Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1424-51/2006 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ ieškinį atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG filialui (buvusiai uždarajai akcinei bendrovei draudimo įmonei „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“) dėl draudimo išmokos ir delspinigių priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl išieškojimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG filialas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 27 755,53 Lt už atliktas skolos išieškojimo paslaugas ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priešieškinyje nurodė, kad ieškovo AB SEB Vilniaus banko ir atsakovo 2005 m. rugpjūčio 1 d. sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties 2 straipsnio 4 dalis numatė, jog perimtos teisės realizavimo atveju Naujasis kreditorius (atsakovas) įsipareigoja grąžinti pradiniam kreditoriui (ieškovui) ir Faktoriui (AB SEB Vilniaus bankui) išieškotą sumą, atskaičius draudimo išmoką, išmokėtą pagal draudimo sutarties nuostatas, bei visas su šios reikalavimo teisės realizavimu susijusias ir dokumentais pagrįstas su skolos išieškojimu susijusias Naujojo kreditoriaus (atsakovo) išlaidas. Atsakovas, vykdydamas Reikalavimo perleidimo sutarties nuostatas, sudarė skolos išieškojimo sutartį su skolų išieškojimo bendrove Coface Mope S.A., kuri, vykdydama aktyvius išieškojimo veiksmus, pasiekė, kad Pirkėjas (Grupo AG – Comercio International S.A.) sumokėtų didžiąją skolos dalį - 198 339 EUR. Skolų išieškojimo bendrovė pateikė atsakovui sąskaitas už suteiktas skolos išieškojimo paslaugas, pagal kurias atsakovas minėtai bendrovei pervedė 8038,56 EUR. Pagal Reikalavimo perleidimo sutarties nuostatas šias išlaidas atsakovui turi atlyginti ieškovas.

Teismas sprendime nurodė, kad tarp ieškovo ir pirkėjo faktiškai susiklostė ginčo santykiai. Atsakovo Draudimo taisyklių 8.12 punktas numato, kad, kilus ginčui tarp draudėjo ir pirkėjo dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nesilaikymo, draudimo išmokos išmokėjimas atidedamas iki draudikui bus pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad ginčas išspręstas šalių susitarimu ar įsiteisėjusiu teismo ar arbitražo sprendimu. Tuo atveju, jei šiuose dokumentuose konstatuojama, kad už pirkimo sąlygų pažeidimą atsakingas draudėjas, tai uždelsta pirkėjo skola laikoma nedraudiminiu įvykiu. Šis taisyklių punktas suformuluotas aiškiai, ieškovas yra juridinis asmuo, o tokio asmens galimybės išsamiai susipažinti ir įvertinti sutarties sąlygas yra didesnės, lyginant jį su fiziniu asmeniu. Esant tokiai taisyklių nuostatai, teismas pripažino nepagrįstu ieškovo teiginį, kad draudikas taisyklių 8.12 punkte numatytais būdais turėtų spręsti kilusį su pirkėju ginčą. Teismo teigimu, Draudimo taisyklių 8.6 punkto nuostata, pagal kurią, pateikus visus reikiamus dokumentus bei perleidus draudikui reikalavimo teisę, draudimo išmoka turi būti išmokama visais atvejais, nepašalina 8.12 punkto galiojimo, o 8.6 Draudimo taisyklių punktu ieškovas galėtų remtis tuo atveju, jei nebūtų ginčo tarp ieškovo ir Pirkėjo arba ieškovas pateiktų Taisyklių 8.12 punkte nurodytus dokumentus. Pagal Taisyklių 6.1 p. draudiminiu įvykiu laikoma uždelsta pirkėjo skola, atsiradusi dėl apdrausto pirkėjo patvirtinto nemokumo arba pripažinus tariamą nemokumą. Todėl draudiminio įvykio buvimas siejamas su skolos buvimu ir su tikru ar tariamu nemokumu ir vien tariamo nemokumo faktas, esant ieškovo ir Pirkėjui ginčui dėl paties skolos buvimo fakto, negalėtų būti pagrindas reikalauti draudimo išmokos iš atsakovo (Taisyklių 6.1, 6.2, 6.3 p.). Dėl ieškovo 2005 m. vasario 28 d. bei 2005 m. gegužės 10 d. išrašytų kreditinių sąskaitų 74 520 EUR ir 79 872 EUR sumai Portugalijos bendrovei Zagga Comercio International LDA teismas nurodė, kad negalima daryti išvados, kam, už kokią sumą ir už kokias konkrečiai paslaugas sutinka apmokėti ši bendrovė. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad pagal reikalavimo perleidimo sutartį perleidęs reikalavimo teisę į Pirkėją atsakovui jis nebeturi reikalavimo teisės į pirkėją, šia teise privalo pasinaudoti atsakovas, o pats reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo faktas patvirtina, jog atsakovas pripažino draudiminio įvykio faktą. Teismas nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas suteikia teisę atsakovui vykdyti išieškojimo procedūras, tačiau tai nereiškia draudiminio įvykio pripažinimo ir šios sutarties sudarymas besąlygiškai nešalina Taisyklių 8.12 punkto galiojimo. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas 2005 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 50-01/6793 pareiškė grąžinąs ieškovui reikalavimo teisę. Dėl priešieškinio teismas nurodė, kad išlaidų, susijusių su išieškotos iš Pirkėjo skolos dalies išieškojimu, atlyginimas numatytas Reikalavimo perleidimo sutarties 2 straipsnio 4 dalyje, tai nėra susieta su visišku įsiskolinimo išieškojimu, be to, tokia praktika ieškovui pačiam buvo žinoma ir jo paties, kaip matyti iš jo pateiktos 2005 m. rugpjūčio 22 d. pavedimo sutarties Nr. 1, taikoma.

