Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. K. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1934-340/2012 pagal ieškovo M. M., atstovaujamo globėjos M. M., ieškinį atsakovams D. K. ir A. K. dėl paskolos su palūkanomis priteisimo bei atsakovų D. K. ir A. K. priešieškinį dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1996 m. gruodžio 15 d. buvo pasirašytas kitas paskolos raštelis, kuriuo atsakovė D. K. pasiskolino iš M. M. dar 2 600 JAV dolerių, vieno mėnesio terminui. Paskolos raštelyje palūkanos nebuvo nurodytos, tačiau ieškovo atstovė mano, kad ir 1996m. gruodžio 15d. paskolos sutartis buvo atlygintinė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovui iš atsakovų 50 400 Lt, nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neatsižvelgė į tai, jog po prievolės įvykdymo termino dėl valiutų kurso svyravimų valiuta, kuria išreikšta prievolė, nenuvertėjo, o priešingai pabrango, todėl laikytina, jog teismas netinkamai traktavo CK 6.36 straipsnio 5 dalį.

2. Šalių sudarytos paskolos sutartys JAV doleriais neatitinka CK 6.36 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo, todėl atitinkamai negali būti taikomos ir CK 6.36 straipsnio 5 dalies nuostatos, jog skolininkas privalo kompensuoti kreditoriui prievolės valiutos nuvertėjimą ir padengti valiutų skirtumą, susidariusį dėl pasikeitusio kurso, buvusio pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir esančio realiai vykdant prievolę.

3. Skundžiamu sprendimu buvo pažeistos apeliantų teisės, kadangi visos sandorių negaliojimo pasekmės atiteko apeliantams, nors teismas sprendime yra pripažinęs, kad abi sandorio šalys buvo sąžiningos. Tokiu atveju taikant restituciją būtų teisinga teismo pripažintą ieškovui sumokėtą sumą, t.y. 26 900 Lt, paskirstyti šalims po lygiai, t.y. po 13 450 Lt, dalį pinigų paliekant ieškovui, o kita dalį įskaitant į apeliantų ieškovui grąžintinos paskolos sumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė sandorių galiojimo klausimus ir nustatė, jog 1996 m. lapkričio 26 d. ir 1996 m. gruodžio 15 d. paskolų sutartys buvo sudarytos pažeidžiant jų sudarymo metu galiojusius teisės aktus, todėl pripažino sutartis negaliojančiomis nuo pat jų sudarymo momento. Vilniaus apygardos teismas taip pat sprendė niekinių sandorių negaliojimo teisinių pasekmių klausimus. Nors apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą pilna apimtimi ir priimti naują sprendimą, iš skundo turinio bei išsakytų argumentų matyti, jog apeliantai teismo išvadų ir sprendimo dalies, kuria ginčijami sandoriai pripažinti negaliojančiais, nekvestionuoja, nesutinkama tik su ta sprendimo dalimi, kuria nustatytos sandorių pripažinimo negaliojančiais teisinės pasekmės, todėl apeliacinis skundas bei ginčijamas sprendimas šia apimtimi ir vertinami.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamus sandorius negaliojančiais taikė dalinę restituciją ir priteisė ieškovui iš atsakovų 50 400 Lt sumą, kurią sudaro paskolos suma bei ieškovo patirti nuostoliai dėl JAV dolerio kurso sumažėjimo. Apeliantai nesutinka su ieškovui iš jų priteistomis sumomis ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš apeliantų ieškovui kompensaciją dėl valiutų kursų nuvertėjimo, netinkamai taikė CK 6.36 straipsnio 5 dalies nuostatas. Ginčo sandoriais nebuvo nustatytas prievolių įvykdymo terminas, o skolą pareikalauta grąžinti tik 2011 m. rugpjūčio 19 d., todėl įvertinus pareikalavimo įvykdyti prievolę pateikimo metu buvusį lito ir JAV dolerio kursą, apeliantų teigimu, laikytina, jog prievolės valiuta nenuvertėjo, o pabrango, todėl teismo sprendimu iš apeliantų ieškovo naudai priteista nepagrįstai didelė kompensacija.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantų nurodytas CK 6.36 straipsnis patenka į teisės normas, reglamentuojančias piniginių prievolių vykdymo tvarką (CK II skyrius, šeštas skirsnis Piniginės prievolės). Minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog jeigu skolininkas praleido prievolės įvykdymo terminą, o po šio termino pabaigos dėl valiutų kursų pasikeitimo valiuta, kuria turėjo būti mokama, nuvertėjo, tai skolininkas privalo sumokėti kreditoriui valiutos kurso, buvusio prievolės įvykdymo termino suėjimo metu, ir mokėjimo metu esančio kurso skirtumą. Taigi, kaip matyti iš išdėstyto, ši nuostata skirta kreditoriaus interesams apsaugoti, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismo sprendimu nustatyta, jog sandoriai, kurių pagrindu ieškovas perdavė atsakovams pinigus, negalioja nuo jų sudarymo momento ir yra niekiniai, t. y. teismo sprendimu konstatuota, jog šalių nesiejo prievoliniai piniginiai teisiniai santykiai, todėl šiuo atveju ir teisės normos, reglamentuojančios prievolių vykdymo tvarką ir sąlygas (tarp jų ir CK 6.36 str. 5 d.), sprendžiant sandorių negaliojimo pasekmes, netaikytinos. Esant išdėstytoms aplinkybės, apeliacinio skundo argumentai, susiję su CK 6.36 straipsnio 5 dalies taikymu, nevertinami, kadangi, kaip teisingai pažymėjo ieškovo atstovė, sandorių negaliojimo teisinės pasekmės nagrinėjamu atveju nustatomos pagal teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą.

