Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios J. V. pareikštas civilinis ieškinys 132 935,08 Lt sumai paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2006 m. sausio 6 d., kavinėje „XXXL“, esančioje (duomenys neskelbtini), su J. V. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią iš J. V. įgijo jai priklausančias 465 vnt auksinių grandinėlių, 119 976,88 Lt bendros vertės, kurias iki 2006-02-01 įsipareigojo parduoti ir iki 2006-09-21 J. V. perduoti pinigus arba iki 2006-02-01 įsipareigojo grąžinti paimtą didelės vertės turtą - grandinėles, tačiau nei pinigų, nei turto - grandinėlių iki šiol negrąžino, taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės (119 976,88 Lt) svetimą, J. V. priklausantį, turtą, t. y. E. V. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas konstatavo, kad tarp E. V. ir apeliantės J. V. sudaryta aukso dirbinių pirkimo – pardavimo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip pavedimo sutartis, kurios pagrindu perduotas turtas laikytinas svetimu E. V.. Nukentėjusiosios manymu, teismas neteisingai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog užvaldydamas jai priklausančius aukso dirbinius išteisintasis nepadarė jokios veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o, negrąžindamas sutarties pagrindu gautų aukso dirbinių bei nesumokėdamas jų kainos, E. V. niekaip neapsunkino jos galimybės atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į 2006-01-06 pirkimo - pardavimo sutarties 2.3. punkto nuostatą, konstatavo, kad E. V. turėjo teisę, o ne pareigą grą­žinti pardavėjui sutarties dalyką. Nesant pareigos grąžinti prekes, tarp šalių susiklostę santykiai lai­kytini pirkimo - pardavimo, o ne pavedimo teisiniais santykiais. Tokiu būdu teismui nustačius, kad pagal sutartį gautų aukso dirbinių išteisintasis neprivalė­jo grąžinti, o nukentėjusiosios perduoti aukso dirbiniai tapo jo nuosavybe ir jis jam pa­čiam priklausančio turto pasisavinti negalėjo, atsirado pagrindas konstatuoti esant neteisingą pirmi­nę nusikalstamos veikos kvalifikaciją. Apeliantės įsitikinimu, šios nustatytos faktinės aplinkybės negalėjo būti pagrindas daryti išvadą, kad E. V. nepadarė jokios veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nesutinka su teismo išvada, kad E. V. veiksmai, kuriais jis pats iniciavo aukso dirbinių pirkimo - pardavimo sutarties sudarymą rašytine forma, rodo pastarąjį neturėjus jokių nusikalstamų ketinimų. Anot apeliantės, bylos aplinkybės rodo, kad E. V. iniciatyva sudaryti rašytinę sutartį, anaiptol, nereiškė jo sąžiningų ketinimų, nes būtų naivu tikėtis, kad ji tokios didelės vertės turtą būtų atidavusi be jokio raštiško patvirtinimo, juo labiau, kad ir pats teismas nuosprendyje nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustatantį reikalavimą didesnės nei 5000 litų fizinių asmenų sandorius su­daryti rašytine forma. Suprasdamas, kad vien garbės žodžio pagrindu didelės vertės prekių ne­gaus, E. V. siekė įtikinti ją bei jai padedantį brolį A. V. savo sąžiningais ketinimais ir, užbėgdamas už akių, pirmasis pasiūlė sudaryti rašytinę sutartį. Tokia aplinkybė buvo dalis jo nusikalstamo sumanymo, siekiant apgaule užvaldyti svetimą turtą.