1. Teismas neteisingai aiškino, kad tarp ieškovo ir Pirkėjo susiklostė ginčo santykiai. Teismas turėjo atsižvelgti į visas draudimo sutarties sąlygas, jų tarpusavio ryšį, o esant abejonių dėl šios sąvokos aiškinti ją ieškovo, kaip sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies, naudai. Ginčo sąvoka turėjo būti aiškinama vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Atsakovo parengtose draudimo taisyklėse ginčas yra laikomas kaip formalus šalių nesutarimų aiškinimasis teisme ar arbitraže (Taisyklių 7.1.3, 8.12 p.). Aiškinant ginčo sąvoką plečiamai, būtų nepagrįstai apsunkinta draudėjo teisė į draudimo išmoką. Ginčas tarp draudėjo ir pirkėjo galėjo kilti dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nesilaikymo arba jų pažeidimo (Taisyklių 8.12 p.). Ieškovas jokių pretenzijų iš Pirkėjo negavo, nors du kartus išsiuntė pretenzijas dėl apmokėjimo. Prekės išsiuntimo Pirkėjui momentu buvo kokybiškos ir ieškovas pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovas iš Pirkėjo jokių dokumentų nepareikalavo, nors, ieškovui perleidus reikalavimo teises į Pirkėjo skolą, įgijo teisę elgtis kaip Pirkėjo kreditorius ir gauti bet kokius ginčijamos skolos pagrįstumą patvirtinančius įrodymus. Ieškovas neteko savo, kaip Pirkėjo, kreditoriaus teisių. Po reikalavimo teisės perleidimo sutarties Draudimo taisyklių 8.12 punkto nuostatos tapo teisiškai neįgyvendinamos. Tik pasibaigus tariamo nemokumo periodui, draudikas turėjo teisę reikalauti perimti ir perėmė reikalavimo teises į pirkėjo skolą, kai jau buvo įsitikinęs draudiminio įvykio buvimu (Taisyklių 8.9.p.).

2. Teismas neteisingai išaiškino draudiminio įvykio sąvoką, apibrėžtą atsakovo parengtose draudimo taisyklėse (1.5, 6.1 p.). Pirkėjo skolą patvirtino atsakovui ieškovo pateiktos Pirkėjui išrašytos sąskaitos-faktūros už prekes. Teismas netinkamai išaiškino Taisyklių 8.12 ir 8.9 punktus ir nepagrįstai nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas nereiškia draudiminio įvykio pripažinimo. Atsakovas nustatė draudimo išmokos dydį (konstatavo draudiminį įvykį), o tik po to buvo sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis ir perleista skola, lygi skolos dydžiui.

