- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-14
- Bylos Nr.
- e2S-1798-232/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19815-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Ieškovas
- M. D., UAB „Ozo miestas“
- Atsakovas
- UAB „Šilėja“
- Kategorijos
- 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „Šilėja“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų M. D. ir UAB „Ozo miestas“ ieškinį atsakovui UAB „Šilėja“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. M. D. ir UAB „Ozo miestas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami pripažinti, kad UAB „Šilėja“ įgaliojimai administruoti daugiabučio namo Ukmergės g. 198, Vilnius, bendrojo naudojimo objektus baigėsi nuo 2016-05-31; įpareigoti UAB „Šilėja“ perduoti daugiabučio namo U. g., Vilnius, bendrojo naudojimo objektų administravimą administratoriui UAB „Ozo miestas“ pagal Administravimo nuostatų 7.11 p. reikalavimus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui UAB „Šilėja“ atlikti administravimo veiksmus daugiabutyje U. g., Vilniuje, t.y. teikti bet kokias administravimo ir bendrojo naudojimo objektų priežiūros paslaugas bei už tokias paslaugas skaičiuoti mokestį ir siųsti sąskaitas (mokamuosius pranešimus) Ukmergės g. 198 gyventojams, taip pat įpareigoti atsakovą netrukdyti naujam administratoriui UAB „Ozo miestas“ atlikti administravimo veiksmus daugiabučio namo U. g. bendrojo naudojimo objektų atžvilgiu. Nurodė, kad atsakovas piktnaudžiauja savo teisėmis ir pažeidžia gyventojų interesus, nereaguoja į raginimus perduoti administravimą bei kaupiamąsias lėšas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi tenkino ieškovų M. D. ir UAB „Ozo miestas“ prašymą. Uždraudė atsakovui UAB „Šilėja“ atlikti administravimo veiksmus daugiabutyje U. g., Vilniuje, t.y. teikti bet kokias administravimo ir bendrojo naudojimo objektų priežiūros paslaugas bei už tokias paslaugas skaičiuoti mokestį ir siųsti sąskaitas (mokamuosius pranešimus) daugiabučio namo, esančio U. g., Vilniuje, gyventojams, taip pat įpareigojo atsakovą UAB „Šilėja“ netrukdyti naujam administratoriui UAB „Ozo miestas“ atlikti administravimo veiksmus daugiabučio namo, esančio Ukmergės g. 198, Vilniuje, bendrojo naudojimo objektų atžvilgiu.
Teismas įvertinęs ieškovų išdėstytus argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo bei atsižvelgęs į ieškovų reikalavimo pobūdį, padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.
Apeliantas (atsakovas) UAB „Šilėja“ atskiruoju skundu prašo panaikinti 2016-06-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų M. D. ir UAB „Ozo miestas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodė, jog apeliantė parengė procesinius dokumentus dėl 2016-04-28 jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, kas reiškia ieškovų šioje byloje reikalavimo pagrindo kvestionavimą. Taip pat nurodė, kad pastato administravimo, bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) ir kitas paslaugas, vis dar teikia apeliantas, vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-31 įsakymą „Dėl UAB „Šilėja“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“, kuris šiai dienai vis dar nėra pakeistas ir pastatas nėra išbrauktas iš apeliantės administruojamų namų sąrašo. Net jei ir būtų priimtas ir įsiteisėtų atitinkamas administracinis aktas, kuriuo pastatas būtų išbrauktas iš apeliantės administruojamų namų sąrašo, tai savaime nereikštų, kad apeliantės teisės ir pareigos, susijusios su administravimo paslaugų teikimu baigėsi, kadangi apeliantė vykdo jai priskirtas funkcijas iki priėmimo-perdavimo akto pasirašymo (Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų, patvirtintų LRV 2001-05-23 nutarimu Nr.603 (LRV 2015-08-05 nutarimo Nr.831 redakcija)7.11 papunktis). Iki kol pastatas nėra perduotas ieškovams, pastate teikti pastato bendrojo naudojimo objektų administravimo ir priežiūros paslaugų patys ieškovai negali, tokią teisę turi tik UAB „Šilėja“ aukščiau išvardintų teisės aktų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį, ne tik netiesiogiai pasisakė dėl ginčo dalyko, tačiau ir sudarė situaciją, kai nuo 2016-06-07 nėra asmenų, galinčių teisėtu pagrindu teikti administravimo ir bendrojo naudojimo objektų priežiūros paslaugas pastate. Situacija, kai apeliantei, kuri elgiasi pagal teisės aktų reikalavimus yra uždraudžiama teikti paslaugas, kurias teikti jai buvo leista administracinio akto pagrindu ir šis aktas nėra panaikintas, o pastatas – vis dar nėra perduotas nėra pateisinama. Iki sužinant apie skundžiamą nutartį apeliantė jau savaitę teikė paslaugas pastate, todėl draudimas apeliantei išrašyti sąskaitas už suteiktas paslaugas taip pat yra nepagrįstas, kadangi tokių sąskaitų neišrašymas pažeistų tiek administravimo nuostatus, tiek ir Buhalterinės apskaitos, tiek ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymus, kas galėtų sąlygoti apeliantės apskaitą tvarkančių asmenų atsakomybę teisės aktų nustatyta tvarka ir galimai net gi baudžiamąją atsakomybę. Be to pastate yra pradėti tęstiniai darbai, kurių sustabdymas reikštų jų užkonservavimą. Pažymėjo, jog skundžiama nutartis yra nemotyvuota t.y. nėra nurodyta jokių objektyvių aplinkybių dėl kurių būtų poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
