 549,86 Lt valstybinės pensijos dalies. Taip pat nuo 2012 m. kovo mėn. iki šiol taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį atsakovas nebeišmoka po 396,69 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies kas mėnesį.Remdamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, kurioje išaiškinta, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo, pareiškėjas mano, kad jo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, jog valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.Remdamasis Konstitucijos 29 straipsniu ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, pareiškėjas taip pat mano, jog neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuotų jį kitų Lietuvos Respublikos pensininkų atžvilgiu, nes kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra atstatytos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.
Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 11SP-3224 (b. l. 17) nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. buvo paskirta 1 623,45 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Vidaus reikalų ministerijos sprendimais (2011 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 11SP-3225, 2011 m. lapkričio 25 d. Nr. 11SP-4908, 2012 m. vasario 22 d. Nr. 11SP-1303; b. l. 18–20) buvo nuspręsta laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2011 m. lapkričio 15 d. ir nuo 2012 m. vasario 2 d. mokėti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (360 Lt). Pareiškėjas kreipėsi su 2012 m. lapkričio 22 d. prašymu (b. l. 23) į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas paaiškinti, kokiu pagrindu jam mokama sumažinta valstybinė pensija, priimti sprendimą mokėti visą paskirto dydžio valstybinę pensiją bei išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 1D-8254(11) (b. l. 24–25) paaiškino, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat nurodė, jog įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, kad Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui 1 623,45 Lt dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti šios pensijos nepriemoką. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 1D-8254(11), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą, įpareigoti atsakovą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir ateityje mokėti pareiškėjui paskirtą 1 623,45 Lt dydžio valstybinę pensiją, taip pat priteisti iš atsakovų 2 000 Lt neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 604,02 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, vadovavosi ginčui aktualia teismų praktika, teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dalį, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Pažymėtina, jog nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Tačiau toks mechanizmas turi būti nustatomas tik asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija yra sumažinama dideliu mastu, t. y. daugiau nei 20 procentų.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalys, tiek, kiek jose nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija galėjo būti ribojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kadangi ji buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, tačiau negalėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kadangi šios nuostatos buvo pripažintos antikonstitucinėmis. Remiantis šia išvada, akivaizdu, jog pareiškėjui turi būti priteista dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka, t. y. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis. Savo ruožtu pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą pareikštas reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą ir iki šiol kas mėnesį neišmokamą valstybinės pensijos dalį negali būti tenkinamas, nes, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumas buvo patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, be to, remiantis šiuo pagrindu pareiškėjui perskaičiuota valstybinė pensija per mėnesį sumažėjo 20 proc. (((1 623,45 + 360) – 1 586,76) x 100 % / 1 983,45), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau nė 20 proc.). Pažymėtina, kad pareiškėjas atsiliepimuose į atsakovo apeliacinį skundą nenurodė jokių naujų argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimų dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimo ir įpareigojimo atsakovą mokėti visą, neperskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pensiją pagrįstumą. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ginčui svarbias faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, inter alia dalyje dėl pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.
Įvertinus į bylą pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 3 d. pažymos Nr. 11D(P)-5939 (b. l. 6) duomenis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas matematiškai teisingai apskaičiavo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., kai pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinama pagal Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui priteistinos neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dydį – 1 604,02 Lt. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo reikalavimą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje minėtas pareiškėjo skundo reikalavimas buvo tenkintas.
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat tuo aspektu, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Šiuo klausimu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.
Nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius, kitos bylos buvo sustabdytos ir kreiptasi į Konstitucinį Teismą, o šias bylas atnaujinus, buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Taigi, teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensiją turi būti ginama.
Kitų motyvų, remiantis kuriais atsakovas iš esmės ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nepateikiama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau pateiktomis nuorodomis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Konstitucinio Teismo aktualią jurisprudenciją, dėl kitų bylos aspektų plačiau nepasisako.
Remiantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais, nenustačius jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą atidėti priteistos valstybinės pensijos nepriemokos mokėjimą iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas expressis verbis nenumato galimybės atidėti teismo sprendimo vykdymą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. administracines bylas Nr. AS444-261/2010, A525-844/2010, A756-73/2010, A444-1593/2010, A143-882/2009) ne kartą buvo pasisakyta, kad sprendžiant klausimus dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo pagal analogiją turi būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos. CPK 284 straipsnio 1 dalis inter alia suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, atidėti sprendimo įvykdymą. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas prašo atidėti sprendimo dalies dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjui vykdymą, motyvuodamas Vidaus reikalų ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų trūkumu. Atsižvelgusi į priteistos neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dydį (1 604,02 Lt), į tai, kad šio teismo įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, taip pat atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė neprieštaraująs dėl to, jog sprendimo vykdymas būtų atidėtas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo gali būti tenkinamas ir atsakovas įpareigotinas iki 2014 m. vasario 1 d. išmokėti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą sumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atidėti teismo sprendimo vykdymą – įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjui R. M. priteistą sumą (1 604,02 Lt) išmokėti iki 2014 m. vasario 1 d.
Nutartis neskundžiama.