3. Teismas netinkamai aiškino Reikalavimo perleidimo sutarties antrojo straipsnio ketvirtąją dalį ir Taisyklių 8.15, 8.11 punktus. 2004 m. liepos 26 d. Prekinio kredito draudimo sutarties 2004 m. rugpjūčio 5 d. priedo Nr.5 11 punktu šalys pakeitė draudimo taisyklių 8.11 punktą ir sutarė, jog skolos išieškojimo išlaidomis bus laikomi žyminiai ir kiti mokesčiai ginčų sprendimo ir kitoms institucijoms bei advokatams ar kitokiems teisiniams patarėjams. Todėl mokėjimai skolų išieškojimo bendrovei Coface Mope S.A. negali būti priskirti šalių individualiai aptartoms išieškojimo išlaidoms. Be to, atsakovas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis reikalavo iš Pirkėjo atlyginti skolos išieškojimo išlaidas ir jas atlyginti Pirkėjas atsisakė, ar jų atlyginti nepavyko (Taisyklių 8.11 p.). Byloje nustatyta, jog išieškota 198 339 EUR suma buvo pervesta SEB Vilniaus bankui, kuris, nustačius tokią pareigą, ir turėtų sumokėti skolos išieškojimo išlaidas. Nei teismui, nei ieškovui atsakovas nepateikė PVM sąskaitos-faktūros, išrašytos už suteiktas paslaugas pagal reikalavimo perleidimo sutartį.

4. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties 2 straipsnio 4 dalies nuostata, kuria įtvirtinta draudėjo pareiga apmokėti draudiko patirtas skolos išieškojimo išlaidas, prieštarauja Draudimo taisyklių 8.11 ir 8.15 punktams, yra siurprizinė ir turėjo būti aiškinama ieškovo naudai (CK 6.193 str.). Atsakovas reikalavo ieškovo atlyginti su skolos išieškojimu susijusias ir jo patirtas išlaidas, nors vadovaujantis Draudimo įstatymu, neturi teisės verstis atlygintine skolų išieškojimo veikla.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio pirmosios dalies, trečiosios dalies 2 punkto bei netinkamai pritaikė CPK 178 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai perkėlė ieškovui pareigą įrodyti, kad dėl apdraustų nuostolių susidarymo ieškovas nėra atsakingas, ir kad ieškovas pateikė kokybiškas prekes Pirkėjui. Ieškovas, laikydamasis draudimo sutarties 8.6, 5.3.6 punktų reikalavimų, pateikė atsakovui visus draudimo išmokai nustatyti būtinus dokumentus, o atsakovas nepareikalavo iš Pirkėjo jokių dokumentų, patvirtinančių, jog ieškovas pateikė nekokybiškas prekes ar kaip nors kitaip pažeidė pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas turėjo įrodyti, kad tarp Pirkėjo ir ieškovo kilo ginčas ir kad atsakovui perleista reikalavimo teisė į Pirkėjo 154 392,00 EUR skolą yra negaliojanti.

6. Teismas netinkamai taikė CK 6.102 straipsnį. Teismo prielaida, padaryta atsižvelgiant į 2005 m. rugsėjo 4 d. Pirkėjo raštą, jog perleisto reikalavimo nebus galima patenkinti, nepagrįsta jokiais leistinais įrodymais. Nei Pirkėjas, nei atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog prekės tikrai buvo nekokybiškos ir kad Pirkėjas sumokėjo už transporto paslaugas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių perleistos reikalavimo teisės negaliojimą.

7. Teismas priėmė sprendimą ir padarė išvadas, kurios nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, tad netinkamai taikė CPK 177 straipsnio ketvirtąją dalį ir CPK 180 straipsnį. Pirkėjo raštas, kad ieškovas pristatė nekokybiškas prekes ir neapmokėjo transportavimo išlaidų, nepatvirtina ginčo buvimo, o kitų tai patvirtinančių dokumentų byloje nėra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.987 straipsniu nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimas taikomas visiems draudiminiams įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.996 str.).

