Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-04-10 · Civilinė byla Nr. 2A-519/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-10
Bylos Nr.
2A-519/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00916-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Dalia Višinskienė
Ieškovas
L. M., R. P., I. K.
Atsakovas
akcinei bendrovei „Swedbank“
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Vilsota“
Kategorijos
  • 93.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-519/2014 (S)Proceso Nr. 2-55-3-00916-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 93.2.17
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių L. M., R. P. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-554-656/2013 pagal ieškovių L. M., R. P. ir I. K. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl nepagrįsto praturtėjimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vilsota“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. Masevičienė prašė priteisti iš atsakovo 434 062,80 Lt nuostolių, 73 790,68 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, ieškovė R. P. – 421 296,24 Lt nuostolių, 71 620,36 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, ieškovė I. K. – 421 296,24 Lt nuostolių, 71 620,36 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

Ieškovės yra UAB „Saulėtekis“, likviduotos dėl bankroto, akcininkės. Vilniaus apygardos teismas 1999 m. gruodžio 24 d. sprendimu iš UAB „Saulėtekis“ AB „Lietuvos taupomasis bankas“ (dabar – „Swedbank“, AB) (toliau – atsakovas arba bankas) naudai priteisė 4 269 859,60 Lt skolos pagal 1997 m. kovo 7 d. paskolos sutartį. Ieškovių teigimu, vykstant UAB „Saulėtekis“ bankroto procedūrai, nesant jokio teisėto pagrindo ir išduoto vykdomojo dokumento, bankas pagal minėtą paskolos sutartį iš UAB „Saulėtis“ išieškojo 5 546 514,88 Lt, t. y. 1 276 655,28 Lt daugiau nei buvo priteista minėtu teismo sprendimu. Išieškotą papildomą pinigų sumą ieškovės vertina kaip banko nepagrįstą praturtėjimą. Prašo šią sumą priteisti joms, kaip buvusioms UAB „Saulėtekis“ akcininkėms, proporcingai turėtų akcijų daliai, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą akcininkai turi teisę gauti likviduojamos bendrovės turto dalį. Ieškovių nuomone, už be pagrindo įgytą pinigų sumą iš atsakovo taip pat priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo šių lėšų nurašymo 2008 m. gruodžio 1 d., ir procesinės palūkanos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 1999 m. gruodžio 24 d. sprendimu iš UAB „Saulėtekis“ banko naudai priteisė 4 269 859,60 Lt skolos pagal 1997 m. kovo 7 d. paskolos sutartį. Bankas, vadovaudamasis CK 6.37 ir 6.210 straipsniais, turėjo teisę nuo priteistos sumos skaičiuoti 5 proc. dydžio metines palūkanas, todėl 2001 m. rugsėjo 25 d. pateikė UAB „Saulėtekis“ skaičiavimus, kad UAB „Saulėtekis“ jam skolinga 5 546 514,88 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2002 m. kovo 1 d. nutartimi iškėlė UAB „Saulėtekis“ bankroto bylą. Bankroto administratorius banko pareikšto kreditorinio reikalavimo neginčijo. UAB „Saulėtekis“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo liepos 3 d. 2002 m. liepos 3 d. nutartimi patvirtintas banko 5 174 121,56 Lt kreditorinis reikalavimas. Šios nutarties dalis dėl banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo apeliacine tvarka nebuvo apskųsta, todėl, teismo nuomone, įgavo privalomą teismo sprendimo galią (CPK 18 str.). Bankas 2006 m. gegužės 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo teisę į UAB „Saulėtekis“ 5 049 906,12 Lt skolą perleido naujajam kreditoriui AB „Vilsota“ (dabar – UAB „Vilsota“), kuris įsipareigojo sumokėti bankui 5 049 906,12 Lt kainą. Likviduojant UAB „Saulėtekis“ iš naujojo kreditoriaus AB „Vilsota“ buvo gauta 3 837 482 Lt suma, kuri buvo panaudota patenkinant visų UAB „Saulėtekis“ kreditorių reikalavimus ir apmokant bankroto administravimo išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovės prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – iš