Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Kęstučio Jucio, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 6 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

R. A. pripažintas solidariu atsakovu su A. A. ir A. K. Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu R. K. priteistai žalai atlyginti.

Iš R. A. priteista 2 180,27 Eur ekstradicijos išlaidų Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 17 d. apie 22 val. prie (duomenys neskelbtini), P. L. g. 40, veikdamas kartu su A. A. ir A. K., dėl kurių priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tyčia bendrais veiksmais, panaudodami prieš nepilnametį R. K. fizinį smurtą – suduodami ne mažiau kaip septynis smūgius rankomis ir kojomis į galvą, tuo padarydami jam odos nubrozdinimus galvos plaukuotosios dalies keliose vietose bei veide, poodinę kraujosruvą su smulkiomis žaizdelėmis dešiniame ausies kaušelyje, poodinę kraujosruvą kairės akies vokų ir smilkinio srityje, nosies bei lūpų sumušimus, viršutinių ir apatinių pirmųjų dantų panirimą su viršutinio pirmojo kairiojo danties nuskilimu, nosies kaulų bei dešinio žandinio ančio sienelių lūžius, kaukolės kaulų linijinį lūžį, prasidedantį nuo dešinio kaktinio ančio vidinės sienelės ir besitęsiantį gilyn per dešinį akiduobės stogą bei pleištakaulio sparną, kas vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, bendrais veiksmais pagrobė svetimą R. K. nuosavybės teise priklausantį turtą – 521,32 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy Note2“, 169,14 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S7562 Galaxy S Duos“ ir 8,69 Eur vertės 2Gb talpos atminties kortelę, tuo būdu, veikdamas bendrininkų grupe, apiplėšė nepilnametį R. K. ir sunkiai sutrikdė jo sveikatą dėl savanaudiškų paskatų.

Liudytojo L. G. parodymai yra prieštaringi: jis teigė matęs tamsiai apsirengusį praeivį, kuris rankoje turėjo rankinę, tačiau niekas iš įvykio dalyvių, net nukentėjusysis, to nepatvirtino. Priešingai, praeivis dėvėjo ryškiai raudoną striukę ir rankoje laikė telefoną, jokios rankinės neturėjo. Liudytojas nurodė, kad visi trys, grįžę į automobilį, jam liepė važiuoti į prekybos centrą ,,Molas“, nė vienas iš jų neturėjo jokio telefono. Vėliau liudytojas teigė, kad, iki sugrįžtant į prekybos centrą, pas apeliantą matė telefoną. Apelianto nuomone, liudytojo parodymų keitimui padarė įtaką A. A., kuris neteisingai nurodė apeliantą paėmus du telefonus. Apeliantas su tokiais parodymais nesutiko, nes nebuvo suinteresuotas įsigyti telefonus ar juos realizuoti. Ta aplinkybė, jog liudytojas teisme teigė su apeliantu esąs pažįstamas apie pusę metų, nors tuo laiku apeliantas atliko bausmę pataisos namuose, taip pat rodo liudytojo L. G. parodymų neteisingumą.

Nukentėjusiojo parodymai, kad jį spardė trys asmenys, paremti tik tuo faktu, jog įvykio vietoje jis matė tris asmenis, tačiau tai nereiškia taip ir buvus. Kitoje byloje nuteistas A. K. parodė, kad R. A. pirmas nusivijo nukentėjusįjį, o, kai šis gulėjo ant žemės, A. K. su A. A. sudavė jam smūgius. Tai reiškia, jog sunkų sveikatos sužalojimą nukentėjusiajam padarė du asmenys.

Apelianto veiksmais, t. y. nukentėjusiojo pasivijimu ir pargriovimu ant žemės, neįmanoma padaryti sunkaus sveikatos sužalojimo. Pargriaudamas nukentėjusįjį apeliantas nesiekė padaryti jokio sužalojimo ir nesitikėjo, kad pribėgę A. K. bei A. A. pradės jį mušti. Priešingai, apeliantas siekė juos sustabdyti, prašė jų pasitraukti, ką A. K. ir padarė.

Apeliantas negali atsakyti už kitų asmenų padarytus veiksmus, juo labiau kad jų gerai nepažinojo.

Apeliantas neturėjo jokios tyčios sumušti nukentėjusįjį ar atimti iš jo telefoną. Pamatęs nukentėjusįjį ir jį pašaukęs, tik norėjo įsitikinti, ar tai tas pats ,,žolės“ pardavėjas. Jokių kitų ketinimų neturėjo. Tai, kad kitą dieną Ž. K. pardavė iš nukentėjusiojo paimtą telefoną, su apeliantu nieko bendro neturi, nes jis su ja nesitarė parduoti telefono ir jokios naudos iš to negavo.