I. M. D. ir UAB „Ozo miestas“ atsiliepimu prašo atmesti apelianto UAB „Šilėja“ atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-03 nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad apeliantas UAB “Šilėja“ neturi įgaliojimų vertinti Jungtinės veiklos sutarties teisėtumo ir dėl to neperduoti namo bendrojo naudojimo objektų administravimo. Jungtinės veiklos sutarties teisėtumą jau patikrino įgaliota institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorė 2016-06-03 priėmė įsakymą Nr.30-1323, kuriuo yra pakeistas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-31 įsakymas „Dėl UAB „Šilėja“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybes administratore Nr.30-1714 ir daugiabutis namas Ukmergės g. 198, Vilniuje yra išbrauktas iš UAB „Šilėja“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo. Atsakovas žinodamas, kad yra priimtas naujas savivaldybės administracijos įsakymas ir kad nebeturi jokio teisinio pagrindo administruoti daugiabučio namo Ukmergės g. 198, Vilniuje neteisėtai toliau nori administruoti namą ir piktybiškai neperduoda administravimo pagal visus Nuostatų 7.11 p. nurodytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti UAB „Šilėja“ atlikti administravimo veiksmus pastate Ukmergės g. 198 yra pagrįsta ir atitinka protingumo principus, nes tuo atveju, jei būtų netaikytos ieškovų prašomos laikinosios apsaugos priemonės, susidarytų elementarios teisinės logikos neatitinkanti situacija, nes UAB „Šilėja“ būtų sudarytos sąlygos administruoti namą, kuris 2016-06-03 teisėtu administraciniu aktu buvo išbrauktas iš UAB „Šilėja“ administruojamų namų sąrašo. Tokiu būdu UAB „Šilėja“ galėtų reikšti pretenzijas administruoti bet kurį daugiabutį namą, kuris nėra jai priskirtas pagal administracinį aktą ar kitu teisėtu pagrindu. Kad tolesnis atsakovo neteisėtas administravimas nekeltų grėsmės butų ir kitų patalpų savininkams ir tinkamam jų bendrosios dalinės nuosavybės valdymui ir būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas be jokių apsunkinimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Pažymėtina, jog teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jeigu šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Taip pat laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo (galimo) teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, nes teisingumas reikalauja užtikrinti visų ginčo šalių teisėtų interesų pusiausvyrą.
Nagrinėjamu atveju ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami pripažinti, kad UAB „Šilėja“ įgaliojimai administruoti daugiabučio namo U. g., Vilnius, bendrojo naudojimo objektus baigėsi nuo 2016-05-31; įpareigoti UAB „Šilėja“ perduoti daugiabučio namo Ukmergės g. 198, Vilnius, bendrojo naudojimo objektų administravimą administratoriui UAB „Ozo miestas“ pagal Administravimo nuostatų 7.11 p. reikalavimus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikė laikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atsakovui UAB „Šilėja“ atlikti administravimo veiksmus daugiabutyje U. g., Vilniuje, t.y. teikti bet kokias administravimo ir bendrojo naudojimo objektų priežiūros paslaugas bei už tokias paslaugas skaičiuoti mokestį ir siųsti sąskaitas U. g. gyventojams, taip pat įpareigoti atsakovą netrukdyti naujam administratoriui UAB „Ozo miestas“ atlikti administravimo veiksmus daugiabučio namo U. g. bendrojo naudojimo objektų atžvilgiu.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2016-06-03 nutartimi tenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas įvertinęs ieškovų išdėstytus argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, atsižvelgęs į ieškovų reikalavimo pobūdį sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Atskiruoju skundu apeliantas UAB „Šilėja“ prašo panaikinti 2016-06-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi apeliantas atskirajame skunde nurodė, jog abejoja ieškovų reikalavimų pagrįstumu ir kreipsis į teismą dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia, taip pat nurodė, jog jis pastato administravimo ir kitas paslaugas teikia vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-31 įsakymą, kuris nėra pakeistas, pastatas nėra išbrauktas iš apelianto administruojamų namų sąrašo ir nėra perduotas ieškovams. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netiesiogiai pasisakė dėl ginčo dalyko.
Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs šalių išdėstytus argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t.y. ieškinio dalyku. Minėta, jog ieškovas ieškiniu prašo pripažinti, kad UAB „Šilėja“ įgaliojimai administruoti daugiabučio namo U. g., Vilnius, bendrojo naudojimo objektus baigėsi nuo 2016-05-31; įpareigoti UAB „Šilėja“ perduoti daugiabučio namo U. g., Vilnius, bendrojo naudojimo objektų administravimą administratoriui UAB „Ozo miestas“. Skundžiama nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra uždrausta atsakovui atlikti administravimo veiksmus daugiabutyje U. g., Vilniaus m., atsakovas taip pat įpareigotas netrukdyti naujam administratoriui atlikti administravimo veiksmus minėto daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų atžvilgiu. Nors ieškinio reikalavimai ir prašyme dėl ieškinio užtikrinimo išreikštas prašymas nėra visiškai tapatūs, tačiau tiek ieškinio reikalavimas, tiek prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pabūdis iš esmės sutampa ir sukelia tas pačias teisines pasekmes atsakovui. Todėl sutiktina su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, kurių teisinės pasekmės iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimais, galimai pasisakė dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo, nors byla nėra išnagrinėta iš esmės. Dėl aukščiau nurodyto, tenkinti ieškovų prašymą taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemonės šioje bylos stadijoje nebuvo pagrindo.
Pažymėtina, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo aspektu. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius teisinius faktus ir juos kvalifikavus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal konkrečias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju ieškovams teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti, galimo ieškovams palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę (CPK 12, 17, 178 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovai nepagrindė įrodymais realios grėsmės būsimo galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovai tiek prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek atsiliepime yra nurodę, jog tolesnis atsakovo namo administravimas daro žalą tiek ieškovams, tiek visiems namo gyventojams, tačiau minėti argumentai laikytini ieškovų prielaidomis, nepagrįstomis iš esmės jokiais įrodymais. Ieškovai nepagrindė kokiu būdu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali iš esmės pasunkėti ar pasidaryti negalimu teismo sprendimo įvykdymas. Nors kaip minėta sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atliekamas tik preliminarus reikalavimų vertinimas ir ieškovo materialinis teisinis reikalavimas šioje bylos stadijoje nesprendžiamas, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-06-03 įsakymo Nr. 30-1323 pagrindu daugiabutis namas, U. g., Vilniaus m., yra išbrauktas iš UAB „Šilėja“ administruojamų namų sąrašo, todėl tuo atveju, jei atsakovas, neturėdamas teisės administruoti daugiabutį namą vykdo tokią veiklą, tai jis veikia savo rizika ir prisiima neigiamas galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo pasekmes.
Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis nustatyta, jog 2016-04-28 jungtinės veiklos sutarties teisėtumo klausimas yra ginčijamas teisme, t.y. atsakovas UAB „Šilėja“ kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Tuo tarpu nagrinėjama civilinė byla 2016-09-28 nutartimi yra sustabdyta iki įsiteisės sprendimas Vilniaus rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-3797-494/2016 pagal ieškovo UAB „Šilėja“ ieškinį atsakovams UAB „Ozo miestas“, A. G. ir kitiems atsakovams, trečiajam asmeniui VĮ „Registrų centras“ dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia ir niekine nuo jos sudarymo momento. Todėl šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų neproporcingas ir neekonomiškas.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareikštų ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovo prašomos taikyti ir pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties ir tikslo bei ekonomiškumo ir proporcingumo principų (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog nepritaikius ieškovų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl pripažintina, kad šioje byloje laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai.
Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovų M. D. ir UAB „Ozo miestas“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.