Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-11-21 · Administracinė byla Nr. I-4756-790/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-11-21
Bylos Nr.
I-4756-790/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Pareiškėjas
R. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4756-790/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02655-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas R. R. skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki skundo teismui surašymo dienos (2017 m. rugpjūčio 1 d.) buvo laikomas Vilniaus PN patalpose, kurių plotas buvo per mažas, nuteistiesiems trūko vietos. Pareiškėjas teigia, kad dirbo pataisos namų virtuvėje, neturėjo galimybių tinkamai pailsėti, nes tekdavo dirbti pagal nustatytą grafiką, nuo 6 val. ryto. Buvo įrengtas tik vienas sanitarinis mazgas, dėl to kildavo konfliktai su kitais nuteistaisiais juo naudojantis. Nusiprausti po dušu turėjo galimybę tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas teigia baigęs milicijos mokyklą, todėl negalėjo būti laikomas su kitais nuteistaisiais, tačiau Vilniaus PN administracija, pareiškėją apgyvendindama su kitais nuteistaisiais, į šį faktą nekreipė dėmesio. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų teigia patyręs dvasinį sukrėtimą, baimę dėl gyvybės, fizinių nepatogumų, t. y. neturtinę žalą, kurios atlyginimą prašo priteisti.

Atsakovo atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–16). Nurodo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2016 m. rugpjūčio 1 d., buvo patalpintas į karantino patalpą Nr. 109, kurioje gyveno iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. Šios kameros plotas 19,78 kv. m, įrengtos trys dviaukštės lovos, t. y. šešios miegamosios vietos. Asmenų skaičius tokio tipo patalpose nuolat kinta, jose asmenys laikomi trumpą laiką. Pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,3 kv. m ploto, jis turėjo galimybę judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Likusį laiką – iki skundo surašymo teismui dienos (2017 m. rugpjūčio 1 d.) pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-105, jam skirta miegamoji vieta Nr. 2, ir bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-102, jam skirta miegamoji vieta Nr. 3. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹.l ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais, jų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. 1-ojo nuteistųjų būrio, kuriame gyveno pareiškėjas patalpos įrengtos I-ojo korpuso pirmame aukšte ir III-iojo korpuso pirmame aukšte. I-ojo korpuso 1-ajam būriui priklausančiose patalpose viename sanitariniame mazge įrengtas 1 klozetas, kitame sanitariniame mazge įrengtas vienas klozetas, dušas, kriauklės bei vonelės kojoms plauti. III-iojo gyvenamojo korpuso 1 būrio patalpose įrengti du atskiri sanitariniai mazgai, kuriuose yra po vieną unitazą bei bendra kriauklė, atskiroje patalpoje įrengtas dušas. Tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas Vilniaus PN ūkiniame aptarnavime nedirbo, dirbo VĮ ,,Mūsų amatai“ darbininko laikininko (virtuvės darbininko) pareigose. Pagal atsakovo atstovo turimus duomenis pareiškėjas 1981 m. buvo priimtas į dienines studijas Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus filiale, tačiau 1981 m. gruodžio mėnesį dėl šeimyninių aplinkybių studijas nutraukė. Atsakovo atstovas nurodė (b. l. 56–57), kad pareiškėjas buvo nukreiptas bausmės atlikimui į Vilniaus PN, nes jau turėjo devynis teistumus, o pagal teisės aktų reikalavimus izoliuoti turi būti laikomi tie teisėsaugos, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė. Todėl Vilniaus PN administracija neprivalėjo pareiškėjo laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, netinkamomis sąlygomis vykdant pareiškėjo laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki skundo teismui surašymo dienos – 2017 m. rugpjūčio 1 d.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo laikomas Vilniaus PN patalpose, kurių plotas buvo per mažas. Minimalius gyvenamojo ploto normatyvus nuo 2010 m. balandžio 30 d. pataisos namuose nustato Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas, kuriame numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pagal šių taisyklių 11¹.2 punktą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpoms nustatomas minimalus 3,6 kv. m. reikalavimas, tenkantis vienam asmeniui. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 12–13) pateikė duomenis, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. buvo laikomas karantino patalpoje Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m., joje įrengtos šešios miegamosios vietos, nurodė, kad Vilniaus PN nesisteminama informacija, kiek asmenų konkrečiu metu būna karantino patalpose, asmenų skaičius tokiose patalpose nuolat kinta, be to, šios patalpos dienos metu nėra rakinamos, nuteistieji turi galimybę judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Pareiškėjas buvimo Vilniaus PN metu dėl laikymo sąlygų nesiskundė (b. l. 24), nenurodė, kiek asmenų su juo buvo laikoma karantino patalpoje, todėl, įvertinus kameros plotą ir maksimalų galimą asmenų skaičių – 6, pareiškėjui minėtoje kameroje teko ne mažiau kaip 3,33 kv. m. Kadangi pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje, karantino patalpos nelaikytinos kamerų tipo patalpomis, todėl pripažintina, kad jo laikymo sąlygos karantino patalpoje atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktą, t. y. jam tenkantis plotas buvo didesnis, nei nustatytas minimalus 3,1 kv. m plotas. Pareiškėjo laikymo bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-105 metu nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. birželio 21 d. (b. l. 21) jam teko apie 3,48 kv. m ploto, kadangi minėtos patalpos plotas 41,71 kv. m, joje įrengta 12 miegamųjų vietų (b. l. 12), tai atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimus. Pareiškėjo laikymo bendrabučio tipo patalpoje Nr. 1-102 metu nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 21) jam teko 3,1 kv. m. ploto, kadangi šios patalpos plotas 15,51 kv. m., patalpoje įrengtos 5 miegamosios vietos (b. l. 12) ir tai taip pat atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimus. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl Vilniaus PN jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto nepagrįsti.

Vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimo prezumpcija, turi būti nustatoma, ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto atimant kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą, tačiau įskaičiuojant į bendrą kameros plotą užstatytą baldais plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT minėtoje byloje taip pat vertino, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gyveno patalpose, kuriose sanitarinis mazgas įrengtas nebuvo, jis įrengtas atskirose patalpose (b. l. 22–23), pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, jis turėjo teisę dienos metu laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas sąlygomis, suponuojančiomis Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją.

Pareiškėjas teigia, kad dirbo pataisos namų virtuvėje, neturėjo galimybių tinkamai pailsėti, nes dirbti tekdavo pagal nustatytą grafiką, nuo 6 val. ryto. Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 111 straipsnį, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. Europos kalėjimų taisyklių 26 punkte, be kita ko, nurodoma, kad darbą kalėjime reikėtų vertinti kaip pozityvų kalinimo režimo elementą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindinis darbo kaip pataisos priemonės tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1396/2011).

BVK 125 straipsnis įtvirtina, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (1 dalis); nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (3 dalis); pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (8 dalis).

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Remiantis BVK 10 straipsnio 1 dalimi, bausmes atliekantys asmenys turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas laisves ir teises su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis, bet ir pareigas (taip pat žr. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnį). Bendrosios nuteistųjų pareigos nustatytos šio kodekso 12 straipsnyje. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1427/2010; 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-236/2013; 2013 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-434/2013; kt.). LVAT praktikoje, sistemiškai aiškinant BVK antrojo skirsnio normas, konstatuota, kad nuteistųjų mokamas ir nemokamas darbas yra jiems privalomas, t. y. pagal BVK 125 straipsnio 1 dalį, kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija (2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1898/2013).