Apeliantės manymu, siekiant išsiaiškinti, ar E. V. veikoje nebuvo jokių nusikalstamų keti­nimų, būtina nustatyti ir įvertinti jo veiksmus iki 2006-01-06 sutarties sudarymo, taip pat ir vėlesnius jo veiksmus vykdant sudarytą sutartį. Iš bylos medžiagos matyti, kad ji turėjo sukaupusi didelį kiekį auksinių grandinėlių, kurias kažkada ketino parduoti (pardavimas nebuvo skubus). E. V. savo iniciatyva pasisiūlė padėti parduoti aukso dirbinius Rusijoje, kur neva tai yra didesnės supirkimo kainos. Nei ji, nei jos brolis, gyvendami Lietuvoje, negalėjo patikrinti pastarojo žodžių, o galimybė parduoti aukso dirbinius didesne kaina nei Lietuvoje pasirodė viliojanti. Apeliantė teigia kartu mokiusis su išteisintojo seserimi, pats E. V. ją įtikinėjo ir, kaip tuo metu atrodė, elgėsi nuoširdžiai, nesavanaudiškai pasiūlė sudaryti sutartį rašytine forma pas nukentėjusiosios pasirinktą teisi­ninką, pats sumokėjo sutarties parengimo bei kitas išlaidas, t. y. šios aplinkybės sudarė teigiamą išteisintojo įvaizdį bei turėjo lemiamą reikšmę nukentėjusiosios apsisprendimui. Ji žinojo, kad pastarasis jau seniai Maskvoje užsiima prekyba juvely­riniais dirbiniais, todėl neturėjo pagrindo abejoti jo žodžiais, kad šis sandoris dėl palankaus aukso dirbinių kainų skirtumo tarp Lietuos ir Rusijos rinkų yra naudingas tiek jai, tiek ir jam pačiam. Pažymi, jog teisme liudytojas J. B. parodė, kad dar tuomet jam kilo įtarimas dėl E. V. pasiūlyto sandorio sąlygų tikrumo bei naudingumo. Liudytojas pats ilgą laiką užsi­ėmė prekyba aukso dirbiniais, todėl žinojo, kad: 1) iš Lietuvos vežti aukso dirbinius bei parduoti juos Rusijoje nėra naudinga dėl didelių išvežimo mokes­čių; 2) Rusijoje aukso dirbinių su lietuviška praba niekas neperka; 3) tokios aplinkybės asmeniui, užsiimančiam prekyba auksu, yra gerai žinomos; 4) iš kolegų išteisintąjį E. V. žinojo kaip asmenį, užsiimantį veikla, susijusia su juvelyriniais dirbiniais.

Tad, nukentėjusiosios teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad dar iki 2006-01-06 sutarties sudarymo E. V. žinojo, kad jo siūlomos sandorio sąlygos (kaina) yra jam nenaudingos ir neįvykdomos, o rea­liomis, tikromis sąlygomis ji (nukentėjusioji J. V.) aukso dirbinių jam neperduos, kadangi pati galės juos parduoti Lietuvoje. Tai suprasdamas, E. V. stengėsi įgyti jos pasi­tikėjimą, pasiūlė jai naudingas, tačiau melagingas (tikrovės neatitinkančias) sutarties sąlygas, ir siekė fiziškai užvaldyti jai priklausantį turtą. Apeliantės teigimu, pagal kaltinime nurodytas aplinkybes bei teismui 2006-01-06 sutartį kvali­fikavus ne kaip pavedimo, bet pirkimo – pardavimo, E. V. veika turėjo būti perkvalifikuota į Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Be nustatytų aplinkybių, patvirtinančių iki 2006-01-06 sutarties sudarymo susi­formavusią išteisintojo E. V. tyčią apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, po sutarties pasirašymo sekę įvykiai gali būti atskiru pagrindu jo veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos 182 straipsnio 2 dalį.