Draudimo sutartis tarp ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių tauro televizoriai“ (draudėjo) ir atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG filialo (buvusios uždarosios akcinės bendrovės draudimo įmonės UAB „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“) (draudiko) buvo sudaryta UAB „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“ patvirtintų Prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 008 pagrindu. Taigi draudimo sutartis sudaryta pagal standartines sąlygas, šios standartinės sąlygos, nustatytos draudimo taisyklėse, yra neatskiriama draudimo sutarties dalis ir draudimo sutarčiai turi būti taikomi CK 6.185-6.187 straipsniai (CK 6.992 str. 1 d.).

Pagal Draudimo taisyklių 6.1 punktą draudiminiu įvykiu yra laikoma uždelsta pirkėjo skola, atsiradusi dėl apdrausto pirkėjo patvirtinto nemokumo arba pripažinus tariamą nemokumą. Pirkėjo skola pagal Draudimo taisyklių 1.5 punkto nuostatą laikomas įsiskolinimas draudėjui pagal draudėjo vieną sąskaitą, kurią pirkėjas privalo apmokėti atitinkamoje pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, o uždelsta pirkėjo skola – pirkėjo skola, pasibaigus atidėto mokėjimo terminui (Draudimo taisyklių 1.6 p.). Pagal Draudimo taisyklių 1.17 punktą tariamu pirkėjo nemokumu yra laikoma uždelsta pirkėjo skola, kai nėra patvirtinto nemokumo.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis faktiniais bylos duomenimis, nustatė, kad ieškovas UAB ,,Šiaulių tauro televizoriai“, remdamasis 2003 m. gruodžio 1 d. Prekių (spalvotų televizorių) gamybos/pirkimo sutartimi, 2004 m. gruodžio 27 d.–2005 m. sausio 8 d. laikotarpiu pardavė Pirkėjui spalvotų televizorių už 352 731 EUR (1 217 909,60 Lt). Pirkėjui neapmokėjus už parduotas prekes, atsakovas reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė reikalavimo teises į Pirkėjo 352 731 EUR skolą, dalį jos - 198 339 EUR - išieškojo, likusi pirkėjo įsiskolinimo suma liko neišieškota. Šių pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų šalys neginčija, todėl jų pagrįstumo teisėjų kolegija neturi pagrindo tikrinti. Taigi byloje faktiškai yra nustatyta, kad Pirkėjas įmonė AG Import Export SA AG pagal 2003 m. gruodžio 1 d. Spalvotų televizorių gamybos/pirkimo sutartį su produkcijos gamintoju ir pardavėju UAB ,,Šiaulių tauro televizoriai“ už pagamintą ir parduotą produkciją pilnai neatsiskaitė ir jo skola liko 154 392 EUR. Atsakovas šios skolos, tad ir ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydžio, t.y. 138 952,80 EUR (90 proc. nuo skolos sumos), neginčijo.

Atsakovas savo 2005 m. birželio 1 d. raštu Nr. 50-01/2893 (t. 1, b.l. 75) pripažino, kad, negavus informacijos apie pirkėjo bankrotą, pagal Draudimo taisyklių 1.18 punktą prasidėjo tariamo nemokumo periodas.

Aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad įvyko Draudimo taisyklų 6.1 punkte numatytas draudiminis įvykis, t.y. atsirado uždelsta pirkėjo skola, pripažinus tariamą pirkėjo nemokumą.

Pažymėtina, kad atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, savo atsisakymo negrindė nedraudiminio įvykio faktu ir iš esmės neginčijo, kad įvyko draudiminis įvykis, numatytas Draudimo taisyklių 6.1 punkte, o savo atsisakymą grindė Draudimo taisyklių 8.12 punkto bei Draudimo įstatymo 82 straipsnio nuostatomis, teigdamas, kad tarp Pirkėjo ir ieškovo kilo ginčas dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, šis ginčas turi būti išspręstas ir pateikti ginčo išsprendimo dokumentai.

