Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalies ir 2 dalies taisyklėmis, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta sumažinta laisvės atėmimo 4 (keturiems) mėnesiams bausmė, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad vengė atlikti laisvės atėmimo bausmę, o būtent: 2016 m. balandžio 6 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-744/2016, teisminio proceso Nr. 1-01-1-06469-2016-7, būdamas nuteistas Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant 1 metams, 2016 m. spalio 7 d., teisminio proceso Nr. 1-01-1-06469-2016-7, Pakruojo rajono apylinkės teismui nutartimi panaikinus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, žinodamas apie bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimą ir skundu dėl minėtos nutarties panaikinimo kreipęsis į Šiaulių apygardos teismą, 2016 m. lapkričio 3 d. Šiaulių apygardos teismui nutartimi atmetus jo skundą ir palikus galioti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį, nuo Šiaulių apygardos teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2016 m. lapkričio 3 d., būdamas nesuimtas, vengdamas atlikti laisvės atėmimo bausmę, išvyko iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini), ir slapstėsi nuo nuosprendį vykdančių pareigūnų iki 2016 m. gruodžio 5 d., kol pats atvyko į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariatą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas visumą bausmės skyrimo tikslų, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, atsižvelgdamas į BK 242 straipsnio sankcijoje nustatytas bausmių rūšis (bauda arba laisvės atėmimas iki dvejų metų) vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, įvertino visas A. G. bausmės (jos rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo) skyrimui reikšmingas aplinkybes – tai, kad jis padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką – nesunkų nusikaltimą; kad nusikalto anksčiau būdamas teistas penkis kartus, teistumui neišnykus; daug kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų; kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti, jog prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.), ir todėl A. G. pagal BK 242 straipsnį visiškai pagrįstai paskyrė griežčiausią iš jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytų bausmių rūšių – laisvės atėmimą, kurio dydį nustatė žymiai mažesnį (laisvės atėmimą 6 mėnesiams) nei A. G. padaryto nusikaltimo straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (laisvės atėmimas 1 metai 1 mėnesiui ir 15 dienų). Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio 1 dalies ir 2 dalies taisyklėmis, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė nuteistajam sumažintą laisvės atėmimo 4 (keturiems) mėnesiams bausmę.

Šiame kontekste pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtik­rinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplin­ky­bes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta ar per švelni. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 242 straipsnyje, padarymą, skirdamas laisvės atėmimo 6 (šešiems) mėnesiams bausmę nuteistajam A. G. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos baus­mės rūšį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – api­būdinančias tiek nuteis­tojo asme­nybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Esant pirmiau nurodytoms ir aptartoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių vertinimu, daro išvadą, kad teisės taikymo aspektu bausmė A. G. paskirta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, ji tinkamai individualizuota, o jos parinkimas ir dydis pakankamai argumentuotas.

Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes – tai, kad apeliantas būdamas penkis kartus teistas (visus kartus už nusikaltimus žmogaus sveikatai), teistumui neišnykus įvykdė vieną nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą tyčinę nusikalstamą veiką teisingumui; tai, kad nuteistasis BK 27 straipsnio 1 dalies prasme – recidyvistas; kad yra nustatyta ne tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti bet ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybės; tai, kad ankstesniu nuosprendžiu nuteistajam A. G. jau taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau, akivaizdu, kad tai jam teigiamos įtakos nepadarė, nes apeliantas ir toliau daro nusikalstamas veikas; daro vienareikšmišką išvada, jog nuteistajam A. G. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo, kadangi nuteistojo nusikalstamas elgesys jau rodo susiformavusias antivisuomenines nuostatas, kurių jis nėra linkęs keisti, dėl to ir negalima manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals bei kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Esant pirmiau nurodytoms bausmės rūšiai parinkti ir jos dydžiui nustatyti reikšmingoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pakeitimas bauda ar jam skirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.), pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų.

Taigi vien tik simbolinės ir nuteistojo asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad A. G. paskirta bausmė yra teisinga, proporcinga ir atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam A. G. už jo padarytą nusikalstamą veiką bausmę bei motyvuodamas šį savo sprendimą, laikėsi BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą.

Taip pat teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad nagrinėjamu atveju taikyti nuteistajam A. G. BK 37 straipsnį, t. y. atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, nėra jokio pagrindo. Pagal šio BK straipsnio nuostatas padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumo veika pripažįstama mažareikšme. Tokių aplinkybių šioje byloje apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia, jų iš esmės nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Nei pagal objektyviuosius kriterijus (pvz., nepadaryta reikšminga žala įstatymo saugomoms vertybėms), nei pagal subjektyviuosius (atsižvelgiant į kaltininko tyčios kryptingumą, motyvus ir pan.) sąlygų pripažinti A. G. veiką mažareikšme (BK 37 straipsnis) nėra.

Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, apelianto tikinimu, pagrindžiančios BK 37 straipsnio nuostatų taikymą – kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną jis jau buvo atlikęs 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o nuosprendžio, nuo kurio vykdymo buvo pasislėpęs, nevykdė tik 20 dienų, ir 2016 m. gruodžio 5 d. pats prisistatė į policiją, jo teisei priešingų veiksmų nemenkina ir veikos pavojingumo, kuomet, nuteistajam tyčia pasislėpus nuo jam skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, buvo padaryta žala teisingumui, nemažina, nes dėl tokių nuteistojo teisei priešingų veiksmų buvo paskelbta jo paieška, buvo trikdomas policijos pareigūnų darbas ir, galiausiai, negalėjo būti laiku įvykdytas teisingumas. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. G. vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra pavojingas, jo požymiai nepasižymi jokiais ypatumais, todėl byloje nustatytas vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę negali būti vertinamas kaip nereikšmingai pažeidžiantis baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Dėl to šią veiką pripažinti mažareikšme nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir patikrinusi baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį nuteistajam, bei netaikydamas jo atžvilgiu BK 37 ir 75 straipsnio nuostatų, pirmosios instancijos teismas įvertino visas turinčias reikšmės aplinkybes ir teisės taikymo klaidos nepadarė.

Dėl to nuteistojo apeliacinis skundas pripažįstamas nepagrįstu ir yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.