Toliau skunde pažymi, kad visų pirma turtiniai santykiai yra civilinės teisės reguliavi­mo dalykas. Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santy­kiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui (kasacinė nutartis Nr. 2K-23/2004). Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnyje yra įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą, t. y. svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą ar jos panaikinimą apgaule. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2008-05-20 nutartyje Nr. 2K-224/2008 išaiškinta, kad įstatymo dispozicijoje sukčiavimo požymiai yra nurodyti alternatyviai, todėl šis straipsnis taikomas padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Vienas iš sukčiavimo požymių - tur­tinės prievolės išvengimas, pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandoriu, nevykdymu. Tai reiš­kia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o siekiant išvengti būtinumo vykdyti savo pareigą. Turtinės prievolės išvengimas gali pasireikšti neteisėtai atsisakant vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarant situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis tei­sinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas yra apsun­kintas, pavyzdžiui, tapus beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti išieškojimo ir panašiai.

Išteisintasis E. V. tyrimo metu paaiškino, kad dalį iš nukentėjusiosios gautų aukso dirbinių pardavė kaip gaminius, kitą dalį - kaip laužą, gavo už tai atitin­kamas sumas pinigų, kurios buvo gerokai mažesnės nei buvo įsipareigojęs sumokėti apeliantei. Nepaisant to, jis jai nesumokėjo nė menkiausios dalies ir net prasitarė, kad už aukso dirbinius gavęs 17 000 dolerių „visais jais užkišo savo skylę", t. y. padengė seną asmeninę skolą Rusijoje, kadangi tikėjosi iš to paties asmens gauti dar vieną paskolą.

Ikiteisminio tyrimo metu E. V. turtui pritaikius laikiną nuosavybės teisės apribojimą, paaiškėjo, kad pastarasis neturi jokių pajamų ar turto, išskyrus įkeistą pusę buto Klaipėdoje, į ką bankas nukreipė išieškojimą dėl prievolės neįvykdymo. Apeliantės teigimu, būtina atsižvelgti į tai, kad E. V. niekada negyveno vargingai, važinėjo prabangiais automobi­liais, rengėsi garsių prekės ženklų drabužiais, turi lėšų pragyventi bei susimokėti už advokato paslau­gas, kas aiškiai rodo, kad jo nemokumo būsena yra sukurta dirbtinai. Nors išteisintasis ir neneigia skolos pagal sutartį, tačiau iki šiol jai nesumokėjo nė lito. Tad teisiškai nereikšminga laiko teismo išvadą, jog E. V. pripažįsta sutar­ties sąlygas ir nurodo, dėl kokių priežasčių, jų nėra įvykdęs iki šiol.

Kaip neatitinkantį tikrovės vadina ir tą teismo teiginį, kuriuo nurodoma, jog E. V. veiksmai, kuriais jis nesugrąžino sutarties dalyko ar nesumokėjo už juos nukentėjusiajai atitinkamą pinigų sumą, neapsunkino apeliantės galimybės pažeistus interesus atkurti civilinio proceso tvarka. Anot nukentėjusiosios, negali būti reikalaujama pirmiausia išbandyti visas civilinio proceso kodekse numatytas priemones ir gauti antstolio raštą dėl išieškojimo negalimumo, siekiant įgyti teisę kaltininko veiką vertinti baudžiamosios teisės prasme. Ieškinio padavimas bei teismo procesas papildomai kainuotų apie 10 000 Lt, įskaitant advokato, ant­stolio paslaugas, žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas, kurios nors ir priteistos iš atsakovo, faktiškai niekada nebus išieškotos. E. V. faktiškai neturi jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, slepia pragyvenimo pajamas ir nesiruošia bent kokiais veiksmais suma­žinti jo paties pripažįstamą skolą, kas aiškiai rodo nusikalstamą jo veiksmų pobūdį.

E. V. buvo perduotas teismui kaltinant jį padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, už kurį maksimali sankcija yra laisvės atėmimas iki 10 metų. Proceso metu paaiškėjo, kad kaltinime nurodytos aplinkybės turėjo būti kvalifikuojamos pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, už kurį maksimali sankcija yra laisvės atėmimas iki 8 metų. Esant tokiai situacijai, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numa­tantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikals­tamos veikos aplinkybės, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsniu, priimdamas nuosprendį privalėjo E. V. padarytą veiką perkvalifikuoti pagal lengvesnį, faktines aplinkybes atitinkantį baudžiamąjį įstatymą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nukentėjusiosios J. V. atstovas prašė patenkinti nukentėjusiosios apeliacinį skundą, o prokuroras, išteisintasis E. V. ir jo gynėjas prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios J. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nukentėjusiosios J. V. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė įrodinėja E. V. veiksmuose esant Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir prašo pripažinti jį kaltu padarius šį nusikaltimą.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė išreiškia prašymą E. V. nuteisti pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, būtina pažymėti, jog bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal kaltinamuosius ir nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie kaltinami, o kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 1, 2 dalys). Asmens teisės į gynybą baudžiamajame procese įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su teise žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (Lietuvos Respublikos BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 7 dalis) užtikrinimu.

Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės Lietuvos Respublikos BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę.

Taigi Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimu, taikomi tais atvejais, kai teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tuo tarpu veiką kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali procedūra BPK nenustatyta. Tai akcentuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-7-638/2005, 2K-7-13/2007, 2K-555/2007 ir kt.).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491/2011). Kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2008).

Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d. nutartį, kurioje išaiškinta, kad kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų ir keičiant kaltinimą, jei jo apimtis nėra vien tik siaurinama, kaltinamajam apie tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išsakyti argumentus (kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje taip pat laikomasi nuostatos, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti užtikrinta galimybė gintis ir nuo inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (kasacinė byla Nr. 2K-509/2008).

Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Sipavičius prieš Lietuvą (Sipavicius v. Lithuania, no. 49093/99, 21 February 2002) taip pat buvo konstatuota, kad kaltinamojo galimybėms gintis nuo skirtingo pagal kaltės formą kaltinimo yra pakenkiama, jei kaltinamasis iki nuteisimo nežino apie veikos perkvalifikavimo galimybę.

Nagrinėjamos bylos kontekste nurodytina, kad E. V. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta būtent dėl nurodyto nusikaltimo. Pažymėtina, kad nei apeliantė J. V., nei prokuroras nepateikė teismui prašymo dėl kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių bei jos kvalifikavimo pakeitimo teisme. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas jos nagrinėjimo teisme ribų. Pats teismas savo iniciatyva negalėjo pakeisti kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių į apeliantės prašomą inkriminuoti baudžiamąjį įstatymą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, kadangi akivaizdu, jog tokiu būdu faktinės aplinkybės būtų pakeistos į iš esmės skirtingas. Be to, priešingai nei skunde teigia apeliantė, teismas nenustatė, jog proceso metu paaiškėjo pagrindas kaltinime nurodytų aplinkybių perkvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas neturi juridinio pagrindo tenkinti nukentėjusiosios prašymą dėl E. V. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, kadangi tokiu atveju teismas priimtų sprendimą, kuris proceso šalims taptų staigmena. Tokiu atveju nei kaltinimas, nei gynyba proceso metu neturėtų jokios galimybės dėstyti argumentų dėl galimybės veiką kvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų, neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008.

Kolegija taip pat nenustatė įstatyminių pagrindų grąžinti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųsto nuosprendžio, gali priimti nutartį panaikinti skundžiamą nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuo atveju, jeigu nustato Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytus pagrindus, kurie šiuo atveju nebuvo konstatuoti (jų skunde nenurodo ir apeliantė).

Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentų pobūdį, kuriais įrodinėjama kita nusikalstama veika nei jos padarymu buvo kaltinamas E. V., kolegija nepasisakys dėl visų apeliantės išsakytų argumentų ir nurodys tik esmines aplinkybes, dėl kurių padaryta teisėta ir pagrįsta išvada E. V. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nagrinėjamoje byloje teisingai konstatuota, kad tarp nukentėjusiosios J. V. ir išteisintojo E. V. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Pastarieji 2006 m. sausio 6 d. sudarė juvelyrinių dirbinių pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėja J. V. perdavė pirkėjui E. V. 465 vnt. auksinių grandinėlių, 119 976,88 Lt vertės (t. 1, b. l. 10-11). Sutarties turinys neleidžia abejoti, jog apeliantė ir išteisintasis sudarė pirkimo – pardavimo, o ne pavedimo sutartį. Pažymėtina, jog pirkimo - pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnio 1 dalis). Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (Lietuvos Respublikos CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 4.49 straipsnio 1 dalimi, daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Šiuo atveju J. V. pagal pirkimo – pardavimo sutartį perdavus E. V. juvelyrinius dirbinius, šie nuo perdavimo momento tapo pastarojo nuosavybe. Tuo tarpu esminis turto pasisavinimo, kurio padarymu buvo kaltinamas E. V. požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Kaltininkui su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradėjus elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidus jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Išteisintasis E. V. pasirašytos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu tapo teisėtu juvelyrinių dirbinių savininku ir ši aplinkybė eliminuoja nusikalstamos veikos - turto pasisavinimo – dalyką, kuris visais atvejais kaltininkui yra svetimas.

Pažymėtina, kad J. V. buvo aiškiai žinomos sutarties sąlygos, ji perdavė pirkėjui juvelyrinius dirbinius, pastarajam už juos perdavimo metu neatsiskaitant, o įsipareigojant už juos sumokėti iki nustatyto termino. Pastarajam neįvykdžius pareigos atsiskaityti iki 2006 m. rugsėjo 21 d., į sutartį įtraukta nukentėjusiosios interesams palanki sąlyga – netesybų (0,06 procento delspinigių) mokėjimas už kiekvieną uždelstą dieną nuo nesumokėtos kainos dalies. E. V., pardavęs auksines grandinėles, su apeliante neatsiskaitė ir neįvykdė sutartimi įtvirtintos pareigos. Išteisintasis šios savo pareigos neneigia ir skolą pripažįsta (nesutinka tik su jos dydžiu). Ta aplinkybė, kad E. V. nesilaikė civilinės sutarties sąlygų ir neįvykdė turtinės prievolės, nereiškia, kad jis padarė nusikalstamą veiką, dėl ko jam turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje turto pasisavinimo (o taip pat ir sukčiavimo) bylose, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002 2K-851/2001). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad E. V. sąmoningai būtų sudaręs situaciją, užkertančią kelią nukentėjusiajai J. V. savo pažeistas teises atkurti civilinių teisinių priemonių pagalba arba tas teises ženkliai apsunkinant. Nors apeliantė įrodinėja neva E. V. ją apgaule įtikino sudaryti sutartį, iš anksto žinodamas, kad jos neįvykdys, tačiau byloje tokie duomenys nenustatyti. Skunde ji teigia, jog lemiamą reikšmę jos apsisprendimui turėjo tai, kad E. V. pats pasiūlė sudaryti rašytinę sutartį pas jos pasirinktą teisininką, sumokėjo sutarties parengimo bei kitas išlaidas, sudarė teigiamo ir sąžiningo asmens įvaizdį. Akivaizdu, kad tokios aplinkybės negalėjo nulemti apeliantės apsisprendimo, kadangi tame pačiame skunde ji pati pripažįsta, jog juvelyrinių dirbinių nebūtų perdavusi nesant rašytinės sutarties. Byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad apeliantės ir išteisintojo E. V. pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis neatitiko jų abipusės valios. Apeliantė tikina neva E. V. savo iniciatyva pasisiūlė parduoti auksines grandinėlės, įtikino ją sandorio pelningumu, nors iš esmės jai nebuvo svarbu nei kuo skubiau parduoti turimus juvelyrinius dirbinius, nei reikėjo tam tikslui ieškoti tarpininkų. Tokie apeliantės teiginiai nėra niekaip susiję su E. V. kalte ir neleidžia abejoti, jog tiek J. V., tiek išteisintasis E. V. buvo suinteresuoti būsimu sandoriu. Apklausiama teisme J. V. pripažino, kad tuo metu jai reikėjo pinigų ir ji norėjo, kad E. V. parduotų jos turimus auksinius juvelyrinius dirbinius Rusijoje (t. 4, b. l. 113-114). Tuo tikslu ji pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį su E. V., kuria perdavė pastarajam 465 vnt. auksinių grandinėlių, ketindama už jas gauti 119 976,88 Lt. Sudarydama sutartį dėl nurodytų materialinių vertybių, apeliantė numatė riziką dėl to, kad perduotas turtas gali būti grąžintas, nepaisant galimai pasikeitusių kainų, taip pat dėl to, kad gali kilti nesklandumų dėl atsiskaitymo, tuo tikslu nustatant pirkėjui atitinkamą atsakomybę už nesugrąžintą sutarties dalyką ar jo dalį bei iki numatyto termino nesumokėjus visos kainos. Pasirašydamos sutartį, abi šalys numatė galimai kilsiančius ginčus spręsti derybų keliu, o, tokiu būdu nesusitarus, - įstatymų nustatyta tvarka. E. V. pagal sudarytą sandorį neįvykdė savo sutartinės pareigos ir neatsiskaitė su J. V., dėl ko toks ginčas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Priešingai nei įrodinėja apeliantė, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad E. V. iš anksto žinojo, kad sutarties sąlygos yra neįvykdomos. Tokiais įrodymais nelaikytini ir skunde aptarti liudytojo J. B. parodymai, iš kurių matyti, kad liudytojas tiesiog pateikia savo subjektyvią nuomonę, kurios nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys dėl tuo metu taikytų išvežimo mokesčių aukso dirbiniams, aukso dirbinių su lietuviška praba konkurencingumo Rusijos rinkoje ir tt.

Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Tuo tarpu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pati apeliantė iš esmės pripažįsta neišnaudojusi ir nesutinkanti išnaudoti visas galimybes savo pažeistus interesus apginti civilinio proceso priemonėmis ir tvirtina, jog ieškinio padavimas bei teismo procesas jai kainuotų gana didelę sumą. Tokia nukentėjusiosios pozicija aiškiai prieštarauja tiek baudžiamosios teisės paskirčiai, tiek demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje įtvirtintiems bendriesiems teisės principams, kurie, kaip minėta anksčiau, suponuoja tokios teisinės praktikos formavimo negalimumą, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Iš apeliantės skundo teiginių galima daryti išvadą, kad jai yra tiesiog patogiau, jog E. V. veiksmai būtų vertinami baudžiamosios teisės priemonėmis, o ne susiklosčiusius santykius spręsti civilinio proceso tvarka, tokiu būdu išvengiant būtinumo kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu, kas, kaip pripažįsta apeliantė, sudarytų papildomas išlaidas (kartu įskaitant ir advokato bei antstolio išlaidas, žyminį mokestį). Tokia pozicija yra aiškiai pavojinga, ji sudaro pagrindą dirbtinai kriminalizuoti ginčus tarp kelių konfliktuojančių šalių, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje tarp nukentėjusiosios J. V. ir išteisintojo E. V. susiklostė aiškūs civiliniai teisiniai santykiai, kilę pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, ir J. V. interesai, kuriuos E. V. pažeidė, neatsiskaitydamas su pastarąja už juvelyrinius dirbinius, turi būti atkurti civilinio proceso tvarka ir priemonėmis. Tuo pačiu kaip deklaratyvūs atmetami apeliantės teiginiai, kuriais pastaroji teigia, jog E. V. dirbtinai sukūrė nemokumo būseną. Byloje nėra jokių duomenų, rodančių, jog išteisintasis savo veiksmais dirbtinai ir sąmoningai sumažino savo turtą, tokiu būdu siekdamas apsunkinti nukentėjusiosios teisę įgyvendinti savo civilinius teisinius reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiosios J. V. apeliacinį skundą atmesti.