Draudimo taisyklių Nr. 008 8.12 punkte iš tiesų yra nustatyta, kad, kilus ginčui tarp draudėjo ir pirkėjo dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nesilaikymo (nesilaikė terminų, nepatenkino prekių kiekio ir kokybės reikalavimų ar pan.) arba jų pažeidimo, draudimo išmokos išmokėjimas yra atidedamas iki draudikui bus pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad ginčas yra išspręstas šalių susitarimu ar įsiteisėjusiu teismo ar arbitražo sprendimu. Iš šio bei 7.1.3 Draudimo taisyklių punktų turinio matyti, kad atsakovo patvirtintos draudimo taisyklės ginčo sąvoką iš esmės apibrėžia kaip formalų šalių nesutarimų, kilusių vykdant sutartį, aiškinimąsi teisme ar arbitraže, taip pat ir šalių betarpiško tarpusavio bendravimo metu. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties šalys yra juridiniai asmenys, o jų santykiai yra komercinio pobūdžio, kilę iš rašytinės tarpusavio sutarties, tokio ginčo kilimo faktus patvirtinti gali tik sutartimis nustatyta tvarka keliamos ir grindžiamos bei raštu reiškiamos pretenzijos.

Ginčo tarp Pirkėjo ir ieškovo kilimo faktą atsakovas įrodinėjo Pirkėjo 2004 m. rugsėjo 4 d. laišku (t. 1, b.l. 136-140). Pirmosios instancijos teismas savo išvadą apie tai, kad tarp Pirkėjo ir ieškovo susiklostė ginčo santykiai, taip pat grindė minėtuoju raštu bei ieškovo atstovo V. Buivio paaiškinimais. Tačiau tokie duomenys negali būti tinkamais ir pakankamais įrodymais, patvirtinančiais ginčo tarp Pirkėjo ir draudėjo (ieškovo) kilimo faktą Draudimo taisyklių 8.12 punkto prasme. Kaip jau minėta, atsakovo patvirtintų Draudimo taisyklių prasme ginčas dėl pirkimo sutarties sąlygų nesilaikymo arba jų pažeidimo gali būti aiškinamas tik kaip formalus šalių nesutarimų, kilusių vykdant sutartį, aiškinimasis, nes Draudimo taisyklių nuostatos reikalauja pateikti formalų ginčo išsprendimo dokumentą – šalių susitarimą arba įsiteisėjusį teismo ar arbitražo sprendimą. Kitaip aiškinant ginčo sąvoką ir šalių ginču Draudimo taisyklių 8.12 punkto prasme laikant bet kokius Pirkėjo veiksmus, vengiant sumokėti už pagamintą produkciją, kai tų veiksmų motyvacija nėra išdėstyta raštu reiškiamoje pretenzijoje ir nėra grindžiama pagal sudarytos sutarties sąlygas, būtų neįmanoma pateikti draudikui 8.12 punkte minimų ginčo sprendimo dokumentų – šalių susitarimo ar teismo, arbitražo spendimo, nes tokie dokumentai nebūtų sudaromi. Pažymėtina, kad Pirkėjas ir ieškovas greta sudarytos 2003 m. gruodžio 1 d. Prekių (spalvotų televizorių) gamybos/pirkimo sutarties 2003 m. gruodžio 1 d. taip pat sudarė priežiūros ir kokybės užtikrinimo sutartį (t. 1, b.l. 32-34, 39-41), kuria numatė parduodamos produkcijos (spalvotų televizorių) kokybės priežiūros prieš pardavimą bei po pardavimo tvarką bei priemones. Šia sutartimi Pirkėjas, be kita ko, įsipareigojo teikti ieškovui pagrindinę informaciją apie parduotos produkcijos kokybę. Kadangi, atsakovo teigimu, tarp Pirkėjo ir ieškovo kilo ginčas dėl parduotos produkcijos kokybės, tai tokio ginčo faktą galėtų įrodyti tik Pirkėjo pateikta pretenzija kartu su informacija apie prekių kokybę, ieškovo atsakymas į tokią pretenziją ar pan. Tuo tarpu byloje pateikta įmonės Grupo AG, S.A. faksimilinio pranešimo kopija (t. 1, b.l. 135-140), adresuota skolų išieškojimo bendrovei, negali būti tinkamu įrodymu, patvirtinančiu ginčo tarp Pirkėjo ir ieškovo kilimo faktą, tuo labiau kad laiško turinys neleidžia identifikuoti, apie kokios pirkimo-pardavimo sutarties vykdymą ir apie kokius ginčus jame yra kalbama, byloje nėra jokios kreditinės sąskaitos, išrašytos Pirkėjui dėl gamybos broko ar kokybės kontrolės trūkumų, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių atsakovo teiginį, kad 2005 m. vasario 28 d. bei 2005 m. gegužės 10 d. ieškovo išrašytos sąskaitos firmai Zagga Comercio International Lda (t. 1, b.l. 141-144), šiai firmai buvo pateiktos klaidingai. Ieškovo atstovas V. Buivys savo paaiškinimuose nurodė, kad Pirkėjas, pakeitęs prekių tiekėją, pradėjo reikalauti pratęsti mokėjimo terminus, reiškė neapibrėžtas pretenzijas dėl sugedusių televizorių, nepateikdamas dokumentų. Tokiu būdu, bylos duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadą apie ginčo tarp Pirkėjo ir ieškovo dėl prekių kokybės santykių faktą Draudimo taisyklių 8.12 punkto prasme, tokio ginčo fakto nepatvirtina.

