Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. (E. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo manymu, jis 1941 m., būdamas 8 metų amžiaus, ne išvyko nuolat gyventi iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, kaip teigia Migracijos departamentas 2017 m. liepos 26 d. Teikime „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Izraelio piliečiui E. L. (L.), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje“ (toliau – Teikimas), o buvo evakuotas iš Vokietijos nacių okupuotos teritorijos. Skundžiamas Įsakymas yra grindžiamas Teikimu, kuriame išvados parengtos netinkamai aiškinant ir taikant įstatymą, tai jo pagrindu priimtas individualus teisės aktas, kuriuo atsisakoma atkurti Lietuvos pilietybę, pareiškėjo nuomone, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

Teigia, kad pareiškėjas su tėvais 1941 m. buvo evakuotas iš Vilniaus į Uzbekistaną, iš kur pasibaigus karui, per Lenkiją, Žary išvyko į Palestiną. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, nors Įsakyme ir Teikime teigiama, kad lietuvių kalbos žodžių „evakuacija“ ir „išvykti“ reikšmės yra tapačios, tai neatitinka nei kalbinės, nei semantinės, nei istorinės tikrovės. Šie žodžiai nėra sinonimai, jų reikšmė neturi tarpusavyje nieko bendro semantine prasme, o juolab, jie nėra tapatūs savo tiesiogine reikšme.

Atsakovė, pareiškėjo nuomone, visiškai neteisėtai ir nepagrįstai Teikime aiškina, kad jo šeima Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme laikoma „išvykusia“ į buvusią TSRS teritoriją. Pažymi, kad atsakovas pats pripažino savo nekompetenciją elektroniniame laiške, kurį išsiuntė pareiškėjo atstovei 2017 m. gegužės 15 d. nurodydamas „Taip pat pažymiu, jog kol kas nėra aiškios pozicijos, vertinant evakuaciją, šis klausimas dar yra svarstomas.“ Toks aiškinimas, pareiškėjo manymu, ne tik neatitinka protingo elgesio standartų, pažeidžia teisingumo pricipus, bet ir absoliučiai iškraipo įstatymo leidėjo valią ir yra politiškai nekorektiškas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje kalbama apie asmenų išvykimą iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybe. Pareiškėjo tėvai ir jis, būdamas nepilnametis, iš Lietuvos neišvyko savo noru – jie buvo Sovietų evakuoti, išvežti į Uzbekistaną. Tą patvirtina byloje esanti ištrauka iš „Evakuotų Lietuvos TSR į Uzbekistaną piliečių sąrašas“. Nurodo, kad iš pateiktos į bylą Vroclavo valstybinio archyvo pažymos ir dokumentų iš Vroclavo miesto valstybinio repatriacijos departamento archyvo matyti, jog pareiškėjo tėvas S. L. (S. L.) ir nepilnametis pareiškėjas 1946 m. birželio 24 d. atvyko transportu Nr. 4752 iš Rusijos Namagan (Uzbekistan) ir buvo nukreipti į Žary, Lenkija.

Byloje esantis dėl pilietybės atkūrimo Izraelio valstybės vidaus reikalų ministerijos Išrašas iš gyventojų surašymo registro patvirtina, jog pareiškėjas kaip repatriantas atvyko į Izraelį ir buvo registruotas kaip nuolatinis gyventojas 1947 m. liepos 17 d. Pareiškėjas mano, jog iš byloje esančių dokumentų yra akivaizdu, kad prasidėjus antrajam pasauliniam karui,1941 m. jis buvo evakuotas kaip karo belaisvis iš Lietuvos teritorijos į Numagan, Uzbekistane ir repatrijuotas pasibaigus antrajam pasauliniam karui, iš Numagan, Uzbekistane nukreipiant į Žary, Lenkija, 1947 metais išvyko nuolat gyventi į Palestiną.

Pareiškėjo manymu, jis ir tėvai, iki 1940 m. birželio 15 dienos buvę Lietuvos Respublikos piliečiai, prasidėjus karo veiksmams Sovietų valdžios buvo išvežti (evakuoti) į Uzbekistaną kaip karo pabėgėliai (belaisviai), kurie pasibaigus karui, per Žary, Lenkija, 1947 liepos 17 d. repatrijavo į istorinę tėvynę Palestiną, nes, visuotinai žinoma, Izraelio valstybė tuo metu dar neegzistavo. Tik 1947 m. lapkričio 29 d. JTO Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje skelbiama apie arabų ir žydų valstybių Palestinoje sukūrimą, kas ir sudarė prielaidas šios valstybės atsiradimui.

Pareiškėjo atstovė skundą grindžia prielaida, kad sąvoka „išvykti“ sąvokų „evakuotis“ arba „būti evakuotam“ neapima. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad net ir sutikus su pastarąją prielaida, pareiškėjui Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte numatyta išimtis dėl reikalavimo atsisakyti kitos valstybės pilietybės negalėtų būti taikoma, kadangi pagal minėtą punktą šis reikalavimas gali būti netaikomas asmenims, kurie yra „iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos“.

Teismo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas 1948 m. gegužės 15 d. yra įgijęs Izraelio pilietybę. Migracijos departamentas pažymi, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalį minėto straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Izraelio pilietis, jam Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jeigu jis atitiktų Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punkto reikalavimus.

Kadangi pareiškėjas kartu su šeima išvyko į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Uzbekijos TSR) 1941 m., nors ir dėl evakuacijos, vadinasi, po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Trečiasis suinteresuotasis asmuo pažymi, kad Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžiant asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11d. sąvoką, nėra nurodoma priežastis, dėl kurios asmuo išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę. Pareiškėjas prašyme dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra nurodęs, jog jis išvyko iš Lietuvos į Uzbekistaną 1940 m. (evakuacija), 1945 m. iš Uzbekistano išvyko į Lenkiją, o 1947 m. – į Izraelį. Trečiasis suinteresuotasis asmuo mano, kad šiuo atveju jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi į Palestiną jis išvyko iš Lenkijos, ne iš dabartinės Lietuvos teritorijos. Tokie asmenys neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų. Teismo prašo skundą atmesti kaip nepagristą.

Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neprieštaravo, todėl bylą nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui neatkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Ministerijos 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 1V-553, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę,

ir įpareigojo Ministeriją užbaigti administracinę procedūrą, pradėtą pagal pareiškėjo prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę arba prašymo netenkinti.

Migracijos departamentas, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, surašė Teikimą, kuriame pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir prie jo pridėtus dokumentus. Teikime Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad E. L. yra Izraelio pilietis, padarė išvadą, kad jam Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jeigu jis atitiktų Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punkto reikalavimus.

Nustatė, kad pareiškėjas kartu su šeima išvyko į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Uzbekijos TSR) 1941 m., nors ir dėl evakuacijos, bet po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Uzbekijos TSR). Nurodė, kad pareiškėjas kartu su šeima, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, negrįžo į Lietuvą gyventi, o 1946 m. per Lenkiją, Žary, išvyko į Palestiną 1947 m., todėl jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi į Palestiną 1947 m. jis išvyko iš Lenkijos į kurią 1946 m. išvyko ne iš dabartinės Lietuvos teritorijos, o iš Uzbekistano TSR. Kadangi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, kuri neapima asmenų, išvykusių po 1940 m. birželio 15 d. iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, ir asmenų, kurie iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko gyventi į kitą valstybę ne iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos, o iš bet kurios buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos, padarė išvadą, kad tokie asmenys neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, ir todėl, Migracijos departamento nuomone, E. L. neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, kai Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti netaikomas reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės. Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu nenustatė aplinkybių, nurodytų Įstatymo 22 straipsnio 1 ir 2 punktuose, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama. Migracijos departamento direktorė siūlė netenkinti pareiškėjo prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jis neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, kai asmuo turi kitos valstybės pilietybę.

Vidaus reikalų ministras Įsakymu, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgdamas į Teikimą, pareiškėjo prašymą bei prie jo pridėtus dokumentus, nusprendė netenkinti prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas turi Izraelio valstybės pilietybę ir, kaip Teikime konstatuota, pareiškėjo motina M. L. buvo evakuota į Uzbekijos TSR 1941-1942 metais kaip žydų pabėgėlė kartu su sūnumi (pareiškėju). Taigi, iš Lietuvos valstybės pareiškėjas išvyko po 1940 m. birželio 15 d.

Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 7 straipsnis nustato atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali kartu ir kitos valstybės pilietis, t. y. jei atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d (2 punktas), yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas), yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis.

Ginčui svarbu nustatyti, ar pareiškėjas gali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. d. Ši sąvoka išaiškinta Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodoma, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

Taigi, minėtoje sąvokoje pateikta išimtis, kad į šią kategoriją nepatenka asmenys, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Šioje byloje būtent ir susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjas (kartu su motina) buvo evakuotas į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją – Uzbekijos TSR 1941-1942 metais. Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis buvo evakuotas nepaneigia esminės aplinkybės, jog jis būtent po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Taigi, ir negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Šiuo atveju pareiškėjo išvykimo būdas neturi esminės reikšmės nagrinėjant prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teismas sutinka su Migracijos departamento Teikime, kuris yra sudedamoji skundžiamo Įsakymo dalis, pateiktu vertinimu. Pareiškėjas iš esmės ir neginčijo atsakovo nustatytų aplinkybių tik nesutiko su Įstatymo 7 straipsnio 3 punkto bei minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad Teikime yra detaliai įvertintos Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodytos aplinkybės, t. y. buvo įvertinti pareiškėjo pateikti dokumentai ir nurodytos aplinkybės dėl išvykimo per Lenkiją (1946 m.) į Palestiną (1947 m.).bei motyvai dėl išvykimo.

Kaip minėta, nustatyta, kad pareiškėjas po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Uzbekijos TSR). Nustatė, kad pareiškėjas kartu su šeima, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, negrįžo į Lietuvą gyventi, o 1946 m. per Lenkiją, Žary, išvyko į Palestiną 1947 m., todėl jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Atsakovės vertinimu, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, kuri neapima asmenų, išvykusių po 1940 m. birželio 15 d. iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, ir asmenų, kurie iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko gyventi į kitą valstybę ne iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos, o iš bet kurios buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos. Teismas pritaria Migracijos departamento vertinimui ir konstatuoja, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.

Pažymėtina ir tai, kad konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Dviguba pilietybė yra itin retas reiškinys ir būtent atsakovės diskrecija vertinti, ar pareiškėjas turėjo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teismo vertinimu, Teikime tinkamai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės, tinkamai taikyti ginčo santykį reglamentuojantys teisės aktai, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, nustačius, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, kai Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti netaikomas reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės. Įsakymo sudedamoji dalis yra Teikimas. Konstatuotina, kad ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. L. (E. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.