dalies patenkinti ieškinio reikalavimus: priteisti iš atsakovo ieškovei L. M. 307 449 Lt nuostolių, 52 266 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, ieškovei R. P. – 298 406 Lt nuostolių, 50 729 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, ieškovei I. K. – 298 406 Lt nuostolių, 50 729 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas; netenkinus šių ieškinio reikalavimų – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; išreikalauti iš atsakovo įrodymus (paskaičiavimus), pagrindžiančius skirtumą tarp Vilniaus apygardos teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartimi patvirtinto kreditorinio reikalavimo ir Vilniaus apygardos teismo 1999 m. gruodžio 24 d. sprendimu priteistos sumos; iškviesti ir apklausti liudytojais Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro specialistę E. Š., atlikusią UAB „Saulėtekis“ bankroto bylos tyrimą ir pateikusią specialisto išvadą, taip pat UAB „Saulėtekis“ bankroto administratoriaus įgaliotą asmenį A. M., atlikusį įmonės bankroto procedūrą; byla nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliantės nesutinka su teismo pozicija, kad bankas turėjo teisę nuo Vilniaus apygardos teismo 1999 m. gruodžio 24 d. sprendimu priteistos sumos skaičiuoti procesines palūkanas. Šiame sprendime nebuvo numatytos procesinės palūkanos. Iš banko 2001 m. rugsėjo 25 d. rašto matyti, kad bankas skaičiavo pagal paskolos sutartį numatytas palūkanas ir kitus mokėjimus. Atsakovo pirmosios instancijos teisme išreikšta pozicija dėl kreditorinio reikalavimo padidėjimo 1 276 655,28 Lt suma yra nenuosekli. Atsakovas nenurodė konkrečios teisės normos, kuria remdamasis turėjo teisę skaičiuoti palūkanas po sutarties nutraukimo, ir neįrodė, jog teisėtai padidino kreditorinį reikalavimą 1 276 655,28 Lt ar 904 267 Lt suma.

2. Skirtumas tarp banko pateikto 5 546 514,88 Lt kreditorinio reikalavimo ir Vilniaus apygardos teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartimi patvirtinto 5 174 121,56 Lt kreditorinio reikalavimo sudaro 372 393,32 Lt. Tai reiškia, kad teismo patvirtintą banko kreditorinį reikalavimą sudarė 1999 m. gruodžio 24 d. sprendimu priteista 4 269 589,60 Lt suma ir 904 261,96 Lt (1 276 655,28 – 372 393,32) palūkanos su delspinigiais, priskaičiuotos po teismo sprendimo priėmimo. Atsakovas nepateikė konkrečių duomenų (paskaičiavimų), kurie pagrįstų skirtumą tarp teismo priteistos sumos ir patvirtinto kreditorinio reikalavimo.

3. Skundžiamame sprendime visiškai nepasisakyta dėl palūkanų ir delspinigių, banko priskaičiuotų po paskolos sutarties nutraukimo ir 1999 m. gruodžio 24 d. teismo sprendimo priėmimo, teisėtumo. Apeliančių teigimu, bankas nuo paskolos sutarties nutraukimo dienos neturėjo teisinio pagrindo toliau skaičiuoti palūkanų ir delspinigių. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodyta, kad 2002 m. liepos 3 d. nutarties dalis dėl banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo įgavo privalomą teismo sprendimo galią. Nuo pat bankroto bylos iškėlimo teisme iki jos pabaigos apeliantės teikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir apeliacinės instancijos teismui procesinius dokumentus, juose kėlė klausimą dėl banko neteisėtai skaičiuotų palūkanų ir delspinigių po paskolos sutarties nutraukimo ir 1999 m. gruodžio 24 d. teismo sprendimo priėmimo. Apeliančių nuomone, iš byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių galima padaryti išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas 2002 m. liepos 3 d. nutartimi neteisėtai ir nepagrįstai patvirtino banko 5 174 121,56 Lt kreditorinį reikalavimą, nes Vilniaus apygardos teismo 1999 m. gruodžio 24 d. sprendimu jo naudai iš UAB „Sauletėkis“ buvo priteista tik 4 269 589,60 Lt skola. Ieškovės teikė teismams papildomus įrodymus, rašė prašymus ir skundus dėl banko po paskolos sutarties nutraukimo nepagrįstai priskaičiuotų palūkanų, tačiau dėl teismų skirtingos pozicijos ir faktinių aplinkybių vertinimo joms nepavyko apginti savo pažeistų turtinių teisių.