Teismas apeliantą nuteisė ne remdamasis įrodymais, bet tuo, kad jis anksčiau teistas ir neseniai išėjęs į laisvę. Neatsižvelgė, jog jis lankė reabilitacijos kursus, stengėsi niekur nesikišti. Be to, jam paskyrė dvigubai didesnę bausmę, nei kitoje byloje nuteistiems asmenims.

Kita vertus, teismas vadovavosi ne tik apelianto kritikuojamais nukentėjusiojo ar liudytojo L. G. parodymais, bet ir kitų šias nusikalstamas veikas padariusių asmenų parodymais, kitų liudytojų parodymais bei kitais nuosprendyje aptartais įrodymais. Be to, nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas, bendrininkaujant trims asmenims ir visiems jiems turint tyčią tai padaryti, todėl visi jie yra šio nusikaltimo vykdytojai (bendravykdytojai).

Taigi šiuo atveju apelianto kaltei įrodyti užtektų vien to, ką jis pats pripažino, jog būtent jis pasivijo nukentėjusįjį, spirdamas į kojas jį parbloškė ant žemės ir tokiu būdu atėmė galimybę pasišalinti ar pasipriešinti užpuolikams, sudarė palankias sąlygas padaryti šį nusikaltimą.

Tačiau byloje ištirti įrodymai rodo, kad apelianto aktyvūs fizinio smurto veiksmai neapsiribojo vien tik tuo, ką jis pats pripažino. Akivaizdžiai įrodyta, jog parbloškęs nukentėjusįjį apeliantas ir pats jį mušė.

Apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų faktų ar aplinkybių, galinčių pašalinti nuteistojo R. A. kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, paneigti jo dalyvavimą darant jam inkriminuotus nusikaltimus ar paneigti patį padarytų nusikalstamų veikų faktą. Skunde teigdamas, kad apeliantas neprivalo atsakyti už kitų bendrininkų veiksmus, jis nenurodė jokių pagrįstų argumentų, patvirtinančių buvus jo bendrininkų, t. y. kitų vykdytojų, ekscesą.

Apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistajam paskirta per griežta bausmė, atmestini kaip nepagrįsti. Iš visų trijų nuteistų bendrininkų nuteistajam R. A. paskirta santykinai švelniausia bausmė, nes kiti šiuos nusikaltimus padarę asmenys nusikalto pirmą kartą, anksčiau nebuvo teisti, abu turėjo darbus, iš dalies atlygino nusikaltimais padarytą žalą ir į visa tai buvo atsižvelgta, skiriant jiems laisvės atėmimo bausmes šešeriems metams. Nuteistasis R. A. niekur nedirba ir nesimoko. Nežiūrint į jauną amžių, jis už plėšimus, svetimo turto vagystes, tyčinį svetimo turto sugadinimą, chuliganizmą, disponavimą nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų neturint tikslo jas platinti jau teistas net keturis kartus. Šioje byloje aptariamus nusikaltimus jis padarė, neišnykus teistumui ir praėjus vos vienam mėnesiui po paleidimo iš pataisos namų.

Motyvuojamoji dalis

Skundžiamas nuosprendis yra visiškai pagrįstas, paliktinas galioti, o nuteistojo R. A. apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Nukentėjusiųjų R. K. ir R. K. atstovas atsiliepime prašė nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti, iš jo nukentėjusiajai R. K. priteisti 300 Eur už advokato paslaugas apeliaciniame procese.

Teismo posėdyje nuteistojo R. A. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. A. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta skundžiamame teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai kvalifikavo veikas, už jas paskyrė tinkamas bausmes.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą

Nuteistasis R. A. pripažino tik spyręs nukentėjusiajam į kojas ir jį pargriovęs, tačiau smūgių jam nesudavęs, todėl negali atsakyti už nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. A. kartu su A. A. bei A. K. užpuolė R. K. ir visi bendrais veiksmais jį sumušė.

Apeliantas skunde teigė, kad niekas iš įvykyje dalyvavusių asmenų neparodė jį naudojus smurtą prieš R. K.

Nors tiesiogiai įvykyje dalyvavę A. A. ir A. K. konkrečiai nepasakė apeliantą naudojus smurtą prieš nukentėjusįjį R. K., tačiau pastarasis patvirtino, kad smūgius kumščiais ir kojomis jam sudavė visi trys užpuolikai.