Kadangi 1996m. lapkričio 26d. ir 1996m. gruodžio 15d. tarp bylos šalių sudaryti sandoriai pripažinti negaliojančiais įsigaliojus 2000 metų CK, nepaisant to, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti galiojant 1964 metų CK, jų negaliojimo teisinės pasekmės nustatomos pagal taisykles, nustatytas 2000 m. CK (CK 9 str. 2 d.).

Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Taigi, pagal bendrąjį principą, šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį (CK 6.145 str. 1 d.). Tačiau restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui pripažinus sandorį negaliojančiu ir šios teismo išvados šalims neginčijant, restitucija taikytina remiantis CK 6.145 straipsnio 1 dalimi, kuri teisėjų kolegijos pastebėjimu, iš esmės atitinka sandorių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 47 straipsnio nuostatas.

Pagal bendrą taisyklę restitucija atliekama natūra, t. y. šalis gautą iš kitos šalies konkretų individualiais požymiais apibūdintą daiktą taikant restituciją turi grąžinti. Tuo atveju, jei sandorio objektas yra apibūdintas rūšiniais požymiais (pvz., pinigai), būtina grąžinti tokios pačios rūšies ir kokybės daiktą (šiuo atveju tokį pat sutartimis išreikštos valiutos kiekį). Tačiau įvertinant, jog ginčo sandoriais atsakovams buvo perduoti JAV doleriai, ir tokios pačios rūšies bei kiekio jų grąžinimas ieškovui (atsižvelgus JAV dolerio ir lito kurso nuvertėjimą, lyginant su sandorio sudarymo metu buvusiu šių valiutų santykiu) bylos nagrinėjimo metu, lemtų turtinio nuostolio atsiradimą ir sukeltų jam didelių nepatogumų, ieškovo atstovė prašė taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovų ieškovui mokėtinos sumos ekvivalentą pinigais, išreikštą Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta (CK 6.146 str.).

Remiantis CK 6.147 straipsnio 1 dalimi, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Niekiniais pripažinti sandoriai buvo sudaryti 1996 metais, jais atsakovams buvo perduoti 12 600 JAV dolerių (1996 m. lapkričio 16 d. sandoriu – 10 000 JAV dolerių, o 1996 m. gruodžio 15 d. – 2 600 JAV dolerių), todėl sprendžiant dėl ieškovui grąžintinos sumos, vadovaujamasi teisės aktais, nustačiusiais lito ir JAV dolerio santykį, pinigų perdavimo metu. Sutarčių sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 213„Dėl bazinės valiutos ir oficialaus lito kurso nustatymo“, kuriuo buvo nustatytas oficialus lito kursas su bazine valiuta JAV doleriu – 4 litai už 1 JAV dolerį, todėl laikytina, jog ieškovas atsakovams pagal 1996m. lapkričio 26d. ir 1996m. gruodžio 15d. sandorius perdavė 12 600 JAV dolerių arba 50 400 Lt (12 600*4),esant išdėstytoms aplinkybėms, sandorius pripažinus negaliojančiais, iš atsakovų ieškovo naudai solidariai priteistina paskolos suma, t. y. 50 400 Lt.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš apeliantų priteisdamas 50 400 Lt nurodė, jog šią sumą sudaro ne tik atsakovams ginčo sutartimis perduota paskolos suma, bet ir kompensacija už valiutos nuvertėjimą, tačiau kaip minėta tokio pobūdžio kompensacija, nustačius, jog šalių nesiejo piniginio pobūdžio prievoliniai santykiai, nepriteistina, šalių teisės ir pareigos apibrėžiamos įstatymo nuostatomis reglamentuojančiomis restitucijos taikymą ir teismo sprendimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti iš atsakovų kompensaciją už valiutos nuvertėjimą pagal CK 6.36 straipsnio 5 dalį, tačiau iš atsakovų ieškovui priteistiną pinigų sumą nustatė teisingai. Teisėjų kolegija mano, jog šis faktas nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo dalies naikinti ar keisti, kadangi CPK328 straipsnio nuostatos draudžia naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą formaliais pagrindais. Esant išdėstytoms aplinkybėms apeliantų argumentai dėl per didelės iš jų ieškovui priteistos sumos, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantai taip pat nesutiko su teismo išvada dėl taikytinos dalinės restitucijos. Jų manymu, teismas nustatęs, jog vykdant negaliojančiomis pripažintas sutartis, atsakovai yra sumokėję ieškovui 26 900 Lt palūkanų, turėjo spręsti klausimą ir dėl šių sumų grąžinimo. Nors pagal bendrą principą sandorį pripažinus negaliojančiu taikytina dvišalė restitucija ir sandorio šalys viena kitai privalo grąžinti viską, ką yra gavusios vykdant negaliojančiu pripažintą sandorį, tačiau kaip buvo minėta, taikant restituciją visais atvejais turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo principais, todėl išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Vienašalės restitucijos taikymui įtakos turi ne tik šalių padėties pokytis pritaikius restituciją, bet ir sąlygos, kurioms esant negaliojančiais pripažinti sandoriai buvo sudaryti, sandorio šalių sąžiningumas bei jų veiksmai po sandorio sudarymo. Šiuo atveju apeliantai fakto, jog jiems buvo perduoti ginčo sutartimis aptarti pinigai, neginčija. Taip pat pripažįsta, jog lėšos buvo naudojamos šeimos verslo plėtrai (b. l. 154). Todėl nors sandorio šalių nesąžiningumo sudarant ginčo sandorius, nenustatyta, faktas, jog ieškovui pinigai grąžinami tik po penkiolikos metų nuo sandorių sudarymo, sudaro pagrindą taikyti vienašalę restituciją. Nagrinėjamu atveju pritaikius dvišalę restituciją ir įpareigojus ieškovą grąžinti atsakovams dalį sumokėtos sumos (atsakovų paskaičiavimu13 450 Lt), ieškovas atsidurtų prastesnėje padėtyje, lyginant su atsakovais, kurie penkiolika metų naudodamiesi ieškovo pinigais, tikėtina, susikūrė didesnę turtinę naudą nei sumokėta palūkanų suma. Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju pritaikė vienašalę restituciją.

Dėl aukščiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismo argumentų kompensacijos priteisimo dalyje, neatitikimas teisiniam reglamentavimui, nedaro sprendimo negaliojančiu, todėl naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, jis paliekamas nepakeistu (CPK326str. 1 d. 1 p.; 328 str.).

Ieškovo atstovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantų bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese patirtas atstovavimo išlaidas. Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ieškovo atstovė pateikė teismui įrodymus apie patirtas 300 Lt dydžio išlaidas už suteiktas atstovavimo paslaugas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (b.l. 174-175). Vadovaudamasi Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, teismo kolegija konstatuoja, kad ieškovo patirtos išlaidos patvirtintos rašytiniais įrodymais, neviršija nustatytos maksimalios už tokias paslaugas priteistinos sumos (Rekomendacijų 7 bei 8.11 punktai), todėl teismas sprendžia, kad iš apeliantų ieškovo atstovei priteistinos 300 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 79 str., 93 str., 96 str. 1 d.). Šios bylinėjimosi išlaidos iš apeliantų priteistinos solidariai (CK 3.109 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti solidariai iš atsakovų D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovės M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 300 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) iš kiekvieno atsakovo.