BVK 128 straipsnio 1 dalis numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems nustatoma ne ilgesnė kaip aštuonių valandų darbo diena. Darbo (pamainos) pradžią ir pabaigą nustato pataisos įstaigos direktorius, vadovaudamasis šio kodekso 117 straipsnio nuostatomis. Nuteistiesiems suteikiamos dvi poilsio dienos per savaitę. Nuteistieji negali būti skiriami dirbti švenčių ir poilsio dienomis, išskyrus darbo įstatymuose numatytus atvejus. Pagal šio straipsnio 2 dalį nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, atskiruose cechuose, baruose, darbuose, kur yra pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, taip pat darbuose, kur dėl techninių gamybos sąlygų negalima laikytis nuteistiesiems nustatytos kasdieninės ar kassavaitinės darbo trukmės, vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, galima taikyti suminę darbo laiko apskaitą. Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad nuteistiesiems, kurie įtraukiami į darbą poilsio arba švenčių dienomis, suteikiamas poilsis kitomis dienomis arba šios dienos pridedamos prie atostogų.

Atsakovo atstovas dėl pareiškėjo skundo teiginių apie per ilgą darbo laiką pataisos namuose nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus PN ūkiniame aptarnavime nedirbo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas VĮ ,,Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo direktoriaus 2017 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 7/05-141 nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. paties prašymu buvo paskirtas dirbti VĮ ,,Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio 0,5 pareigybės darbininko laikininko (virtuvės darbininko) pareigoms taikant 0,5 apmokėjimo koeficientą (b. l. 25). Taigi, pareiškėjo darbdavys buvo ne Vilniaus PN, o VĮ ,,Mūsų amatai“. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad darbo sąlygas, įskaitant darbo grafikus pareiškėjui nustatydavo VĮ ,,Mūsų amatai“. Pareiškėjas Vilniaus PN administracijai prašymų ar skundų dėl darbo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų nepateikė (b. l. 24). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas su skundais ar prašymais dėl netinkamų darbo ir poilsio sąlygų. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, neturi pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjui dirbant virtuvės darbininku, o pareiškėjo skundo teiginiai dėl per ilgo darbo laiko ir negalėjimo pailsėti, laikytini abstrakčiais ir neįrodytais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN būrių patalpose, kuriose jis buvo laikomas, buvo įrengtas tik vienas sanitarinis mazgas, dėl to kildavo konfliktai su kitais nuteistaisiais juo naudojantis. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės metu atlikimo Vilniaus PN metu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 19), nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. birželio 21 d. gyveno 1-ojo nuteistųjų būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-105, nuo 2017 m. birželio 21 d. buvo perkeltas į 1-ojo nuteistųjų būrio gyvenamąją patalpą Nr. 1-102 (b. l. 20–21). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Įrengimo taisyklės), 5 punktas numato pataisos namų nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupe, gyvenamųjų korpusų įrengimo reikalavimus. Minėtų taisyklių 5.7 punktas numato, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas atskiras sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad I-ojo korpuso 1-ajam būriui priklausančiose patalpose viename sanitariniame mazge įrengtas 1 klozetas, kitame sanitariniame mazge įrengtas vienas klozetas, dušas, kriauklės bei vonelės kojoms plauti; III-iojo gyvenamojo korpuso 1 būrio patalpose įrengti du atskiri sanitariniai mazgai, kuriuose yra po vieną unitazą bei bendra kriauklė, atskiroje patalpoje įrengtas dušas, pateikė tai patvirtinančius pastato planus (b. l. 22–23). Minėti įrodymai patvirtina, kad kiekvienam būriui buvo įrengta po sanitarinį mazgą, toks Vilniaus PN būrių gyvenamųjų patalpų įrengimas atitiko Įrengimo taisyklių reikalavimus. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai ir dėl to pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas skunde teigė, kad nusiprausti po dušu turėjo galimybę tik vieną kartą per savaitę, ir tai pažeidė jo teises. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su skundais ar prašymais dėl prausimosi duše į Vilniaus PN administraciją nesikreipė (b. l. 24). Pareiškėjas neneigia, kad galėjo praustis po dušu vieną kartą per savaitę, o pareigos laisvės atėmimo vietų įstaigoms užtikrinti galimybę nuteistiesiems praustis dažniau teisės aktai nenumato. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde teigia, kad yra baigęs milicijos mokyklą, todėl turėjo būti laikomas atskirai, tačiau Vilniaus PN administracija apgyvendino pareiškėją kartu su kitais nuteistaisiais, dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumų, baimę dėl gyvybės. Pagal BVK 66 straipsnio 2 dalį nuteistąjį, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, kardomojo kalinimo vietos administracija ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nusiunčia į pataisos įstaigą. BVK 70 straipsnio 3 dalis numato, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas, 2016 m. liepos mėnesį, atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketoje nurodė buvęs ar esantis valstybės politikas, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ar valdymo institucijų valstybės tarnautojas (b. l. 60). Pareiškėjo tarnybos lapas TSRS Vidaus reikalų ministerijoje (b. l. 27–29, 64–65) patvirtina, kad 1980 m. spalio 29 d. Vidaus reikalų valdybos viršininko įsakymo Nr. 48 pagrindu pareiškėjui buvo suteiktas jaunesniojo milicijos seržanto laipsnis, jis ėjo milicininko pareigas, 1981 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 65 pareiškėjas buvo priimtas į TSRS VRM Minsko aukštąją mokyklą, Vilniaus fakulteto akivaizdinių studijų klausytoju, o 1981 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 59 pašalintas iš mokyklos dėl šeiminių priežasčių ir komandiruotas į Klaipėdos Vidaus reikalų valdybą tęsti tarnybą. Pareiškėjas iš karinio personalo sąrašų pašalintas nuo 1982 m. vasario 1 d.