Kita vertus, net jeigu apeliantas ir nesudavė smūgių nukentėjusiajam į galvą, tai nereiškia, jog dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai – R. K. sunkiai sutrikdyta sveikata (t. 4, b. l. 166–175) – nėra bendrai priskiriami visiems bendrininkams. Dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo visi bendrininkai yra bendravykdytojai, nes jie veikė vieninga tyčia – panaudodami smurtą užvaldė svetimą turtą.

Tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami (BK 24 straipsnio 1 dalis), baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendrininkai padarytų veiksmus, aprašytus Baudžiamojo kodekso straipsnio, numatančio atsakomybę už konkrečią veiką, dispozicijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Priešingai, nei apeliantas nurodė skunde (nesitikėjo, kad A. K. ir A. A. pradės mušti nukentėjusįjį), vykdytojo ekscesas darant šią nusikalstamą veiką nenustatytas.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog R. A. tyčia užvaldyti svetimą turtą susiformavo dar iki smurto naudojimo, o, nukentėjusiajam gera valia nepaklusus ir ėmus bėgti, nuteistojo bei jo bendrininkų veiksmai peraugo į turto užvaldymą, panaudojant fizinį smurtą.

Nagrinėjamoje byloje nustatytas apelianto ir jo bendrininkų išankstinis bendro pobūdžio susitarimas užpulti nukentėjusįjį rodo bendrininkus numačius galimybę padaryti bet kokio masto (nežymaus, nesunkaus ar sunkaus) nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymus. Visi bendrininkai tiesiogiai dalyvavo nukentėjusįjį apiplėšiant, matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus ir jiems pritarė.

Taigi jų susitarimas užpulti nukentėjusįjį apėmė bet kokį smurtą, juos tenkino bet kokie sveikatos sutrikdymo masto padariniai, kurių jie savo sąmonėje nedetalizavo.

Apeliantas skunde teigė, kad, pamatęs nukentėjusįjį ir jį pašaukęs, tik norėjo įsitikinti, ar tai tas pats ,,žolės“ pardavėjas, kuris neva iš Ž. K. atėmė telefoną.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo šia apelianto versija ir ją atmetė, nes jos nepatvirtina byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetas.

Tas faktas, jog kitą dieną vienas iš pagrobtų telefonų buvo realizuotas A. L., tik sustiprina teisėjų vidinį įsitikinimą, kad nuteistojo ir jo bendrininkų sumanymas buvo ne išsiaiškinti aplinkybes dėl Ž. K. neva atimto telefono (byloje nustatyta, jog užpuolikai net nebandė to daryti, o iš karto užpuolė, sumušė ir atėmė telefonus), bet, realizavus pagrobtus telefonus, gauti pinigų.

Apeliantas skunde daug dėmesio skyrė liudytojo L. G. parodymų analizei, tačiau šio liudytojo parodymai nėra lemiamas nuteistojo kaltės įrodymas. Nuteistojo kaltę įrodo bylą nagrinėjant teisme ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visuma.

Liudytojas L. G. parodė, kad pamatęs vaikinuką R. A. ėmė šaukti ,,ateik čia“, tačiau, jam nepaklusus ir pradėjus bėgti, R. A., A. A. bei A. K. išlipo iš automobilio ir jį nusivijo. Po kelių minučių visi trys grįžo ir liepė važiuoti į prekybos centrą ,,Molas“.

Šie liudytojo parodymai sutampa su apelianto parodymais, todėl apeliaciniame skunde minimi liudytojo parodymuose esantys prieštaravimai dėl nukentėjusiojo aprangos, turėjo ar neturėjo jis rankinę, nėra esminės aplinkybės, turinčios įtakos liudytojo parodymų patikimumui.

Aplinkybė, jog liudytojas L. G. parodė, kad, grįžus į automobilį, nė vienas neturėjo jokio telefono, o vėliau teigė telefoną matęs pas apeliantą, taip pat neturi įtakos liudytojo parodymų patikimumui, nes šią aplinkybę, be jau minėto liudytojo, patvirtino tiesiogiai įvykyje dalyvavę A. A. ir A. K.