4. Nagrinėjamoje byloje ieškovės dėl aplinkybių, susijusių su banko kreditorinio reikalavimo padidėjimu, prašė iškviesti ir apklausti UAB „Saulėtekis“ bankroto procedūros tyrimą atlikusią specialistę E. Š., tačiau teismas netenkino šio prašymo. Taip pat nepavyko iškviesti ir apklausti UAB „Saulėtekis“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens A. M., atlikusio bankroto procedūrą.

5. Teismas atmetė ieškovių reikalavimus iš esmes dėl vienintelio motyvo, kad 2002 m. liepos 3 d. teismo nutartis, kuria patvirtintas banko kreditorinis reikalavimas, įgavo privalomą teismo sprendimo galią. Šiuo atveju buvo įgyvendintas ne realus, o formalus teisingumas, nes ieškovių teisės buvo pažeistos minėta nutartimi ir šis pažeidimas egzistuoja iki šiol. Vienpusiškai vadovaujantis tik atsakovo akivaizdžiai nepagrįstą reikalavimą patvirtinusia 2002 m. liepos 3 d. nutartimi, būtų paneigiamas 1999 m. gruodžio 24 d. teismo sprendimas, kuris taip pat yra įsiteisėjęs. Esant situacijai, kai tenka spręsti ginčą galiojant dviem, iš esmės vienas kitam prieštaraujantiems įsiteisėjusiems teismo sprendimams, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Teismas skundžiamu sprendimu išnagrinėjo ginčą nevisapusiškai ir formaliai, t. y. neišnagrinėjo ieškovių pateiktų reikalavimų ir teisinių argumentų. Apeliantės supranta įsiteisėjusių sprendimų teisinę galią ir sukeliamas pasekmes, tačiau ieškiniu buvo iškeltas platesnis šio ginčo klausimas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovių apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinio skundo netenkinti ir skirti ieškovėms po 20 000 Lt baudą. Nurodo, kad bankas šioje byloje yra netinkamas atsakovas, o apeliantas nurodo akivaizdžiai neteisingas faktines aplinkybes, susijusias tiek su banko turėta reikalavimo teise į bankrutavusią UAB „Saulėtekis“, tiek su bankroto proceso metu išieškota pinigų suma. Apeliantės pačios pripažino, kad ginčas šioje byloje iš esmės yra banko kreditorinių reikalavimų, patvirtintų UAB „Saulėtekis“ bankroto byloje, pakartotinis nagrinėjimas. Atsakovo nuomone, apeliantės pareiškė labai didelės sumos aiškiai nepagrįstą apeliacinį skundą ir taip piktnaudžiauja teise.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės yra likviduotos dėl bankroto UAB „Saulėtekis“ akcininkės (b. l. 19). Vilniaus apygardos teismas 1999 m. gruodžio 24 d. sprendimu iš UAB „Saulėtekis“ AB „Lietuvos taupomasis bankas“ (dabar – „Swedbank“, AB) (toliau – atsakovas arba bankas) naudai priteisė 4 269 859,60 Lt skolos pagal 1997 m. kovo 7 d. paskolos sutartį (b. l. 5-7). Vilniaus apygardos teismas 2002 m. kovo 1 d. nutartimi iškėlė UAB „Saulėtekis“ bankroto bylą, 2002 m. liepos 3 d. nutartimi patvirtino banko 5 174 121,56 Lt kreditorinį reikalavimą, 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pripažino įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (b. l. 58-67). Antstolė V. M., priverstine tvarka realizavusi UAB „Saulėtekis“ įsipareigojimams įvykdyti įkeistą turtą, 2006 m. sausio 9 d. pervedė bankui 124 215,44 Lt, todėl banko kreditorinis reikalavimas sumažėjo iki 5 049 906,12 Lt sumos (b. l. 68). Bankas ir AB „Vilsota“ 2006 m. gegužės 19 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria bankas perleido, o AB „Vilsota“ įgijo 5 049 906,12 Lt reikalavimo teisę į bankrutavusią UAB „Saulėtekis“; nurodytas reikalavimas perleistas už 5 049 906,12 Lt kainą (b. l. 69-73). Taigi teismo patvirtintas banko 5 174 121,56 Lt kreditorinis reikalavimas UAB „Saulėtekis“ bankroto byloje buvo patenkintas gavus 124 215,44 Lt iš realizuoto įkeisto turto vertės ir perleidus naujajam kreditoriui AB „Vilsota“ reikalavimo teisę į likusius 5 049 906,12 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimu pripažino UAB „Saulėtekis“ pasibaigusia (b. l. 74-75).

