- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- I-218-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03228-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- S. P., Ž. P., G. R., E. R., V. B., A. A., D. G., E. B., D. P., K. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjams S. P. ir Ž. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų G. R., E. R., V. B., A. A., D. G., E. B., D. P., K. B., Ž. P., S. P. ir D. P. skundus atsakovėms Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. R., E. R., V. B., A. A., D. G., E. B., D. P., K. B., Ž. P., S. P. ir D. P. (toliau – ir pareiškėjai) su skundais (I t., b. l. 1–4, 23–27, 76–79, 112–115, 143–146; II t. ,b. l. 1–4, 37–40, 70–72, 102–106, 144–147; III t., b. l. 1–4, 46–49, 86–89) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti jiems iš atsakovės darbo užmokesčio nepriemoką: Ž. P. – 120 407,02 Lt, S. P. – 19 598,21 Lt, D. P. – 12 526,34 Lt, A. A. – 4 800 Lt, D. G. – 34 447,85 Lt, E. B. – 14 400 Lt, D. P. – 34 896,98 Lt, K. B. – 45 000 Lt, G. R. – 21 097,41 Lt, E. R. – 43 744,25 Lt, V. B. – 10 847,90 Lt. Be to, pareiškėjas K. B. prašo priteisti jam 0,06 proc. delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodė, kad yra statutiniai valstybės tarnautojai ir jiems dirbant Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje (toliau – ir STT) jų darbo užmokestis, t. y. pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl, pareiškėjų nuomone, jiems turėtų būti išmokėta dėl neteisėto mažinimo susidariusi nepriemoka.
Atsiliepimas
Atsakovė STT atsiliepimuose prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus (I t., b. l. 10–14, 33–42, 60–63, 85–90, 119–123, 131–135; II t., 10–14, 43–47, 75–78, 152–156; III t., b. l. 11–15, 23–27, 57–62, 95–96).
STT teigimu, mokėdama pareiškėjams mažesnį darbo užmokestį ji vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo. Pabrėžė, kad darbo užmokestis pareiškėjams buvo išmokėtas dar iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo. STT taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal minėtą nutarimą sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo tvarką turi nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Be to, STT prašė taikyti 3 metų senaties terminą.
Teismo posėdyje pareiškėjai Ž. P. ir S. P. prašė jų skundus tenkinti, remdamiesi skunduose išdėstytais argumentais. Pastarieji papildomai pažymėjo, kad nesutinka su nustatytu kompensavimo mechanizmu, mano, kad turtų būti kompensuota didesnė darbo užmokesčio dalis.
Teismo posėdyje kiti pareiškėjai ir atsakovių atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (III t., b. l. 115–118, 120–121, 124–126, 131, 135–136, 138–140).
Motyvuojamoji dalis
Dalis bylos nutrauktina, kitoje dalyje skundai atmestini.
Byloje ginčas kilo dėl statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 str. pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Pagal ABTĮ 101 str. 3 p. teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo).
Pažymėtina, kad pareiškėja D. P. 2016 m. balandžio 29 d. pateikė teismui pareiškimą dėl atsisakymo nuo skundo (III t., b. l. 120). Kadangi priežasčių, dėl kurių teismas neturėtų priimti pareiškėjos atsisakymo nuo skundo, teismas nenustatė, atsisakymas nuo skundo priimamas, bylos dalis dėl pareiškėjos D. P. reikalavimų nutraukiama. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 102 str. 3 d.).
Nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo STT statutiniai valstybės tarnautojai: Ž. P. – 20 pareigybės kategorija, 1-oji kvalifikacinė kategorija; S. P. – 14 pareigybės kategorija, 3-oji kvalifikacinė kategorija iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., 2-oji kvalifikacinė kategorija nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., 1-oji kvalifikacinė kategorija – nuo 2013 m. sausio 1 d.; A. A. – 10 pareigybės kategorija iki 2012 m. gruodžio 31 d., 12 pareigybės kategorija nuo 2013 m. sausio 1 d., 3-oji kvalifikacinė kategorija; D. G. – 15 pareigybės kategorija iki 2011 m. balandžio 30 d., 16 pareigybės kategorija nuo 2011 m. gegužės 1 d., 2-oji kvalifikacinė kategorija iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., 1-oji kvalifikacinė kategorija nuo 2010 m. rugsėjo 1 d.; E. B. – 10 pareigybės kategorija iki 2013 m. sausio 1 d., 3-oji kvalifikacinė kategorija., 2-oji kvalifikacinė kategorija iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., 1-oji kvalifikacinė kategorija – nuo 2010 m. rugsėjo 1 d.; D. P. – 15 pareigybės kategorija iki 2013 m. gegužės 31 d., 16 pareigybės kategorija nuo 2013 m. birželio 1 d., 1-oji kvalifikacinė kategorija; K. B. – 14 pareigybės kategorija, 1-oji kvalifikacinė kategorija; G. R. – 14 pareigybės kategorija, 1-oji kvalifikacinė kategorija; E. R. – 14 pareigybės kategorija iki 2009 m. rugsėjo 30 d., 15 pareigybės kategorija nuo 2009 m. spalio 1 d., 16 pareigybės kategorija nuo 2013 m. sausio 9 d., 1-oji kvalifikacinė kategorija; V. B. – B lygis, 6 pareigybės kategorija, 1-oji kvalifikacinė kategorija.
Pagal STT statuto 30 str. 1 d. STT pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. STT pareigūno darbo užmokestis yra mokamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) ir STT statuto nustatyta tvarka.
2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai, kuriais buvo sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. 2009 m. rugpjūčio 1 d. VTĮ 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, mažinant 11 ir aukštesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus.
Pagal STT statuto 30 str. 2 ir 4 d. STT pareigūnams priedai už tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją skaičiuojami procentais nuo pareiginės algos, todėl, sumažėjus pareiginei algai, pareiškėjams tuo pačiu sumažėjo priedų už tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją dydžiai.
Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus STT statuto 30 str. pakeitimams buvo sumažinti STT pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją.
Taigi dėl minėto pasikeitusios teisinio reglamentavimo pareiškėjai gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol.
Atkreiptinas dėmesys, jog STT pareiškėjų G. R., E. R., A. A., E. B., D. P., K. B., Ž. P., S. P. reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas Ž. P., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. spalio 17 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 19 d. Pareiškėjas S. P., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėja A. A., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 11 d. Pareiškėjas E. B., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 15 d. Pareiškėja D. P., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 15 d. Pareiškėjas K. B., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 14 d. Pareiškėjas G. R., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 28 d. Pareiškėjas E. R., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. gruodžio 4 d.
Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į STT prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai G. R., E. R., A. A., E. B., D. P., K. B., Ž. P., S. P. skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio: Ž. P. atžvilgiu – nuo 2009 m. gegužės iki 2010 m. liepos mėn., S. P. atžvilgiu – nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2010 m. rugpjūčio mėn., A. A. atžvilgiu – nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2010 m. rugsėjo mėn., E. B. atžvilgiu – nuo 2009 m. gegužės iki 2010 m. rugsėjo mėn., D. P. atžvilgiu – nuo 2010 m. liepos iki 2010 m. rugsėjo mėn., K. B. atžvilgiu – nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2010 m. rugsėjo mėn., G. R. atžvilgiu – nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo mėn., E. R. atžvilgiu – nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. lapkričio mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų reikalavimai šiose dalyse atmetami.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad STT Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Teismui atmetus pagrindinį reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, netenkintinas ir išvestinis pareiškėjo K. B. reikalavimas dėl delspinigių priteisimo
Pažymėtina, kad pareiškėjas Ž. P. teismo posėdyje nurodė manantis, kad jam turėtų būti kompensuojama didesnė dalis darbo užmokesčio nei nustatyta pagal Grąžinimo įstatymą, tačiau nepateikė jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, todėl pareiškėjo Ž. P. argumentai dėl netinkamo kompensavimo mechanizmo vertintini kritiškai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų G. R., E. R., V. B., A. A., D. G., E. B., D. P., K. B., Ž. P. ir S. P. skundai atmetami kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 3 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Bylos dalį pagal pareiškėjos D. P. skundą nutraukti.
Pareiškėjų G. R., E. R., V. B., A. A., D. G., E. B., D. P., K. B., Ž. P. ir S. P. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.