Draudimo taisyklių 8.9 punktu nustatyta, kad prieš draudimo išmokos išmokėjimą draudėjas privalo perleisti draudikui savo reikalavimo teisę į apdraustą pirkėjo skolą ar jos dalį. Reikalavimo teisė turi būti perleista ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo draudimo išmokos nustatymo. Pagal Draudimo taisyklių 8.6 punkto nuostatą draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 15 dienų nuo tos dienos, kai draudėjas pateikia visus reikiamus dokumentus, nurodytus 8.6 punkte bei perleidžia draudikui reikalavimo teisę. Iš šių Draudimo taisyklių nuostatų seka, kad iki reikalavimo į apdraustą pirkėjo skolą perleidimo draudikui, pastarasis, gavęs iš draudėjo visus reikiamus dokumentus, nustato draudimo išmokos dydį ir tik tuomet perima reikalavimo teisę. Taigi reikalavimo į pirkėjo skolą perėmimo faktas reiškia, kad draudikas gavo iš draudėjo visus reikiamus dokumentus, įsitikino draudiminio įvykio faktu ir nustatė draudimo išmokos dydį. Tai iš esmės patvirtina byloje esanti reikalavimo teisės perleidimo sutartis, sudaryta 2005 m. rugpjūčio 1 d. tarp ieškovo ir atsakovo AB SEB Vilniaus banko (t. 1, b.l. 76), pagal kurios nuostatas ieškovas, kaip pradinis kreditorius, ir AB SEB Vilniaus bankas, kaip faktorius, perleido ieškovo reikalavimo teisę į įmonės Grupo AG – Comercio international S.A. 352 731 EUR skolą, o atsakovas, kaip naujasis kreditorius, įgijo teisę reikalauti įvykdyti prievolę (grąžinti skolą, mokėti baudas, netesybas) iš skolininko, t.y. pirkėjo įmonės Grupo AG – Comercio international S.A. Taigi, šios reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo faktas iš esmės taip pat patvirtina, kad įvyko Draudimo taisyklių 6.1 punkte numatytas draudiminis įvykis bei tai, kad šį faktą pripažino atsakovas, kuris šios sutarties pagrindu iš ieškovo perėmė reikalavimo teisę. Perleidęs reikalavimo teisę, ieškovas prarado teisę pats reikalauti iš Pirkėjo nesumokėtos skolos.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas Reikalavimo teisės perleidimo sutarties nepripažino negaliojančia, tačiau padarė išvadą, kad šiuo metu (t.y. bylos nagrinėjimo metu) nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nepatenkintą reikalavimo dalį bus galima patenkinti. Taigi, pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybės, kad perleisto reikalavimo atžvilgiu nebus galimas išieškojimas ateityje, o tuo labiau nenustatė ir aplinkybės, kad reikalavimo perleidimo metu išieškojimas buvo negalimas, todėl neturėjo pagrindo taikyti CK 6.102 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu nebus galimas išieškojimas. Todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, kad, pagal bylos duomenis, reikalavimo teisės nebus galima patenkinti ir todėl reikalavimo perleidimo sutartis yra negaliojanti.

Draudimo taisyklių 8.12 punkto nuostata, suteikianti draudikui teisę atidėti draudimo išmokos mokėjimą, reiškia, kad šios savo teisės atsiradimą draudikas turi pagrįsti, o ginčą nagrinėjant teisme – įrodyti leistinais ir pakankamais įrodymais. Priešingu atveju, tokią įrodinėjimo pareigą perkėlus draudėjui (ieškovui), pastarasis atsidurtų nelygiateisėje padėtyje su draudiku (atsakovu), nes atsakovui pakaktų tik pareikšti, kad tarp draudėjo ir pirkėjo kilo ginčas dėl sutarties sąlygų vykdymo, o draudėjas, prieštaraudamas tokiam teiginiui, turėtų įrodinėti, kad tokio ginčo nėra. Todėl pagrįstas yra apelianto teiginys, jog atsakovas turėjo įrodyti, kad kilo ginčas tarp Pirkėjo ir ieškovo, ir kad atsakovui perleista reikalavimo teisė į Pirkėjo 154 392,00 EUR skolą yra negaliojanti. Atsakovui šių aplinkybių neįrodžius, jam atsirado Draudimo taisyklių 8.13 punkte bei Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga sumokėti ieškovui, kaip draudėjui, draudimo išmoką pagal jo ir ieškovo 2004 m. liepos 26 d. sudarytą prekinio kredito draudimo sutartį, o Draudimo taisyklų 8.12 punkte numatytos teisės sustabdyti draudimo išmokos mokėjimą jis neįgijo.

Nustačius atsakovo pareigą sumokėti ieškovui draudimo išmoką, remiantis Draudimo taisyklių 10.1 punktu, ieškovas pagrįstai įgijo teisę reikalauti ir 0,05 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną, t.y. nuo 2005 m. spalio 9 d. iki 2006 m. vasario 6 d., iš viso už 131 dieną.

2005 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties 2 straipsnio 4 punktu nustatyta, kad naujasis kreditorius (atsakovas), pagal šią sutartį perimtos reikalavimo teisės realizavimo atveju, įsipareigoja grąžinti Pradiniam kreditoriui (ieškovui) ir faktoriui (AB SEB ,,Vilniaus bankas“) išieškotą sumą, atskaičius draudimo išmoką, išmokėtą pagal Draudimo sutarties nuostatas, bei dokumentais pagrįstas su skolos išieškojimu susijusias Naujojo kreditoriaus išlaidas. Taigi ši reikalavimo teisės perleidimo sutarties nuostata atsakovui, kaip Naujajam kreditoriui, faktiškai suteikė teisę iš išieškotos iš Pirkėjo skolos sumos padengti savo išlaidas, susijusias su skolos išieškojimu. Būtent šios reikalavimo perleidimo sutarties nuostatos pagrindu atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG filialas šioje byloje pareiškė reikalavimą ieškovui dėl 27 755,53 Lt skolos išieškojimo išlaidų, patirtų sumokėjus skolos išieškojimo bendrovei Coface MOPE S.A. už dalies Pirkėjo skolos išieškojimo paslaugas, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas šį atsakovo reikalavimą patenkino, remdamasis būtent paminėta reikalavimo perleidimo sutarties nuostata. Tačiau teismas, spręsdamas atsakovo priešieškiniu pareikštą reikalavimą, neaiškino ir netaikė Draudimo taisyklių 8.11 punkto, nustatančio draudiko pareigą grąžinti išieškotos iš pirkėjo skolos dalį, nuostatos, apibrėžiančios draudiko išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu, sąvoką. Šio Draudimo taisyklių punkto redakcija, pakeista šalių 2004 m. rugpjūčio 5 d. priedu prie Prekinio kredito draudimo sutarties (t. 1, b.l. 23), buvo nustatyta, kad išlaidos, susijusios su skolos išieškojimu, yra žyminiai mokesčiai ir kiti mokesčiai ginčų sprendimo ir kitoms institucijoms bei advokatams ar kitokiems teisiniams patarėjams. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2005 m. rugpjūčio 24 d. Surinkimo paslaugų sutarties (t. 2, b.l. 42-47) turinio, atsakovas naudojosi ne advokato ar kitokio teisinio patarėjo paslaugomis, o administracinėmis pinigų surinkimo valdymo paslaugomis, kurios pagal savo turinį ir pobūdį negali būti prilyginamos teisinių patarėjų paslaugomis. Atlyginimas už administracinę pinigų surinkimo valdymo paslaugą privačiai bendrovei Coface MOPE S.A. taip pat negali būti aiškinamas kaip mokestis kitai institucijai. Taip pat pažymėtina, kad pagal minėtą Draudimo taisyklių 8.11 punkto nuostatą Draudiko tiesioginės išlaidos, susijusios su skolos iš Pirkėjo išieškojimu, gali būti atskaitomos tik tuo atveju, jeigu jų nepavyko išieškoti iš Pirkėjo. Atsakovas, reikšdamas reikalavimą dėl tokių išlaidų, nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybės, kad šių išlaidų jam nepavyko išieškoti iš pirkėjo. Todėl pagrindo tokias išlaidas priteisti iš ieškovo, perleidusio reikalavimo teisę atsakovui, nėra.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, tinkamai neįvertino faktinių bylos aplinkybių, padarė bylos duomenimis nepagrįstas išvadas, tuo pažeisdamas civilinio proceso teisės normas, ir dėl šių pažeidimų bylą iš esmės išsprendė neteisingai, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d.). Byloje surinktų faktinių duomenų pagrindu teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad ieškovas įrodė aplinkybes, kuriomis jis grindė savo ieškinį, t.y. kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui, o atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis jis grindė savo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką, t.y. kad tarp ieškovo ir Pirkėjo kilo Draudimo taisyklių 8.12 punkte apibūdintas ginčas dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nesilaikymo, todėl atsakovas privalo išmokėti draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui. Dėl šių aplinkybių ieškovo ieškinys tenkinamas. Kolegija taip pat daro išvadą, kad atsakovo priešieškiniu pareikštas reikalavimas dėl išlaidų, susijusių su skolos iš Pirkėjo išieškojimu, yra nepagrįstas ir jį atmeta. Atmetus šį reikalavimą, atmetamas ir reikalavimas dėl palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Patenkinus ieškinį ir atmetus priešieškinį, atitinkamai perskirstomos apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teismuose šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovui prašant, iš atsakovo priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (t. 2, b.l. 31, 32, CPK 98 str.) bei žyminis mokestis, sumokėtas paduodant ieškinį ir apeliacinį skundą (t. 1, b.l. 10, t. 2, b.l. 130, 141 CPK 93 str. 1 d., 3 d.). Iš atsakovo taip pat priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, valstybei (t.1, b.l. 1, t. 3, b.l. 165, CPK 96 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies antruoju punktu, nusprendžia : Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.Ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti.Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių tauro televizoriai“ (į. k. 144948577, Pramonės g. 15, Šiauliai) iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG filialo (į. k. 300156205, buveinės adresas Vilniaus g. 23, Vilnius) 479 776,22 Lt (keturis šimtus septyniasdešimt devynis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt šešis litus 22 ct) draudimo išmokos, 31 425,34 Lt (trisdešimt vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt penkis litus 34 ct) delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG filialo ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių tauro televizoriai“ 18 779,15 Lt (aštuoniolika tūkstančių septynis šimtus septyniasdešimt devynis litus 15 ct) žyminio mokesčio bei 7 670 Lt (septynis tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG filialo 31,7 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teisėjai Alė Bukavinienė Danutė Milašienė Donatas Šernas