Šiaulių tardymo izoliatorius, išsiaiškinęs aplinkybes apie pareiškėjo tarnybą milicijoje (b. l. 58–59), 2016 m. liepos 28 d. rašytine rekomendacija dėl nuteistojo nukreipimo į konkrečius pataisos namus Nr. 69/06-3863 nukreipė pareiškėją į Vilniaus PN atskirą sektorių Rasų g. 8 (b. l. 61). Iš Vilniaus PN 2017 m. rugsėjo 19 d. raštu pateiktos informacijos (b. l. 56–57), nuteistojo asmens įskaitos kortelės (b. l. 62–63) matyti, kad pareiškėjas iki atvykimo į Vilniaus PN 2016 m. rugpjūčio 1 d. buvo teistas jau devynis kartus. Nors bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas yra buvęs teisėsaugos pareigūnas, tačiau remiantis BVK 70 straipsnio 3 dalimi izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi tie teisėsaugos institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Kadangi pareiškėjas į Vilniaus PN 2016 m. rugpjūčio 1 d. atvyko atlikti laisvės atėmimo bausmės, kuri jam paskirta ne pirmą kartą (šias aplinkybes patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenys), pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus PN neprivalėjo būti laikomas izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl jo laikymo atskirai nuo kitų nuteistųjų, nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo sveikatai ar gyvybei būtų kilęs pavojus dėl aplinkybių, kad jis prieš daugiau nei trisdešimt metų buvo tarnavęs milicijoje. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN pareigūnai, laikydami pareiškėją neizoliuotą nuo kitų nuteistųjų, būtų atlikę neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašai, esantys byloje (b. l. 38–39) patvirtina, kad pareiškėjas, jau iš karto atvykęs į Vilniaus PN, sveikatos būklės apžiūros metu 2016 m. rugpjūčio 1 d. skundėsi blogu miegu, buvo nukreiptas psichiatro konsultacijai, kuriam išreiškė nusiskundimus nuotaikų kaita, vidine įtampa, dirglumu. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dvasinius sukrėtimus, baimę dėl gyvybės, sukėlė jo laikymo sąlygos Vilniaus PN kartu su kitais nuteistaisiais.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktų įrodymų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Vilniaus PN ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumo.

Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, nenustatyta Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo laikymo Vilniaus PN ginčo laikotarpiu metu. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo R. R. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras