Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams;pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimu, R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad jis grasino nužudyti (duomenys neskelbtini) E. G. bei, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai prievartavo turtą iš (duomenys neskelbtini) E. G., t. y. būdamas nuteistuoju ir laikomas (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), 2011-12-12 parašė grasinantį laišką, adresuotą (duomenys neskelbtini) E. G., kuriame grasino už kelių mėnesių nužudyti E. G. su visa šeima, nupjauti galvą, nukapoti pirštus, išlaužyti rankas ir kojas, o kad šių veiksmų neatliktų, R. M., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo iš E. G. perduoti savo turtą, t. y. atsiųsti R. M. į (duomenys neskelbtini) 5000 Lt. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, šį laišką 2011-12-12 paštu išsiuntė iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl R. M. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas teigia, kad grasinančio turinio laišką parašė ne jis, o kitas asmuo – T. G., kad laišką jis paėmė iš (duomenys neskelbtini) kameros, per langą, nežiūrėjo kas laiške buvo parašyta, tik užrašė savo duomenis ant voko ir jį padavė išsiųsti. Tačiau tokius nuteistojo parodymus, jog jis nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų, paneigė nukentėjusiosios, byloje apklaustų liudytojų T. G., A. L., G. Č. parodymai bei kiti byloje ištirti duomenys.

Nukentėjusioji E. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios bei teisme parodė, kad ji buvo supažindinta su prokuratūroje gautu jai adresuotu laišku, kurio turinys buvo grasinančio pobūdžio, parašytas krauju, kad iš laiško suprato, jog jį parašė R. M., dėl kurio pareiškimo pradėti ikiteisminį tyrimą ji priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nukentėjusioji parodė, kad ji iš laiško turinio suprato, jog laišką rašęs asmuo žino apie jos šeimą, kad išsakytas grasinimas yra realus ir gali būti įvykdytas. Nukentėjusiosios parodmus, jog laišką parašė būtent apeliantas, patvirtina ir kiti byloje surinkti bei teisme ištirti įrodymai.

Liudytojas G. Č. parodė, kad prieš R. M. apklausą pastarasis pats jam prisipažino parašęs grasinantį laišką prokurorei, kadangi nori „persiteisti“, kad būtų perkeltas iš Marijampolės pataisos namų į Kybartų pataisos koloniją, nors dalyvaujant adv. J. Šlapaitienei R. M. atsisakė duoti parodymus apie tai, kad jis parašė laišką prokurorei (1 t. 185–186 b. l.). Tokias aplinkybes liudytojas nurodė iš karto po to, kai 2012-03-13 buvo atlikta R. M. apklausa, dalyvaujant gynėjui (1 t. 22–23 b. l.). Tokias pat aplinkybes savo tarnybiniame pranešime nurodė ir apeliantą pas tyrėją G. Č. pristatęs vyresnysis tyrėjas A. K. (24 b. l.). Taigi, liudytojas G. Č. buvo asmuo, kuriam R. M. niekieno neverčiamas prisipažino parašęs grasinantį laišką prokurorei.

Liudytoju teisme apklaustas (duomenys neskelbtini) darbuotojas A. L. patvirtino priėmęs iš R. M. laišką, kurį užregistravo apskaitos žurnale necenzūruojant jo ir davė pasirašyti R. M. apie laiško išsiuntimą. Liudytojas parodė, jog R. M. jam neminėjo, kad minėtą laišką siunčia už kitą asmenį (1 t. 151–152 b. l.). Teisme liudytoju apklaustas T. G., kuris pasak apelianto ir parašė grasinantį laišką prokurorei E. G., prisipažino prašęs R. M. išsiųsti laišką jo motinai, tačiau neigė rašęs grasinantį laišką prokurorei ir prašęs tokį laišką išsiųsti R. M., bei parodė, kad byloje esančio grasinančio laiško tikrai nerašė (1 t. 186–187 b. l.).

Iš laiško matyti, kad laiškas buvo parašytas 2011-12-12 bei tą pačią dieną išsiųstas į prokuratūrą iš (duomenys neskelbtini) (1 t. 4–7 b. l.). 2012-03-20 (duomenys neskelbtini) pranešime nurodyta, kad R. M. 2011-12-12 buvo kalinamas kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje kalėjo vienas pats, o 2012-09-17 (duomenys neskelbtini) pranešime nurodyta, kad T. G. nuo 2011-11-28 iki 2011-12-08 buvo kalinamas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) kamerose (1 t. 178 b. l.). Taigi, šios aplinkybės liudija, kad T. G. negalėjo parašyti ir perduoti R. M. laiško prokurorei, nes 2011-12-12, t. y. tada, kai laiškas buvo parašytas ir pateiktas tardymo izoliatoriaus pareigūnui išsiųsti, T. G. jau nebekalėjo (duomenys neskelbtini), o buvo grąžintas į (duomenys neskelbtini) pataisos namus atlikti bausmę.

Be to, faktą, kad T. G. nerašė grasinančio laiško prokurorei E. G. patvirtina specialisto išvadoje Nr. 40-25-IS1-1268 esantys duomenys, jog ant tirti pateikto grasinančio turinio laiško palikti rankos pirštų pėdsakai yra palikti kaltinamojo R. M. dešinės rankos smiliumi bei didžiuoju pirštu (1 t. 196–200 b. l.). Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus pateikto ekspertizės akto Nr. 11Š-34(13) išvadose nurodyta, kad tirti pateiktą grasinančio turinio laišką, prasidedantį žodžiais „nuo R. M....“ ir pasibaigiantį žodžiais „... nes aš tavo gyvenimo Dievas“, adresuotą prokurorei E. G., išskyrus rankraštinius įrašus „MIRTIS“, „MIRSI KALĖ TU ERKĖ PAŽADU TAU ....necenzūrinis žodis“, parašytus ant laiško teksto, parašė kaltinamasis R. M. (2 t. 13–15 b. l.). Taigi, šios specialistų išvados ne tik, kad patvirtina liudytojo T. G. parodymus, jog jis nerašė grasinančio turinio laiško prokurorei, bet ir įrodo, kad tokį laišką parašė būtent nuteistasis R. M., o ne kitas asmuo. Ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad nustatyti, ar rankraštinius įrašus „MIRTIS“, „MIRSI KALĖ TU ERKĖ PAŽADU TAU .... (necenzūrinis žodis)“ ant grasinančio turinio laiško parašė R. M. nebuvo galima, nes rankraštiniai įrašai parašyti spausdintinėmis raidėmis, kurios grafiniu požiūriu mažai informatyvios, ir dėl to kad tiriamoji ir lyginamoji rašysenos parašytos skirtingomis rašymo priemonėmis. Taigi, nors nenustatyta, jog rankraštinius įrašus spausdintinėmis raidėmis parašė apeliantas, tačiau įvertinus tai, kad visą grasinančio turinio laišką parašė R. M., kad (duomenys neskelbtini) kameroje, kurioje laiško parašymo ir išsiuntimo dieną vienas pats kalėjo R. M., kitų suimtųjų jo kameroje nebuvo, daroma išvada, kad ir rankraštinius įrašus krauju padarė pats nuteistasis.

Įvertinus visumą šių įrodymų, nėra pagrindo abejoti, jog grasinančio turinio laišką ir reikalavimą perduoti pinigus, parašė ir prokurorei E. G. į prokuratūrą išsiuntė R. M., nes šie paminėti įrodymai atitinka vieni kitus, bei vieni kitus papildo, todėl paneigia nuteistojo teiginius, jog ne jis parašė tokį laišką nukentėjusiajai. Nepagrįsti nuteistojo skundo teiginiai, kad tyrimo metu jis pareigūnams nurodė asmenį, parašiusį laišką, nes iš bylos medžiagos matyti, jog R. M. ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu atsisakė duoti parodymus (1 t. 20–21 b. l.), prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą neturėjo (1 t. 104 b. l.), dėl to nėra pagrindo manyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir neobjektyviai, o nuteistojo versiją, kad ne jis parašė laišką, buvo patikrinta teisminio bylos nagrinėjimo metu teisme apklausus nuteistojo įvardintą asmenį – T. G., kaip laišką parašiusį asmenį, bei byloje atlikus specialistų tyrimus dėl laiško autoriaus identifikavimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina R. M. kaltę padarius BK 181 straipsnio 1 dalyje bei BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, todėl skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir apeliantą išteisinti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 181straipsnio 1 dalį.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. M. nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų, atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikos stadijas, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Teismas R. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė.

R. M. padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos baigtos. Nuteistasis yra nevedęs, nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, teistas 20 kartų, tarp jų ir už analogiškas nusikalstamas veikas (9 kartus pagal BK 145 straipsnį bei 3 kartus pagal BK 181 straipsnį), naujas nusikalstamas veikas apeliantas padarė neišnykus teistumui bei bausmės atlikimo pagal ankstesnį nuosprendį metu. Taip pat byloje yra duomenų, kad šiuo metu apelianto atžvilgiu yra atliekami dar keli ikiteisminiai tyrimai, nagrinėjamos kelios baudžiamosios bylos dėl analogiškų nusikalstamų veikų. Kadangi R. M., neišnykus teistumui už tyčinius nusikaltimus, vėl padarė naujus tyčinius nusikaltimus, jis laikomas recidyvistu (BK 27 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad anksčiau nuteistajam paskirtomis bausmėmis BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, kolegija laiko, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, todėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui parinko BK 145 straipsnio 1 dalies bei 181 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas griežčiausias bausmes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų (bausmės vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų), o BK 181 straipsnio 1 dalyje – laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metais 1 mėnuo 15 dienų). Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirtos artimos BK 145 straipsnio 1 dalies, 181 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytų bausmių vidurkiams bausmės savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos ir jų mažinti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas R. M. paskirtas bausmes tarpusavyje apėmimu, BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė. Taigi, apeliantui paskirta subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio.