Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė visiškai. Teismas sprendime nurodė, kad asmeniui mirus įpėdiniai palikimo atsiradimo dieną įgyja subjektinę paveldėjimo teisę, tačiau tai dar nereiškia, kad jie perėmė palikėjo teises ir pareigas. Tam, kad gautų palikimą, įpėdiniai turi įstatymo nustatyta tvarka priimti palikimą, t.y. atlikti įstatyme nustatytus veiksmus: kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą arba faktiškai pradėti paveldėtą turtą valdyti (CK 5.50 str. 1, 2 d.). Veiksnus asmuo, kuris pagal įstatymą ar testamentą turi paveldėjimo teisę, ją įgyvendina savo nuožiūra – gali priimti palikimą arba jo atsisakyti. Taigi, palikimo atsiradimo metu įpėdiniui atsiradusios subjektinės teisės turinį sudaro ne tik galimybė palikimą priimti, bet ir galimybė jo atsisakyti. Jeigu įpėdinis atsisako palikimo arba neatlieka jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis priėmė palikimą, teismų praktikoje, paveldėjimo teisės doktrinoje pripažįstama, kad paveldėjimo santykiai neatsirado arba asmuo iš jų pasitraukė ir paveldėjimo santykiai nutrūko. CK 5.50 str. nustatytas terminas palikimui priimti. CK 5.50 str. 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje nurodyti veiksmai, kuriais priimamas palikimas, turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Teismas nustatė, kad 2005-11-28 mirus šalių tėvui Y. B., paveldėjimo byla pradėta nebuvo. Palikimą po Y. B. mirties faktiniu turto valdymu priėmė palikėjo sutuoktinė ir šalių motina L. B.. Pareiškimą notarei dėl palikimo po motinos mirties priėmimo pateikė tik atsakovas V. B.. Ieškovė apie motinos L. B. mirtį sužinojo iš karto po motinos mirties, bei dalyvavo jos laidotuvėse. Ieškovė į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, palikimo faktiniu turto valdymu nepriėmė. Priešingai nei teigia ieškovė, po tėvo mirties ji palikimo nepriėmė, o tokį palikimą faktiniu valdymu priėmė šalių motina L. B., kuri po tėvo mirties toliau gyveno ginčo bute ir jį valdė kaip savo, t.y. atliko aktyvius veiksmus, tuo tarpu ieškovė neatliko jokių veiksmų siekdama priimti palikimą faktiniu valdymu. Byloje nustatyta, kad atsakovas paduodamas pareiškimą dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo, minėtu pareiškimu vienašališkai įsipareigojo, jeigu ateityje atsirastų kitų įstatyminių įpėdinių, kompensuoti jiems priklausančią palikimo dalį.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad atsakovas paduodamas pareiškimą dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo, minėtu pareiškimu vienašališkai įsipareigojo, jeigu ateityje atsirastų kitų įstatyminių įpėdinių, kompensuoti jiems priklausančią palikimo dalį. Ieškovė minėto atsakovo vienašališko įsipareigojimo pagrindu, prašo priteisti jai kompensaciją už jai tenkančią palikimo dalį. Paveldėjimo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai tokio įsipareigojimo pareiškimo nenumato. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į 2011-02-03 pareiškimo pasirašymo tikslus ir aplinkybes, notarės paaiškinimus, pripažįsta, kad 2011-02-03 pareiškimas negali būti kvalifikuojamas kaip vienašalis sandoris. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškimas kvalifikuojamas kaip faktas, patvirtinantis, kad atsakovas buvo notarės įspėtas apie teisminių ginčų riziką, jei įpėdiniai nuslėps duomenis apie kitus asmenis, kurie gali būti šaukiami paveldėti, bei galinčia kilti pasekmes. Pažymėtina, kad pagal CK 5.50 str. 1 d., neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Įpėdiniui priėmus palikimą, jis paveldi tiek palikėjo turtą, tiek jo prievoles (CK 5.1 str. 2 d., 5.52 str. 1 d.). Tuo pačiu CK 5.57 str. 2 d. yra nustatyta įpėdinio, kuriam yra pratęstas terminas palikimui priimti, paveldėjimo tvarka, t.y. tokiam įpėdiniui perduodama iš jam priklausančio, kitų įpėdinių priimto ar perėjusio valstybei turto tik tai, kas išliko natūra, taip pat lėšos, gautos realizavus kitą jam priklausančią turto dalį. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog toks atsakovo įsipareigojimas tiek, kiek jame nėra numatytos sąlygos dėl palikimą sudarančių palikėjo prievolių paveldėjimo, taip pat tiek, kiek jame nėra išlygų dėl palikimo dalies kompensavimo tuo atveju, jeigu iki tokio įpėdinio atsiradimo neišliktų paveldimo turto arba jo apimtis sumažėtų, prieštarauja paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms, todėl toks atsakovo įsipareigojimas negalėtų būti taikomas visa apimtimi neatsižvelgiant į minėtas aplinkybes. Pažodžiui vertinant minėto įsipareigojimo turinį, darytina išvada, jog toks įsipareigojimas galioja tik tų įpėdinių atžvilgiu, apie kuriuos nebuvo žinoma palikimo atsiradimo momentu, t.y. tokių įpėdinių atsiradimas paaiškėjo vėliau, ar kuriems buvo pratęstas terminas palikimui priimti. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas palikimą, pranešė notarui apie kito pirmos eilės įpėdinio – ieškovės egzistavimą, t.y. palikimo priėmimo momentu apie ieškovės teisę į palikimą buvo žinoma. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad ieškovė negali būti laikoma ateityje atsiradusia įpėdine, todėl jos atžvilgiu toks įsipareigojimas negalėtų būti taikomas. Be to, ieškovė negali pretenduoti į palikimo dalies kompensaciją, kadangi ji pareiškimo surašymo metu nei šiuo metu nėra priėmusi palikimo, t.y. ieškovė neturi subjektinės teisės į palikimą.

Nors notarė A. A. teismo posėdžio metu parodė, kad pareiškimas padarytas išimtinai atsakovo prašymu ir buvo skirtas siekiant konkrečiai ieškovei ateityje kompensuoti jai priklausančią palikimo dalį, kadangi ieškovė priimti palikimo iš (duomenys neskelbtini) neatvyko. Atsakovas žodžiu taip pat įsipareigojo kompensuoti seseriai palikimo dalį, jei ji kada nors kreipsis. Pirmosios instancijos teismas nurodytų konkrečių notarės parodymų sprendime nevertino, tačiau ši aplinkybė neįtakoja sprendimo esmės. Atsakovo pareiškimas nėra vienašalis sandoris.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.), todėl jų apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus visiškai, atsakovui priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos – 400 eurų atlyginimas advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 98 str.).

Teisėjų kolegija,