Neturi reikšmės, jog nusikalstamai veikai padaryti ne visi kaltininkai atliko vienodus veiksmus: R. A. griežtu tonu pareikalavo nukentėjusįjį ateiti, jam nepaklusus bėgantį pasivijo ir parvertė ant žemės, A. A. bei A. K. naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, R. A. paėmė telefonus; visi kartu sutartinais veiksmais siekė bendro rezultato.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikalstamos veikos bendravykdytojų veiksmai, įgyvendinant objektyviuosius veikos požymius, vertinami kaip bendrininkavimas ir tuo atveju, kai jie yra nors ir skirtingos apimties, tačiau vieningi, papildantys vieni kitus ir tarpusavyje susiję, o padaryta nusikalstama veika – bendras kaltininkų veiklos rezultatas.

Apeliantas skunde teigė neturėjęs jokios tyčios sumušti nukentėjusįjį ar atimti iš jo telefoną, tačiau šį jo teiginį paneigia byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti spardant, smūgiuojant jam į galvą. Visi bendrininkai suvokė, jog tokiais veiksmais žmogui gali padaryti bet kokio masto sveikatos sutrikdymą, taip pat ir sunkų. Visi bendrininkai tiesiogiai dalyvavo nukentėjusįjį žalojant, matė vienas kito smurtinius veiksmus ir šiems veiksmams pritarė. Šioje nutartyje jau minėta, kad visų bendrininkų susitarimas užpulti nukentėjusįjį apėmė bet kokį smurtą, juos tenkino bet kokie sveikatos sutrikdymo padariniai, konkrečių padarinių jie savo sąmonėje nedetalizavo. Tai reiškia, jog nukentėjusiajam R. K. sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas, nuteistajam R. A. ir jo bendrininkams veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. A. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos, tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nėra pagrindo jo veikų perkvalifikuoti.

Dėl bausmės

Individualizuodamas bausmės skyrimą nuteistajam, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir jų nepažeidė.

Teismas atsižvelgė, kad R. A. tyčia padarė apysunkį (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimus, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, padaryta turtinė ir neturtinė žala, kuri iki šiol neatlyginta; įvertino kaltininko asmenybę: anksčiau teistas, aptariamas veikas padarė, turėdamas neišnykusį teistumą ir praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po paleidimo iš pataisos namų; teismas nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamas veikas padarė, veikdamas bendrininkų grupe.

Atsižvelgęs į visas reikšmingas teisingai bausmei paskirti aplinkybes, R. A. už kiekvieną nusikalstamą veiką teismas paskyrė mažesnes, nei bausmės vidurkis, bausmes.

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, paskyrus švelnesnes bausmes, nebūtų pasiekta nė viena bausmės paskirtis, nurodyta BK 41 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir ta, jog nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirtos bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai ir galutinė subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos, nėra aiškiai per griežtos.

Nepagrįstas nuteistojo R. A. apeliacinio skundo teiginys, kad jam paskirta dvigubai didesnė bausmė, nei kitoje byloje nuteistiems bendrininkams.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu nuteistiesiems A. A. bei A. K. paskirtos bausmės už nukentėjusiojo R. K. apiplėšimą ir sunkų sveikatos sutrikdymą iš savanaudiškų paskatų Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu sugriežtintos, kiekvienam iš jų paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės šešeriems metams.

Dėl prašymo išieškoti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti

Nukentėjusiųjų R. K. ir R. K. atstovas advokatas G. V. atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo R. A. nukentėjusiosios R. K. turėtas 300 Eur išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą ir pateikė pinigų priėmimo kvitą (t. 5, b. l. 42), patvirtinantį šias išlaidas.

Atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą advokatas savo prašymą motyvavo tuo, kad nukentėjusieji R. K. ir R. K. buvo konsultuojami teisiniais klausimais dėl nuteistojo R. A. pateikto apeliacinio skundo pagrįstumo, nukentėjusiųjų prašymu buvo surašytas atsiliepimas į apeliacinį skundą.

BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos numato galimybę iš nuteistojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Ši baudžiamoji byla nagrinėjama pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą. Nuteistojo apeliaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo R. K. interesais. Turėdami teisę pateikti byloje atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą, nukentėjusieji R. K. bei R. K. (ji taip pat ir atstovė pagal įstatymą bei civilinė ieškovė) kreipėsi profesionalios pagalbos į advokatą, prašydami surašyti atsiliepimą. Taigi nukentėjusiosios turėtos 300 Eur išlaidos teisinei pagalbai išieškotinos iš nuteistojo R. A.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo R. A. išieškoti 300 (tris šimtus) Eur nukentėjusiajai ir nukentėjusiojo R. K. atstovei pagal įstatymą R. K. turėtoms išlaidoms apeliaciniame procese advokato paslaugoms apmokėti.