Ieškovės ieškinio reikalavimą dėl banko nepagrįsto praturtėjimo grindžia tuo, kad bankas, esant Vilniaus apygardos teismo 1999 m. gruodžio 24 d. sprendimu jo naudai iš UAB „Saulėtekis“ priteistai 4 269 859,60 Lt skolai pagal 1997 m. kovo 7 d. paskolos sutartį, vykstant UAB „Saulėtekis“ bankroto procedūrai, gavo iš bendrovės 5 174 121,56 Lt, t. y. 904 267 Lt daugiau nei buvo priteista minėtu teismo sprendimu. Taigi ieškovės iš esmės nesutinka su Vilniaus apygardos teismo UAB „Saulėtekis“ bankroto byloje 2002 m. liepos 3 d. nutartimi patvirtintu padidėjusiu, palyginus su Vilniaus apygardos teismo 1999 m. gruodžio 24 d. sprendimu priteista skola, banko kreditoriniu reikalavimu. Mano, kad bankas, pateikdamas kreditorinį reikalavimą, be minėtu sprendimu jam iš UAB „Saulėtekis“ priteistos skolos pagal paskolos sutartį, įtraukė priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius pagal jau nutrauktą paskolos sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimu, kad teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo pagal savo teisinę prigimtį atitinka teismo sprendimą, kuriuo atsakoma į kreditoriaus pareikštą teisinį reikalavimą, nepaisant to, kad šis klausimas išsprendžiamas nutarties procesine forma. Teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti gali tik aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal proceso įstatymų nustatyta tvarka paduotą apeliacinį (atskirąjį) arba kasacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Vilniaus apygardos teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartis apeliacine tvarka nebuvo apskųsta ir dėl to įgavo privalomą teismo sprendimo galią (CPK 18 str.), pagrįstai neanalizavo apeliančių nurodytų argumentų, susijusių su šios teismo nutarties neteisėtumu ir nepagrįstumu. Be to, kaip minėta, teismo patvirtintas banko 5 174 121,56 Lt kreditorinis reikalavimas, vykstant UAB „Saulėtekis“ bankroto procedūrai ir vadovaujantis bankroto procesą reglamentuojančiomis teisės normomis, buvo patenkintas tik iš dalies, antstolei V. M. realizavus UAB „Saulėtekis“ įsipareigojimams užtikrinti įkeistą turtą ir pervedus bankui 124 215,44 Lt. Likusi teismo patvirtinto banko kreditorinio reikalavimo dalis, t. y. 5 049 906,12 Lt, iš bankroto proceso metu realizuoto turto nebuvo patenkinta, kadangi ji buvo perleista naujajam kreditoriui AB „Vilsota“. Nurodytos faktinės aplinkybės nesuponuoja išvados, kad bankas nagrinėjamu atveju nepagrįstai praturtėjo bendrovės sąskaita. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės neįrodė savo teiginio, kad bankas ginčo lėšas iš BUAB „Saulėtekis“ nurašė 2008 m. gruodžio 1 d.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovo atstovo žodiniais paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, negali paneigti minėtos įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria patvirtintas banko 5 174 121,56 Lt kreditorinis reikalavimas, privalomumo. Atsakovas pirmosios instancijos teisme išreiškė principinę poziciją, kad būtina vadovautis įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartimi, todėl neteikė papildomų įrodymų, pagrindžiančių papildomų palūkanų (delspinigių) skaičiavimą po paskolos sutarties nutraukimo ir Vilniaus apygardos teismo 1999 m. gruodžio 24 d. sprendimo priėmimo, t. y. įrodymų, patvirtinančių įsiteisėjusios teismo nutarties dėl banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija sutinka su šia atsakovo pozicija ir, atsižvelgdama į tai, kad visi įrodymai dėl banko kreditorinio reikalavimo pagrįstumo yra UAB „Saulėtekis“ bankroto byloje, su kuria apeliantės turėjo galimybę susipažinti, netenkina apeliančių prašymo išreikalauti iš atsakovo įrodymus, pagrindžiančius Vilniaus apygardos teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartimi patvirtinto banko kreditorinio reikalavimo dydį. Teisėjų kolegija netenkina ir apeliančių prašymo dėl liudytojų iškvietimo, nes apeliantės nenurodė, kokias konkrečias šiai bylai reikšmingas aplinkybes šie liudytojai gali paaiškinti. Apeliantės niekaip nemotyvuoja prašymo nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka. Manytina, kad šis prašymas yra išvestinis iš minėto prašymo iškviesti ir apklausti nurodytus liudytojus. Netenkinus pastarojo prašymo ir apeliantėms nenurodžius kitų motyvų, prašymas dėl bylos žodinio nagrinėjimo atmestinas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pačios apeliantės sutinka, kad nagrinėjamoje byloje iš principo keliamas pakartotinis ginčas dėl banko kreditorinio reikalavimo pagrįstumo UAB „Saulėtekis“ bankroto byloje, kuris buvo patvirtintas įsiteisėjusia ir res judicata galią turinčia Vilniaus apygardos teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartimi. Apeliančių nurodomi argumentai dėl formalaus, o ne realaus teisingumo, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje pakartotinai spręsti kilusio ginčo dėl banko priskaičiuotų papildomų palūkanų ir delspinigių po paskolos sutarties nutraukimo ir Vilniaus apygardos teismo 1999 m. gruodžio 24 d. sprendimo priėmimo pagrįstumo. Apeliantės pačios nurodė, kad UAB „Saulėtekis“ bankroto proceso metu teikė teismams papildomus įrodymus, rašė prašymus, skundus ir kitus procesinius dokumentus ir dėl UAB „Saulėtekis“ bankroto procedūros apskritai ir konkrečiai dėl padidėjusio banko kreditorinio reikalavimo. Nė vienoje iš apeliančių nurodytų apeliacinės instancijos teismo nutarčių nėra paneigiami Vilniaus apygardos teismo 2002 m. liepos 3 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo

Teisėjų kolegija atmeta atsakovo prašymą dėl baudos skyrimo apeliantėms už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nesąžiningai pateikiant akivaizdžiai nepagrįstą apeliacinį skundą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, spręsdamas analogišką atsakovo prašymą, ieškovės ieškinį nurodytu pagrindu ir dėl nurodyto dalyko pareiškė pirmą kartą, sumokėjo didelį žyminį mokestį, ieškinys grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kurios sudaro įspūdį, kad jis gali būti tenkinamas. Skundžiamu sprendimu atmetus ieškinį, ieškovės, manydamos, kad jų teisės gali būti apgintos apeliacinės instancijos teisme, padavė apeliacinį skundą. Dėl nurodytų aplinkybių negalima daryti išvados, kad ieškovių veiksmai pateikiant apeliacinį skundą yra nesąžiningi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi atidėjo apeliantėms 7 815 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo apeliacinėje instancijoje (b. l. 11-112). Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliančių valstybės naudai priteistinas atidėtas žyminis mokestis (CPK 84, 96 str.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai lygiomis dalimis iš ieškovių L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)), R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir I. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 7 815 Lt žyminio mokesčio, iš kiekvienos po 2 605 (du tūkstančius šešis šimtus penkis) Lt.

TeisėjaiKazys KailiūnasDanguolė Martinavičienė Dalia Višinskienė